Tačiau yra ir išimčių. Jauna ornitologė Ingrida Meškinytė, kuri jau 5-oje klasėje susižavėjo paukščiais ir jų gyvenimo būdu, miške praleidžia didžiąją savo laiko dalį.
Baigusi bakalauro ir magistro studijas Lietuvos edukologijos universitete, ji nenustojo gilinti savo žinių. Begalinė meilė paukščiams ir noras tobulėti, paskatino nuvykti ir į tokias šalis kaip Švedija ir Italija. Iš ten parsivežtos naujos žinios, užmegzti svarbūs ryšiai su kitomis žiedavimo stotimis – pravertė žieduojant sparnuočius Lietuvoje.
I.Meškinytę 15min pakalbino Lietuvos zoologijos sode, kur savaitgalį vyko „40-ies paukščių savaitgalis“. Jo metu lankytojai galėjo susipažinti su egzotiniais ir mūsų kraštų sparnuočiais, jų mitybos įpročiais. I.Meškinytė jiems pasakojo apie paukščių migraciją ir žiedavimą.
– Kada ir kaip pradėjote domėtis paukščių žiedavimu?
– Viskas prasidėjo nuo 5 klasės. Tuo metu turėjau biologijos mokytoją, kuris man buvo didžiulis autoritetas. Jis mane labai motyvavo, todėl įstojau į biologijos specialybę. Kaip profesionali žieduotoja tapau studijuodama universitete. Vietoj vakarėlių eidavau į mišką, nes stebėti bei pažinti paukščius man visada buvo įdomu. Tačiau tik pradėjusi žieduoti ir paėmusi paukštį į rankas supratau, kad tai visai kitoks paukščių pažinimo būdas. Tai tarsi atskiras mokslas. Dirbant su paukščiais reikia ir atsargumo, ir kruopštumo. Kaip atpažinti paukščius? Laikant panašias rūšis rankose jų pažinimas prasideda vadovaujantis sparno formulėmis. Kiekvieno paukščio žiedavimo metu nustatoma rūšis, amžius, lytis.
– Paukščių žiedavimas Lietuvoje nėra labai populiarus. Kaip manote, kodėl?
– Visų pirma tai yra daugiau pomėgis, kuriuo turi nuoširdžiai žavėtis. Be to, laukinės sąlygos, kurios priverčia daug laiko praleisti gamtoje, taip pat reikalauja daug pastangų. Iš tokios „profesijos“ Lietuvoje neišgyventum. Galbūt tai ir yra priežastis, kodėl tokia veikla nesusilaukia itin didelio susidomėjimo.
– Ar daug žmonių žino, kodėl reikia žieduoti paukščius?
– Žiniasklaidos dėka ši tema paliečiama vis dažniau. Ankščiau buvo kalbama mažiau, todėl būtent ši priežastis mane tik dar labiau paskatino domėtis šiuo paukščių tyrimo metodu. Norėjau supažindinti ir visuomenę. Žiedavimo procese svarbiausias dalykas yra grįžtamas ryšys. Tik suteikę tinkamą informaciją apie jo svarbą, mes galime tikėtis rezultatų.
– Smalsu: kas rašoma ant paukščio žiedo?
– Ant paukščio žiedo yra parašytas unikalus, vienetinis kodas, kurį gali perskaityti stebėtojai, gamtos fotografai ar kiti šiam tikslui neabejingi žmonės. Metaliniuose žieduose įspaudžiamas arba graviruojamas žiedo eilės numeris ir žiedavimo centro, kuriame saugomi atitinkamo paukščio duomenys, pavadinimas.
Ant spalvinių žiedų – įrašomas kodas, kurį gali sudaryti tik skaitmenys, tik raidės arba skaitmenys ir raidės. Visa informacija apie sužieduotus paukščius perduodama Lietuvos paukščių žiedavimo centrui, kuris savo ruožtu tokius duomenis perkelia į duomenų bazę. Atitinkamai gamtoje suradus ar pastebėjus žieduotą paukštį perskaitoma žiedo informacija, kuri taip pat perduodama žiedavimo centrui.
– Iš kur gaunate visą žiedavimui reikalingą įrangą?
– Žiedus gauname iš Lietuvos paukščių žiedavimo centro. Voratinklines gaudykles ir kitas reikalingas priemones, siunčiamės iš kaimyninių šalių.
– Ar žieduoti gali kiekvienas norintis?
– Reikia išsilaikyti tam tikrus egzaminus, gebėti be klaidų nustatyti paukščių rūšį, lytį ir amžių tų rūšių paukščių, kuriuos tau bus leidžiama ženklinti. Tada privalai gauti Paukščių ženklintojo pažymėjimą. Jį gali gauti kiekvienas 18 metų sulaukęs asmuo. Jeigu jau daug metų domiesi paukščiais ir moki atskirti jų rūšis, išlaikyti egzaminus ir gauti pažymėjimą tikrai nėra sudėtinga.
– Jūs daug laiko praleidžiate gamtoje. Kaip buvimas joje stebint arba žieduojant paukščius praturtina jūsų laisvalaikį?
– Buvimas gamtoje visų pirma leidžia pabėgti nuo miesto šurmulio. Tai laikas, kuomet ne tik žieduoju ar stebiu paukščius, bet tuo pačiu – pailsiu nuo kasdieninių rūpesčių.
Apie žiedavimą – faktais
- Paukščius pirmą kartą pradėta žieduoti Danijoje. Pirmą kartą numeruotus žiedus su juose įrašytu adresu Danijoje panaudojo mokyklos mokytojas – Hansas Christianas Kornelius Mortensenas.
- Toks tyrimo metodas buvo palyginus pigus, bet labai veiksmingas, todėl greit išpopuliarėjo ir kitose pasaulio valstybėse. Šis metodas padėjo nustatyti įvairias paukščių buveines, amžiaus trukmę, migracijos maršrutų pastovumą/nepastovumą ir kitus svarbius dalykus.
- Lietuvoje žieduoti paukščius pradėta Tado Ivanausko iniciatyva 1929 metais. Tais metais paukščius žiedavo 31 asmuo, per metus žiedus uždėjęs maždaug 380 paukščių.
- Bendradarbiaudama su Lietuvos paukščių žiedavimo centru, žieduotojais ir kitais šios srities specialistais, I.Meškinytė įkūrė internetinį puslapį www.ziedavimas.lt, kuriame nuolatos pateikia visą su paukščių žiedavimu susijusią informaciją. Puslapyje taip pat yra nuorodos, informuojančios, ką daryti aptikus paukštį su žiedu. Nieko apie žiedavimą nenusimanančiam žmogui – skiltis, kurioje pravartu susipažinti su žiedavimo atsiradimo istorija bei skirtingomis paukščių rūšimis, peržvelgiant jų galeriją.
- I.Meškinytė įsitikinusi, jog visuomenę ir ypač vaikus būtina šviesti:„Švietimas ir edukacinės programos leidžia visuomenę supažindinti su tuo, ką mes darome ir kodėl tai yra svarbu. Esu dirbusi mokytoja, todėl žinau, kad, jeigu pats degi šia veikla, mokinį sudominti nėra sunku. Per biologijos pamokas nereikia keisti temų, kad galėtum papasakoti apie paukščių žiedavimą. Be to, po truputį į vadovėlius įtraukiamos ir tokios temos“.
