– Palaikų kremavimas – sena lietuvių laidojimo tradicija, kuri buvo primiršta įvedus krikščionybę?
– Taip. Palaikų deginimo paprotys baltų žemėse įsigalėjo V m. e. a. Dabartinės Lietuvos teritorijoje palaikai buvo deginami iki XIII a., o kai kuriose vietovėse net iki XIV a. Lenkų istorikas J. Długoszas XV a. pradžioje dar rašė, kad kiekviena lietuvių šeima šventuosiuose miškuose turėjusi savo aukurą. Ten degindavusi mirusių šeimos narių ir artimųjų palaikus su brangiais drabužiais, žirgais ir jų balnais. Istoriniuose šaltiniuose randama žinių, kad taip buvo sudeginti kunigaikščio Algirdo ir Didžiojo kunigaikščio Kęstučio palaikai.
Rytų, Pietryčių Lietuvoje gyvenę lietuviai ir jotvingiai sudegintus mirusiuosius laidojo pilkapiuose. Pelenai būdavo suberiami tiesiai į duobutę arba išbarstomi kapo duobėje. Tik Vakarų Lietuvoje naudotos molinės urnos. Tai liudija ir 2010 m. Kretingos rajone, Kurmaičių pilkapyne, archeologų rasta molinė urna su pelenais. Kaip manoma, jos amžius siekia I tūkst. m. pr. m. e.
– Kaip šiandien lietuviai reaguoja į palyginti neseniai atgimusį laidojimo būdą – palaikų sudeginimą?
– Kremavimas plačiai paplitęs laidojimo būdas daugelyje šalių. Europoje ir JAV kremuojama 30–40 proc. visų palaikų. Kremavimas ypač populiarus Skandinavijos šalyse. Pavyzdžiui, Norvegijos sostinėje Osle kremuojama apie 75 proc. mirusiųjų. Beje, dabartinėje krikščioniškoje Europoje buvome paskutinė valstybė, pasistačiusi krematoriumą.
2008-aisiais, kai dar tik puoselėjome idėją statyti pirmąjį krematoriumą Lietuvoje, užsakėme tarptautinėje rinkos tyrimų bendrovėje „Berent“ visuomenės nuomonės tyrimą. Tąkart vertinančių palaikų kremavimą kaip priimtinesnį laidojimo būdą buvo tik apie 25 proc. respondentų. 2013 m. (kai krematoriumas jau veikė beveik dvejus metus) atlikto tyrimo duomenimis, palankiai vertinančių kremavimą padaugėjo iki 36 proc.
Praktika rodo, kad vis daugiau žmonių renkasi šį laidojimo būdą. Pirmaisiais metais po krematoriumo atidarymo (2011 m.) kremuota 1360 palaikų, antraisiais – 2118, o šiais metais, pagal matomą tendenciją, gali būti kremuota apie 3000 mirusiųjų palaikų.
– Papasakokite, kaip vyksta kremavimo, atsisveikinimo su velioniu apeigos.
– Nusistovėjusių apeigų tradicijų dar nėra, bet jos natūraliai kuriasi. Bene dažniausiai žmonės, kurie nutaria kremuoti artimojo palaikus, pasirenka urnos šarvojimą. Artimieji arba laidojimo paslaugų įmonė atveža velionį į krematoriumą karste, aprengtą įkapėmis. Būna, kad ir tiesiai iš ligoninės, jei ten mirė.
Ypač retais atvejais pageidaujama atsisveikinti su velioniu pirmiau šarvojant kūną, o paskui vežant kremuoti. Tada urna su pelenais laidojama iš karto po kremavimo.
Kėdainių krematoriume velionio artimiesiems sudaryta galimybė oriai atsisveikinti su mirusiuoju iki kremavimo – čia įrengtos atsisveikinimo ir palydėjimo salės.
Beje, daugelis palydėjimo momentą laiko tolygiu karsto įkėlimui į duobę. Po kremavimo urną su pelenais artimieji (arba laidojimo paslaugų įmonė) išveža šarvoti į velionio gimtąjį miestą. Prie pašarvotos urnos velioniui pagerbti nešama viena gėlė ir (arba) žvakė.
Ekrane rodomos nuotraukos iš jo gyvenimo, skamba jam patikusi muzika. Urna laidojama kapinėse arba statoma į kolumbariumo kriptą. Atsižvelgiant į velionio religinius įsitikinimus ar išreikštą valią, laidojama dalyvaujant išpažintos religijos dvasininkui.
Kartais žmonės renkasi greitesnį scenarijų: po kremavimo urna su pelenais vežama į miesto, kuriame bus laidojama, maldos namus. Dvasininkas laiko mišias už mirusįjį, po mišių lydi urną į laidojimo vietą.
Ypač retais atvejais pageidaujama atsisveikinti su velioniu pirmiau šarvojant kūną, o paskui vežant kremuoti. Tada urna su pelenais laidojama iš karto po kremavimo. Paprastai tokiose laidotuvėse dalyvauja tik artimiausi šeimos nariai.
Taip pat skaitykite: Kraštovaizdžio specialistė pataria: kaip dailiai sutvarkyti kapą ir kokiomis gėlėmis puošti
– Kaip kremavimą vertina Katalikų Bažnyčia?
– Anksčiau krikščioniškųjų konfesijų požiūris į kremavimą buvo nevienareikšmis. Protestantų Bažnyčia kremavimo nedraudė, o Katalikų Bažnyčia draudė iki Vatikano II Susirinkimo (1962–1965 m.), kuris panaikino šį draudimą. Lietuvos vyskupų konferencijos 2004 m. išleistame „Laidojimo apeigyne“ jau buvo numatytos laidojimo apeigos kremuojant.
Prieš pradėdami krematoriumo statybą, pasiteiravome, kokios nuostatos laikosi Bažnyčia. Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius savo laiške mums atsakė, kad „Katalikų Bažnyčia nėra priešinga žmonių palaikų kremavimui, jei kremacija nėra įkvėpta krikščionių tikėjimui priešingų motyvų (...).
Kremuoto kūno palaikus privalu gerbti lygiai taip pat, kaip žmogaus kūną, iš kurio jie atsirado. Tam reikia pelenams laikyti verto indo, atitinkamo jų nešimo būdo, rūpestingumo ir dėmesingumo juos statant, transportuojant ir galutinai patalpinant.“
– Kiek kainuoja kremavimo paslaugos?
– Palyginti su laidojimu į žemę, kremavimas – pigesnis laidojimo būdas. Kremuojant palaikus, laidojimo išlaidos gali neviršyti 2000 litų. Kremavimo ir su juo susijusių paslaugų kaina – 1650 litų. Į ją įskaičiuota kremavimas, dokumentų parengimas ir pažymos išdavimas, palaikų iškėlimas iš transporto, laikinas palaikų saugojimas (iki 24 val.), kremuotų pelenų valymas, kapsulės užpildymas. Į šią kainą įeina ir standartinė metalinė, nepralaidi šviesai bei skysčiui pelenų kapsulė.
Esame socialiai atsakinga įmonė, todėl vietoj metalinės siūlome rinktis ekologišką, savaimę suyrančią kapsulę iš presuoto lignino. Už ją nereikia papildomai mokėti. Abi kapsulės atrodo estetiškai, tad taupumo sumetimais gali būti laidojamos be urnų (jos perkamos atskirai).
Palyginti su laidojimu į žemę, kremavimas – pigesnis laidojimo būdas. Kremuojant palaikus, laidojimo išlaidos gali neviršyti 2000 litų.
Siūlome velionį atvežti kremuoti ekologiškame karste, pagamintame iš nedažytos, nelakuotos medienos. Toks karstas yra pigesnis. Taip pat neišlaidauti ir įkapėms: į krematoriumą mirusįjį atgabenti aprengtą jo dėvėtais švariais ir tinkamais tokiam atvejui drabužiais. Jei urna su pelenais laidojama į kapą, duobė kasama 50x50x50 cm dydžio, tad irgi kainuoja pigiau.
Vienoje kolumbariumo kriptoje gali būti sustatyta iki 8 urnų, taigi giminės kripta taip pat atsieis pigiau. Be to, kriptos nereikės apsodinti gėlėmis ir nuolat prižiūrėti.
– Kiek Lietuvoje yra kolumbariumų? Ar tiesa, kad draudžiama barstyti mirusiųjų pelenus gamtoje?
Lietuvoje įvairiuose šalies miestuose bei miesteliuose veikia apie 10 kolumbariumų – urnų kapinių. Kitaip tariant, vietų, skirtų laikyti urnoms su mirusiųjų palaikais. Artimiausiu metu planuojama įrengti dar kelias.
Barstyti kremuotų palaikų pelenus ant žemės ar vandens paviršiaus draudžia šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos Žmonių palaikų laidojimo įstatymas. Urna su pelenais gali būti laikoma namuose ar kitoje patalpoje tik laikinai, nes privalo būti laidojama kapinėse arba statoma į kolumbariumą.
Prieš kremuoto mirusiojo pelenų barstymą, kaip prieštaraujantį bažnytinei Kanonų teisei, pasisako ir Katalikų Bažnyčia. Jos nuostatą pabrėžė Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.
Pasaulyje į kremuotų mirusiųjų pelenų barstymą žiūrima liberaliau. Pavyzdžiui, Anglijoje veikia vadinamieji Ramybės parkai, kuriuose pelenai suberiami į duobelę ir į ją pasodinamas medelis. Ant jo pakabinamas užrašas, kieno pelenai teikia gyvybę augalui. Tai gana prasminga ir sakrali tradicija.
Taip pat skaitykite: Nuo gimimo iki mirties: menininkas visą moters gyvenimą sutalpino į keturias minutes
– Kokios palaikų kremavimo tradicijos, naujovės pasaulyje? Sakoma, kad tradicinėms kapinėms žemės lieka vis mažiau...
– Kas dvejus metus vyksta tarptautinė laidojimo paslaugų mugė „Tanexpo“. Prieš porą metų teko joje dalyvauti, kai Kėdainių krematoriumo įrangos gamintoja – vokiečių bendrovė IFZW pristatė mūsų krematoriumo vaizdinę medžiagą. Parodoje daugiausia dėmesio skirta žaliosioms technologijoms: buvo eksponuojamos urnos, pagamintos iš biologiškai suyrančių organinių medžiagų arba iš presuotos jūros druskos ir presuoto smėlio.
Mums buvo paaiškinta, kad druskos urnas renkasi norintieji, kad jų artimųjų pelenai nusėstų jūros, upės ar ežero dugne: urna ištirpsta vandenyje per 2–3 min. Urnas iš smėlio ar juodžemio renkasi aplinką tausojantys žmonės – jos įkasamos į žemę, atidengiamos ir į vidų įsodinamas medelis.
Parodoje taip pat buvo siūloma kremuoti palaikus ekologiškuose karstuose. Pamatėme, kaip naujausios technologijos skverbiasi ir į laidojimo paslaugų sferą: buvo pristatyti skystųjų kristalų ekranai, tvirtinami ant kolumbariumo kriptų. Juose gali būti nuolat rodomas filmukas apie mirusįjį arba nuotraukos su užfiksuotais velionio gyvenimo įvykiais.
Taigi, kol žengiame pirmuosius žingsnius pratindami Lietuvos gyventojus prie laidojimo būdo kremuojant, pasaulis nuėjo daug toliau. Todėl dar sunku pasakyti, kada Lietuvoje kremavimas bus įprastas laidojimo būdas. Galbūt žemės trūkumas paspartins šį procesą.
– Spaudoje teko skaityti, kad turtuoliai sudegintus artimojo palaikus su urnomis siunčia net į kosmosą...
– Ir ne tik. Dabar jau yra taikomos technologijos, kurios mirusį artimąjį paverčia deimantu... Tiksliau, kai kuriose šalyse iš kremuoto mirusiojo pelenų sukuriamas brangakmenis. Viena jų – Šveicarija. Joje turime partnerių ir, prireikus tokios paslaugos, su jais susisiektume.
Mes atsižvelgėme, kad gali būti įvairių pageidavimų išsaugoti brangaus žmogaus atminimą. Kaip papildomą paslaugą siūlome medaliono užpildymą velionio pelenais. Kol kas norinčiųjų nesulaukėme, tačiau visoms naujovėms reikia laiko. Gyvename amžiuje, kuriame labai sparčiai viskas keičiasi, taip pat ir požiūris į mirtį bei laidojimo tradicijas...
