Padegė tyčia?
Gražios Papilės apylinkių vietos – vingiuoja Venta, nuo jos slėnių skardžių atsiveria nuostabių kraštovaizdžio panoramų. Čia Venta daro nemažą vingį, slėnyje susiformavusi sala, iškastas kanalas, kurio tėkmė kadaise suko ir vandens malūno velenus.
Raudonas mūrinis malūno pastatas – dviejų aukštų, su rūsiu ir palėpe. Įžengus į jo erdves, pamatai senuosius mechanizmus: vandens turbiną, dvejas girnas, švedišką kruopų gamybos mašiną, švediškus valcus, medinį keltą maišams kilnoti ir kitus. Kadaise jie dūzgė, gamindami įvairių rūšių miltus, kruopas. Pastato dešiniąjamą sparne – gyvenamieji kambariai, juose gyveno malūninko šeima.
Vedžiodamas po malūną, nuo rūsio iki palėpės, Algirdas Martyšius pasakoja spalvingą jo istoriją ir rodo gana gerai išlikusią įrangą. Šioje vietoje, ant dešiniojo Ventos kranto, vandens malūnas stovėjo jau XIX amžiaus pabaigoje. Iki II Pasaulinio karo jis priklausė Papilės verslininkui I. Vilkui, kuris vertėsi grūdų, miltų, sėmenų prekyba. Pasakojama, kad pats savininkas sugudravo – medinis senasis malūnas dėl neaiškių priežasčių sudegė. Kalbama, kad jis buo padegtas tyčia, nors tai nebuvo įrodyta, o iš užsienio draudimo kompanijos tuometinis savininkas gavo didelę kompensaciją, už kurią 1932 metais buvo sumūrytas naujas raudonų plytų pastatas.
Užmirštas paveldas
Ilgus metus malūnas buvo apleistas, ėjo iš vienų savininkų rankų į kitas: po karo priklausė kooperatyvui, po to – kolūkiui, dar vėliau – žemės ūkio bendrovei, iš kurios pastatus įsigijo privatus asmuo. Malūnu ir aplinkui esančia teritorija niekas per daug nesirūpino, viskas palaipsniui nyko. Tai, kad šis unikalus malūnas stovi iki šiolei ir yra saugomas ateities kartoms, reikėtų dėkoti ūkininkui A.Martyšiui. Jis pastatus iš pradžių nuomojo, o po to įsigijo iš tuomečio savininko.
„2005 metais Lietuvoje siautė uraganas Ervinas. Jis nuplėšė ir šio malūno stogą“, – pasakoja A.Martyšius. „Pastatas priklauso paveldui, tad norint uždengti naują stogą, reikėjo kreiptis leidimo į atitinkamas institucijas. Atsakymo ilgai laukėme, tačiau taip ir negavome. Tuo tarpu lietaus vanduo jau buvo pradėjęs gadinti medines trečiojo aukšto lubas. Ryžomės dengti turimomis medžiagomis“, – atsiminimais dalinasi ponas Algirdas. Dabar trijų aukštų raudonų plytų pastatas po nauju tvirtu stogu, ir jokios liūtys jam nebaisios.
Malūną ketina atgaivinti
„Reikėtų kai ką šiek tiek patvarkyti, paremontuoti, ir malūnas vėl galėtų veikti. Žmonėms parodytume, kaip buvo malama senovėje vandens malūne. Panašių vandens malūnų su išlikusia įranga Lietuvoje beveik nebelikę“, – sako A.Martyšius. Sutvarkyti šį malūną taip, kad būtų galima jame dažniau priimti ekskursijas – viena iš A.Martyšiaus svajonių. Jis ketina suremontuoti tiek pastate esančius gyvenamuosius kambarius, tiek ir visą malūną atnaujinti, įrangą restauruoti. O tai pareikalaus laiko ir nemažai lėšų. Tačiau malūno savininkas sunkaus darbo nebijo. „Kai tik galėsime, imsimės, galbūt jau šiemet. Pradedi daryti, ir padarai“, – tokia Algirdo nuostata. Pirmiausiai reikės tvarkyti pastato langus. O jų yra net 41!
Malūno pastate bei netoliese esančiose arklidėse ūkininkas ketina įkurti ir senovinių buities rakandų, baldų, žemės ūkio padargų muziejų. Įvairių eksponatų pradžiai jau yra sukaupta. Tereikia imtis tvarkymo. O besidominčių vandens malūnu žmonių nuolat atvyksta ir dabar. Atvažiuoja tiek mokinių, tiek ir suaugusiųjų. Algirdas neatsisako viską parodyti ir papasakoti. Jis domėjosi malūno istorija, įvairių faktų ieškojo archyvuose. Tam, kad žinias perduotų kitiems.
Malūno tvarkymui A.Martyšius skiria lėšų, kurias uždirba iš tiesioginės veiklos – ūkininkavimo. „Niekada nekaupiau pinigų. Kiek uždirbu, tiek išleidžiu tam, kad sukurtume kažką gražaus, naudingo, prasmingo ne tik sau, bet ir kitiems“, – sako ūkininkas. Jis žemės ūkyje dirba jau 38 metus, nuo to laiko, kai 1979-aisiais baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją ir įgijo agronomo specialybę. Nuo 1992 metų Martyšiaus šeima įkūrė savo ūkį. Dabar kartu su jaunesniuoju sūnumi Arvydu dirbama apie 400 ha žemės.
Dovana Lietuvai ir „Svajoklių slėnis“
Kurti gražią aplinką yra dar vienas A.Martyšiaus pomėgis. Kurti visiems! „Išgirdau apie akciją, kad kiekvienas turėtume kažką padovanoti Lietuvai artėjančio valstybės 100 metų jubiliejaus proga. Turiu nuosavo miško, kuriame buvo užžėlusi laukymė. Sugalvojau joje įrengti poilsio aikštelę su tvenkinuku, pavėsine, laužaviete. Čia bus Žardelių miško parkas, skirtas Lietuvos žmonių poilsiui“, – savo idėja dalinasi ūkininkas. Šiandien čia gali atvažiuoti visi norintieji įkvėpti gaivaus miško oro, pabūti ramumoje, pasiklausyti paukščių čiulbesio, pažiūrėti, kaip žydrame tvenkinuko vandenyje atsispindi debesys ir aplinkui augantys medžiai... Įdomu tai, kad vandens spalva neįprastai žydra. Čia apsilankiusi geologė pastebėjo, jog tokią vandens spalvą sukuria dugno grunte esantys magnio junginiai.
Beje, į Akmenės rajoną dažnai atvyksta geologų, nes šiose vietose jie tyrinėja karjerus, atodangas. Neretai geologai apsistoja Papilėje, kaimo turizmo sodyboje „Svajoklių slėnis“. Ją taip pat įkūrė ūkininkas A.Martyšius, o dabar prižiūri vyresnis ūkininko sūnus Rolandas su šeima.
Šlaite, nuo kurio vėlgi atsiveria graži Ventos slėnio panorama, esančioje sodyboje įrengta terasų, prisodinta įvairiausių dekoratyviųjų augalų. Visą aplinką projektavo pats A.Martyšius. Agronomo išsilavinimą turintis vyras sako, jog visuomet domėjosi ir apželdinimu, todėl tiek savo sodyboje, tiek ir šioje, aplinką puoselėja pagal savo sumanymą ir žinias: „Mėgstu landšafo architektūrą, esu baigęs tos srities kursus. Ieškau vietų, kuriose galėčiau kažką įdomesnio padaryti. Ypatingų projektų nebraižau, daug ką darau ekspromtu. Pasižiūriu ir sugalvoju“.
Ir kaimo turizmo sodyba sodyba, ir toji, kurioje dabar įsikūręs A.Martyšius, ne kartą buvo pripažintos gražiausiai tvarkomomis sodybomis.
„Nieko į kitą pasaulį neišsinešime. Todėl noriu gyventi dabar, noriu viskuo dalytis su kitais, kažką prasmingo palikti po savęs. O kai turi aiškų tikslą, tai ir aplinkybės klostosi taip, kad jis būtų įgyvendintas“, – sako ūkininkas Algirdas. Ir tuo šūkiu vadovaudamasis kuria gražius dalykus.
