Velnio Jūra
Filipinų jūros šiaurėje, aplink Mijakedžimos salą, plytintys vandenys vadinami keliais vardais – Velnio arba Mirties jūra, Formosos (Drakono) trikampiu. Apie 100 km į pietus nuo Tokijo nutolusi Ramiojo vandenyno vieta garsėja pavojais. Čia, kaip ir Bermudų trikampyje, kompaso rodyklė rodo geografinį, o ne magnetinį šiaurės polių. Velnio jūroje pastebima neįprastų reiškinių, pasakojama apie raudoną, ryškią, gąsdinančią šviesą. Japonai tiki, kad čia gyvena piktas, ugnimi spjaudantis drakonas.
Nors tokias kalbas nesukdami galvos galėtume laikyti nepagrįstais svaičiojimais, faktai visgi liudija, kad Velnio jūroje dedasi pati tikriausia velniava. Ch. Berlitzas knygoje „The Dragon’s Triangle“ (liet. „Drakono trikampis“) rašo, kad šioje vietoje paklydo ir niekuomet nebuvo rasta daugybė laivų. Ne tik mažų žvejybinių valtelių, bet ir milžiniškų, 200 tūkst. tonų sveriančių tanklaivių, JAV ir Japonijos karinių laivų ir lėktuvų, netgi buvusios Sovietų Sąjungos povandeninių laivų.
Pirmą kartą į Velnio jūrą su pagrįsta baime pradėta žiūrėti 1952–1954 metais. Tuomet šioje teritorijoje pradingo penki Japonijos kariniai laivai su daugiau kaip 700 žmonių įgula. Vyriausybė netruko į numanomą nelaimės vietą išsiųsti mokslinių tyrimų laivą. Jame plaukė apie 100 mokslininkų ir įgulos narių. Laivas su visais žmonėmis taip pat pradingo. Tada plotas aplink Mijakedžimos salą buvo oficialiai paskelbtas pavojaus zona.
Pietų Atlanto anomalija
Pietų Atlanto anomalija (angl. „South Atlantic Anomaly“) yra vieta, kur vadinamosios Van Alleno radiacijos juostos – Žemę gaubiantys elektringųjų dalelių žiedai – labiausiai prisiartina prie planetos paviršiaus. Šioje zonoje Žemės magnetinis laukas yra silpniausias, t. y. Žemę nuo radiacijos saugantis magnetinis skydas yra ploniausias. Kai 1958 metais JAV fizikas Jamesas van Allenas kosmose atrado du radiacijos žiedus, mokslininkai įtarė, kad ši anomalija gali kelti tam tikrą pavojų.
Įtarimai laikui bėgant pasitvirtino. Virš Pietų Atlanto anomalijos skriejantys astronautai pastebėjo, kad būtent toje vietoje ima nekokybiškai veikti jų prietaisai, trūkinėja ryšys, neveikia nešiojamieji kompiuteriai. Negana to, astronautai tvirtina regintys keistus šviesos blyksnius. Kai kurie erdvėlaiviai (pavyzdžiui, orbita aplink Žemę skriejantis teleskopas „Hubble“) yra užprogramuoti išjungti savo jautrius prietaisus, kad šie nenukentėtų skriejant per Pietų Atlanto anomalijos regioną (kartais net penkis kartus per dieną). Pavojingos radiacijos juostos plyti virš Brazilijos krantų kelių šimtų kilometrų aukštyje, o kiekvieną kartą jas kertant gresia pavojus prarasti ryšį su Žeme ir negrįžtamai sugadinti brangią įrangą. Kai kurie mokslininkai Pietų Atlanto anomaliją vadina kosmoso Bermudų trikampiu.
Mičigano ežeras
JAV esantis Mičigano ežeras garsėja paslaptingomis nelaimėmis. Ežero apylinkėse gyvenantys žmonės pasakoja apie keistas būtybes, nepaaiškinamus žmonių ir gyvūnų išnykimus, laiko tėkmės sustojimą ir netgi pagreitėjimą ar sulėtėjimą. Deja, beveik neįmanoma patikrinti legendas primenančių pasakojimų .
Visgi esama rašytinių faktų, kad pačiame Mičigano ežere dedasi neįprastų dalykų. Štai 1937 m. balandžio 28 d. kapitono George’o R. Donnero vadovaujamas laivas „OS McFarland“, gabenęs 9800 tonų akmenų, plaukė Mičigano ežeru. Kapitonas nuėjo trumpam į savo kajutę ir ant denio nepasirodė kelias valandas. Jo pasigedę įgulos nariai bandė įeiti į iš vidaus užrakintą kajutę, nes į beldimą G. R. Donneras nereagavo. Išlaužusi duris laivo įgula kapitono nerado. Jis tarsi išgaravo.
1950 m. birželio 23 d. šiaurės vakarų oro linijų lėktuvu „DC-4“ skrido 55 keleiviai ir 3 įgulos nariai. Lėktuvas pakilo Niujorke, o nusileisti turėjo Mineapolyje. Paskutinį kartą lėktuvo pilotas susisiekė su oro uostu, kai skrido virš Mičigano ežero ir... paslaptingai dingo. Vandens paviršiuje buvo rasta daug žmonių kūno dalių, tačiau po ilgai trukusių paieškų narams nepavyko aptikti nė menkiausios lėktuvo nuolaužos.