Prieš septynerius metus jonaviškė Enrika Strazdaitė atvyko į Vilnių studijuoti turizmo ir svetingumo bakalauro studijų. Mokydamasi trečiame kurse jį įsidarbino sostinės oro uoste esančioje antžeminio aptarnavimo įmonėje, kuri aptarnauja dalį avialinijų, vykdančių skrydžius iš ir į Vilniaus oro uostą.
– Kaip ir kada kilo mintis fotografuoti užsieniečių pasų viršelius?
– Mintis kilo registruojant keleivius. Tuo metu dar buvau visai „šviežia“ keleivių aptarnavimo agentė, todėl džiaugiausi kiekvienu sutiktu keleiviu iš tolimesnių šalių. Pati negalėjau sau leisti toli išvykti, bet to, ir nereikėjo, nes čia dirbant turėjau progų artimiau pabendrauti su svetimšaliais.
Kaip žinia, keleivių registravimas į skrydį neapsieina be keleivio tapatybės dokumento, tad kiekvienas išskrendantysis man įduodavo savo pasą arba ID. Tuo metu buvau ir vis dar esu susižavėjusi Jungtinėmis Amerikos Valstijomis (JAV), tad, kai pirmą kartą rankose laikiau JAV pasą, jaučiausi pakylėta. Deja, tačiau pasą turėjau atiduoti keleiviui atgal, todėl nusprendžiau bent jau jį įamžinti ir padaryti standartinio, mėlyno JAV paso viršelio nuotrauką.
– Kokios emocijos užplūdo fotografuojant pirmąjį paso viršelį?
– Pirmą kartą fotografuojant buvo baisu, kad keleiviai pamatys, jog fotografuoju jų asmens dokumentą. Maniau, kad mane gali ne taip suprasti, tad viską padariau akimirksniu. Stengiausi, kad jie nepamatytų, dėl to nuotrauka neišėjo kokybiška – per daug išsiliejusi, netinkamai apšviesta. Nepaisant to, džiaugiausi, nes galėjau parodyti savo draugams – dauguma jų nėra matę tokio paso iš arti, o ką kalbėti apie jo vartymą rankose!
Dauguma nuotraukų dariau slapta. Dažniausiai tiesiog dėl skubos.
– O kaip reaguodavo užsieniečiai, pamatę, kad fotografuojate jų pasą?
– Prisipažinsiu – dauguma nuotraukų dariau slapta. Dažniausiai tiesiog dėl skubos. Taip atrodė daug paprasčiau, negu pasakoti, kur šią nuotrauką naudosiu. Taip pat nemanau, kad atrodytų labai profesionalu viduryje darbo, laukiant didelei žmonių eilei, išsitraukti telefoną ar apskritai fotografuoti.
Verta paminėti, kad stovint iš keleivio pusės, nedaug matosi, ką veikia keleivių aptarnavimo agentas, sėdintis kitoje staliuko pusėje, o ir keleiviai dažniausiai šnekučiuodavosi, sverdavosi bagažus, naršydavo telefone ar panašiai, tad mažai kreipė dėmesį į savo pasą darbuotojo rankose.
Tačiau buvo atvejų, kai keleiviai įdėmiai stebėjo mano darbo procesą, o pasas būdavo retas arba visai nematytas. Labai norėjosi jį išsaugoti ne tik atmintyje, todėl tiesiog draugiškai paprašydavau leidimo įtraukti jų dokumentą į savo kolekciją. Žinoma, keleiviai nustebdavo, bet nei karto nėra atsisakę.
– Kaip į tavo pomėgį reagavo kolegos darbe?
– Neatsimenu reakcijų po pirmųjų nuotraukų, tačiau kai įpusėjau rinkti kolekciją, jaučiau jų palaikymą. Gyrė, sakė, kad įdomi idėja, stebėjo, ką fotografuoju, ir net patys pamažu prisidėjo prie kolekcijos augimo.
Būdavo, kad kolegos taip įsitraukia, jog net patys, gavę progą, fotografuodavo rečiau matomus pasų viršelius. Juos siųsdavo man sakydami: „Čia tau į kolekciją, mačiau, kad tokio dar neturi.“ Arba atvirkščiai, sakydavo: „Aš specialiai tau fotografavau, pavyzdžiui, Japonijos pasą, bet po to pamačiau, kad jau turi tokį!“ Kai kurie bendradarbiai taip pat pradėjo rinkti viršelių nuotraukas, nes patiko idėja, o ir prieigą turėjo tokią pat, kaip ir aš.
Būdavo, kad kolegos taip įsitraukia, jog net patys, gavę progą, fotografuodavo rečiau matomus pasų viršelius.
– Kiek ir kokių pasų nuotraukų esi sukaupusi savo kolekcijoje?
– Iš viso mano kolekciją sudaro 64 pasų nuotraukos. Kalbant apie įprastus pasus, esu įamžinus, pavyzdžiui, Kroatijos, Angolos, Alžyro, JAV, Malaizijos, Panamos, Čilės, Naujosios Zelandijos, Kuveito, Kosovo, Pakistano, Kipro, Šri Lankos, Kirgizijos, Pietų Korėjos pasus.
Taip pat keletą (Lietuvos, Vengrijos, Rusijos, JAV, Argentinos, Kinijos, Čilės) diplomatinių pasų, kurie skiriasi savo išvaizda bei yra išduodami valstybių diplomatams.
Keletą laikinų pasų – Lietuvos, Suomijos bei Turkijos. Pastarasis visas ryškiai rožinis! Šių pasų galiojimo laikas trumpas ir dažniausiai išduodamas ambasadų, jei keleivis pameta savo įprastą pasą, tačiau turi tęsti kelionę.
Kolekcijoje yra Lietuvos, Burkina Faso valstybės, Švedijos, Kamerūno, Azerbaidžano ir Kinijos tarnybinių pasų nuotraukos bei JAV, Lietuvos, Didžiosios Britanijos kelionės dokumentų nuotraukos. Egzistuoja netgi užsieniečio pasai – kolekcijoje Kazachstano ir Estijos pasų viršeliai. O jūrininkai irgi turi atskirus pasus, esu įamžinus Lietuvos jūrininko knygelę-pasą.
Darbe esu sutikusi keleivių, kurie keliavo ne su savo asmeniniais dokumentais, o tos organizacijos, kuriose dirba, pavyzdžiui, Europos Sąjungos ar Jungtinių Tautų.
– Kur galima peržiūrėti jūsų kolekciją?
– Visos nuotraukos yra mano „Instagram“ paskyroje. Visada pasus žymėdavau „Vnopassport“ grotažyme, kad juos būtų lengviau rasti. Taip pat dauguma jų, bet ne visi, yra patalpinti „Pinterest“ puslapyje.
– Kaip prisimenate, kuriuos viršelius jau esate fotografavusi, o kurių dar ne?
– Sunku pasakyti kaip, bet tikriausiai dažnai žiūrėdavau į savo kolekciją, todėl išmokau atmintinai. O ir į nematytus pasus iš karto atkreipiu dėmesį.
– Kurie pasų viršeliai jums patinka labiausiai?
– Naujosios Zelandijos ir Australijos, nes abu juodos spalvos, o tai yra gan neįprasta. Australijos pasą puošia, žinoma, kengūra, o Naujosios Zelandijos paso dešinysis kraštas dekoruotas paparčio lapais. Sidabrinės spalvos paveikslėliai juodame fone atrodo gana prabangiai.
– O kurie pasai labiausiai įsiminė?
– Kartą viena keleivė į oro uostą atvyko su SSRS laikų pasu, žinoma, tą dieną ji niekur neišskrido. Labiausiai įsiminė būtent šis pasas, nes buvo gana netikėtas radinys.
Kartą viena keleivė į oro uostą atvyko su SSRS laikų pasu, žinoma, tą dieną ji niekur neišskrido.
Taip pat smagu, kad mačiau Rusijos bei JAV diplomatinius pasus. Atsimenu, kai laikiau juos rankose, tuo metu galvojau, kad tikriausiai tokį patį turi pats Barackas Obama ir Vladimiras Putinas.
Įsiminė ir tie pasai, kurie yra labai retai sutinkami Vilniaus oro uoste. Tai Dramblio Kaulo Kranto, Burkina Faso valstybės ir visų kitų tolimų ar mažiau mums lietuviams žinomų šalių. Tarp jų ir Sent Kitso ir Nevis salų valstybės pasas. Tik vėliau sužinojau, kad šį pasą galima nusipirkti net negyvenus ir neapsilankius šioje valstybėje!
– Kas dažniausiai vaizduojama ant pasų?
– Piešiniai būna įvairiausi, tačiau dažniausiai vaizduojami simboliai, kurie primena šalių herbus. Manau, kad visi vaizdiniai turi ryšį su tos šalies istorija ar kultūra. Stebiuosi, kodėl lietuviški pasai yra tokie „liūdni“.
– Ką galėtumėte pasakyti apie šalį tik iš paso?
– Manau, kad pasas daug ką pasako apie šalį. Pavyzdžiui, Izraelio ir musulmoniškų šalių pasai verčiami ne iš kairės į dešinę, kaip įprasta lietuviškam pasui, o atvirkščiai – iš dešinės į kairę, kaip įprasta skaityti tose šalyse.
Taip pat esu skaičiusi, kad pasų viršeliai ne veltui skirstomi į tam tikras grupes pagal spalvas į raudonus, žalius, mėlynus ir panašiai. Dažniausia vienos spalvų grupės pasai nurodo diplomatinius tų valstybių ryšius arba kokiai šalių grupei pasas priklauso.
Kai kur rašomas netgi žmogaus ūgis, o kai kurie asmens dokumentai yra išrašomi tiesiog ranka.
Dar daugiau įdomybių galima atrasti paso viduje – kai kur rašomas netgi žmogaus ūgis, o kai kurie asmens dokumentai yra išrašomi tiesiog ranka, pavyzdžiui, itališka ID knygelė arba graikiška ID kortelė. Nors tai ne pasai, tačiau mane ir mano kolegas stebino, kodėl leidžiami tokie lengvai padirbami asmens dokumentai.
– Kokios šalies paso viršelį nufotografuoti norėtumėte šiuo metu?
– Papua Naujosios Gvinėjos arba Šiaurės Korėjos dėl to, kad tai atrodo sunkiai išpildoma svajonė. Taip pat ir Kubos, nes ši šalis man labai patinka.
– Ką jums reiškia ši sukaupta kolekcija?
– Ji yra visai ne apie pasus, o apie sutiktus žmones. Nuostabus jausmas neiškėlus kojos iš savo gyvenamojo miesto sutikti viso plataus pasaulio piliečius ir susimastyti apie tai, ką jie veikia čia, Lietuvoje.
Visada prisiminsiu keleivius, kurie stebino, džiugino, gadino nuotaiką, pykosi, vartė bagažo matavimo stovelius, verkė, bijojo skristi, alpo į glėbį, nešėsi šakočius ant galvos, paliko oro uoste savo vaikus, meldėsi po laiptais, juokavo, šnekino arba visai nekalbėjo angliškai, dovanojo šokoladus, saldainius ir net alkoholinius gėrimus, prašė pasaugoti brangius daiktus, iki kol grįš į Lietuvą, pasakodavo įspūdžius apie Lietuvą ar planus svetimoje šalyje.
– Kalbate būtuoju laiku – kodėl palikote darbą oro uoste? Kokia jūsų pagrindinė veikla šiuo metu?
– Oro uoste dirbau trejus metus, tačiau, kad ir kaip ten patiko, esu žmogus kuris siekia tobulėti ir kartais trokšta pokyčių. Šiuo metu dirbu kitoje įmonėje, kur padedu organizuoti aviacijos konferencijas Europoje bei Azijoje.
Nemanau, kad kada nors grįšiu dirbti atgal dėl pasų kolekcijos ar dėl savęs, nes tai laikau jau praeitu etapu ir judu tik pirmyn.
Džiaugiuosi, kokią karjeros pradžią suteikė šis darbas ir kokia kolekcija liko po jo tiek man, tiek kitiems. Visada galima gailėtis, kad kolekcija nebuvo dar didesnė, įvairesnė, bet aš renkuosi džiaugtis ja tokia, kokia ji yra, ir manau, kad mano paskyroje ji jau baigta.
