Asmeninio tinklaraščio „Apie gyvenimą pamiškėje“ autorė, kūrėja ir trijų vaikų mama jau kelinti metai bene labiausiai skaitoma ir sekama instagrame tų, kurie neturi pinigų, bet nori restauruoti autentišką sodybą savo išgalėmis. Rosana mielai atsako į besidominčiųjų užklausas, dalijasi savo patirtimi, nors tikrasis jos pašaukimas ir gyvenimas veržiasi užmiestin.
Gyventi mieste sakosi niekada nenorėjusi: „Nesu didmiesčių žmogus. Nemėgstu nei Londono, nei Paryžiaus, nei kitos sostinės, nepatinka man ir didelės parduotuvės, knygynai, kuriuose paklysti gali. Kuo mažesnis man miestelis ar knygynėlis, tuo jame jaukiau. Na, ir į Vilnių labai nenorėjau. Širdis visad veržėsi iš jo, link tos „gryčios“ vienkiemyje.“
Sodyba Rosanos planuose buvo daug metų. Ji vis žiūrėdavo skelbimus, bet tuo viskas ir baigdavosi. „Tačiau tuo metu, kai vyriausias sūnus laikė vairavimo egzaminus, pradėjome važiuoti apsižiūrėti sodybų. Per karantiną naujas pirkinys suteikė laisvės pojūtį, kad gali išvykti iš miesto, nereikia sėdėti užsidarius bute“, – prisiminė pašnekovė.
Jos sodyba panaši į tą, apie kurią svajojo nuo vaikystės, dviejų galų „gryčia“ su juodais rąstais ir baltomis langinėmis. Tačiau pradžioje vaizdas buvo kitas: „Pamenu, kai su vaikais vykome apžiūrėti sodybos. Po apžiūros, sėdėdami mašinoje, jie sakė, kad čia tikrai neleis laiko, nebus, nemiegos, stebėjosi, kad vietoje grindų yra kalneliai – jie taip vadino aslą. Iš pirmo žvilgsnio joje visiškai nieko gero nebuvo: pastatai sukežę, apgriuvę, jų vertė žema, bet aš vis vien čia vaikščiojau išsišiepusi, viduje buvo ramu ir gera, širdis dainavo“, – prisimena pašnekovė, neabejodama, kad lemiamą sprendimą padiktavo širdies balsas.
