Tiesa, kaip sako Judita ir Mindaugas, muziejus jau išaugo „Vikingų kaimo“ vardą, mat šeima vaikus supažindina ir su kitu laikmečiu. „Tačiau kol dar nesugalvojome, kokį kitas pavadinimas galėtų būti“, – sako juodu.
Sklypą Širvintų rajone pora nusipirko maždaug prieš 11 metų, tik iš karto jokių edukacinių užsiėmimų nevykdė. Dabar vasaromis čia vyksta vaikų stovyklos, o rudenį Judita ir Mindaugas keliauja po mokyklas ir pristato edukacines veiklas, kurios papildo istorijos pamokas.
„Mokytojai, kurie pasakoja istoriją, susiduria su tuo, kad tekstas vaikui yra tiesiog tekstas. Jie ir turėjo tokį lūkestį, kad kažkas galėtų atvažiuoti, leisti paliesti – kalaviją, skydą, grūdus. Taip vaikas geriau įsisąmonina. Pavyzdžiui, karaliaus Mindaugo laikus pasirinkome todėl, kad tai yra programoje. Stengiamės atsižvelgti ir į mokytojų norus“, – apie tai, kaip pradėjo edukacines veiklas mokyklose, pasakojo M.Korsakas.
– Kaip gimė „Vikingų kaimo“ – kaip edukacinės erdvės – idėja?
M.Korsakas: Aš asmeniškai istorija domėjausi labai seniai. Daugiau nei 20 metų.
– Kaip mėgėjas?
M.Korsakas: Taip, kaip mėgėjas. Buvau labai susižavėjęs kuršiais, kurie yra baltų vikingai. Norėjosi, kad tas domėjimasis išsivystų į kažką fizinio. Kad tai ne tik būtų domėjimasis dėl savęs, o kad galima būtų papasakoti ir vaikams.
Tačiau vienas dalykas, kai tu pasakoji, o kitas – kai tu gali duoti paliesti, paragauti, nes vaikai dėmesį sutelkia labai trumpam. Kai būna edukacinis užsiėmimas, pradėjus pasakoti žiūri, kad vaikas jau varnas gaudo. Tada vieną iš grupės imi rengti šarvais – ir vėl grįžta dėmesys.
Vaikai tokie yra ir kitaip nebus, jiems reikalingas veiksmas, dėmesys, interaktyvumas. Vien girdėti yra maža.
– Judita, o jūs?
J.Korsakienė: O aš istorija visai nesidomėjau. Toks paradoksas, nes ir mokykloje labai nesisekė jos mokytis. Man visi tie amžiai... Dabar gyvenimas privertė šiek tiek susidėlioti istoriją chronologiškai. Bet aš labai myliu vaikus ir visas mano gyvenimas, kiek esu dirbus, yra su vaikais, su jaunimu.
Čia aš save realizavau kaip darbuotoją, kuri gali dirbti su vaikais, galbūt ne taip skausmingai, kaip visą laiką buvo. Aš esu socialinė darbuotoja, teko ilgai dirbti vaikų globos namuose, ir su sunkiais paaugliais. Tas darbas, kad ir koks būtų mielas, yra sunkus, labai dažnai – skausmingas.
Todėl man įleidus šaknis į šią mūsų žemę ir darant tai, ką mes dabar darom, yra džiaugsmas. Tu dovanoji jį ir kitiems, jau nesikapstai problemose, kuriose būdavai ir kurios yra gyvenimuose.
Dovanoji patyrimo džiaugsmą, kažką tikiuosi, vaikai išsineša, prisimena ir visai kitaip žiūri į istoriją, nes mums pavyksta ja sudominti. Kartais skaitome atsiliepimus: na va, iš tikrųjų ta istorija ne tokia ir nuobodi.
– Mindaugai, prieš „Vikingų kaimą“ turėjote kitą darbą?
M.Korsakas: Viskuo dirbau. Ir santechniku, ir tuose pačiuose globos namuose. Aš irgi daugmaž visą gyvenimą dirbau su vaikais. Bet jau daugiau nei 10 metų kitokio darbo neturiu – tik edukacinė veikla.
Iš tiesų mes ją pradėjome prieš 12 metų, tik pačioje pradžioje patys važinėjome po mokyklas. O dabar ne tik mes važiuojame, bet ir pas mus važiuoja. Per tuos 12 metų mes esame dirbę visoje Lietuvoje ir aplankę daugiau nei 300 mokyklų.
– Domėjimasis istorija – kaip manote, kodėl jis atsirado?
M.Korsakas: Sakyčiau, kad man pasisekė su istorijos mokytoju. Mokiausi mokykloje jau nepriklausomybės laikais, bet istorijos vadovėliai dar nebuvo išleisti, todėl mokytojas mums diktuodavo, o mes kaskart užsirašinėdavome. Kunigaikščiai, mūšiai... Einant iš sovietinės valstybės tai buvo kažkas iš tikrųjų įspūdingo. Suvokti, kad mes turime tokią istoriją ir nesame mažytė teritorija didžiulėje sąjungoje, o kad kažkada mes buvome didelė teritorija, patys mokėjome už save pakovoti. Buvome nepriklausomi, buvome laisvi.
Man įdomu į tai gilintis, o žinias stengiuosi perduoti vaikams. Mūsų edukacinės veiklos yra susijusios su Lietuvos valstybės susikūrimo laikotarpiu. Didžioji dalis ginkluotės, kuri čia yra, yra lietuvių, kryžiuočių, kalavijuočių šalmai – tai, su kuo kariavo lietuviai. Ir tik dalis ginkluotės vikinginės – nuo ko mes pačioje pradžioje pradėjome.
Būna įdomių situacijų. Sustatai vaikus į rikiuotę. Karšta, gerti norisi. Ir klausi jų: kaip galvojate, kariai gerdavo ar ne? Per filmus tai nerodo, kad jie geria. Tai, vadinasi, negerdavo?
O kiek mūšis trukdavo? Tai juk tiek žmogus gali negerti, nes po 30 minučių gaus saulės smūgį ir nereikės jokio kryžiuočio smūgio. Tada aiškini, kad filmuose taip nerodo, bet mūšiai visai kitaip atrodė. Yra daugybė dalykų, ko tu nepamatysi filme ir ką mes stengiamės vaikams papasakoti – kaip tai vyko, kokia buvo atmosfera.
Pavyzdžiui, kad jei keliauja į Žalgirio mūšį, tai visą žiemą ruošėsi maisto atsargas. Reikia ir visą logistiką suruošti, visą kelią iššnipinėt, išeina septynių kilometrų gurguolė.
Stengiamės, kad vaikai pajustų, paliestų, pakovotų. Kam skydai buvo, kokia paskirtis? Kaip buvo apsiginklavęs kryžiuotis, kodėl mums reikėjo būti komandiškiems, vieningiems? Kokią ginkluotę turėjo kryžiuočiai, nes juos ne šiaip sau tankais vadina šiuolaikiniai istorikai? Nerealu buvo prieš juos kovoti, neįmanoma. O mes ne tik kovodavom, bet ir laimėdavom.
Aš karyboje stengiuosi perduoti mintį: negalima sakyti, kad buvo vienas ar kitas stiprus karys. Mes buvome stipri tauta, stiprūs kaip komanda, kariauna ir galėjome kovoti prieš didžiules, stiprias kariuomenės. Vienybė buvo jėga.
J.Korsakienė: Ir viskas susiveda į šiuos laikus. Mes iš vieningumo, iš gyvenimo šeimomis, gentimis pasidarėm labai, sakyčiau, egocentrikai - tarsi aš esu pasaulio bamba, o tai labai jaučiasi vaikuose. Savo edukacijose labai norime pabrėžti komandiškumą, kad ne tu vienas esi, o jūs visi kartu.
– Viena iš edukacijų yra karyba, apie kurią ir pasakojote. O kitos?
J.Korsakienė: Edukacijas pradėjome nuo senovinių stalo žaidimų. Dabar jos yra trys: karyba, stalo žaidimai ir virtuvė.
M.Korsakas: Taip, stalo žaidimų edukacija yra ir dabar. Pradedame nuo seneto. Tai buvo žaidimas, kuris buvo žaidžiamas faraonų laikais ir yra pats seniausias rastas stalo žaidimas. Turime daug informacijos, kokie buvo iki tol žaidimai, bet seniausia rasta žaidimų lenta yra būtent seneto.
Žaidimas žinomas tik teoriškai, yra rekonstruotos kelios taisyklės. Visų žaidimų, kuriuos mes mokome žaisti vaikus, taisykles žinome. Išskyrus senetą, nes to nežino niekas.
Turime daug informacijos, kokie buvo iki tol žaidimai, bet seniausia rasta žaidimų lenta yra būtent seneto.
J.Korsakienė: Yra tik spėjamos žaidimo taisyklės.
M.Korsakas: Jį žaidė faraonai, kurie ir žinojo taisykles. Nematė prasmės jų užrašyti kitiems. Kas nežino – tas ir neturi žaisti. Pačius pirmuosius stalo žaidimus žaisdavo ribotas skaičius žmonių, būtent senetą, kuris simbolizavo kelionę į pomirtinį pasaulį, ir žaidė žyniai, faraonai. Labai mažas ratas.
J.Korsakienė: Bet jei kalbant apie žaidimo techniką, tai yra lenktynių principas – kai tu meti ne kauliuką, o pagaliukus ir jų skaičius, apsivertęs vienaip ar kitaip, nusako, kaip tu gali paeiti. Ir toks tikslas –taip pereiti gyvenimą ir patekti į pomirtinį pasaulį.
M.Korskakas: Kai pradėjome domėtis, man buvo įdomus stalo žaidimas kaip reiškinys, kuris gyvavo visame pasaulyje. Todėl surinkom informacijos, pasigaminom daugiau nei 50 lentų, o edukacijų metu mes naudojame pačius geriausius, tokius, kurių taisyklės yra lengviausiai paaiškinamos.
– Tačiau ruošiant edukacijas reikia sukurti ir jų turinį, o jūsų namuose įvairių daiktų yra daugybė. Iš kur jie?
J.Korsakienė: Kaip ir kolekcininkai – pradedi nuo vieno ir paskui nesupranti, kaip jų atsiranda šimtai. Taip ir mes. Padėjo įvairiausi projektai – nemažai inventoriaus įsigijome. Taip pat kai lankomės renginiuose, visada kažką parsivežame.
M.Korsakas: Priklausome amatininkų klubui „Dvaro meistrai“. Turime begalę bičiulių, draugų rekonstruktorių – .daiktų ieškoti toli nereikia.
Vyksta gyvosios archeologijos dienos Kernavėje, kur atvyksta ir užsieniečių. Bet ši bendruomenė ir Lietuvoje yra didžiulė.
– Trečioji jūsų vedama edukacija – virtuvė. Kokia ji?
J.Korsakienė: Skani. Man rodos, kad kiekvienas žmogus mėgsta ragauti.
– O kas gamina – jūs?
J.Korsakienė: Patys vaikai. Pas mus atkeliavę jie turi galimybę tiesiog išbandyti tuos gaminimo būdus, kurie buvo senovėje.
– Kokie jie?
J.Korsakienė: Nuo grūdų toli nepabėgame, nes grūdas buvo pagrindinis maistas. Vaikai gali pabadyti susimalti girnomis grūdus, patys užsimaišo tešlą blynams, patys prižiūri ir kūrena ugnį, kepa. Edukacijos ne tik patyrimas, bet ir komandinis darbas, kur kiekvienas savo mažu indėliu prisideda prie bendro rezultato.
Kas išmoksta blyną iškepti, kas – įdėti, apversti, kažkas – prižiūrėti ugnį, pakūrenti ją. Paprasti dalykai, kad reikia šiek tiek papūsti ir ugnis užsikuria. Bandome pajusti gamtą. Iškeliaujame į pievą, susirenkame ten augančias žoleles, verdam arbatą. Tai, beje, irgi daug kam būna keista ir neįprasta.
M.Korsakas: Maisto edukacijose jie dirba kaip komanda ir būna puota, kurią jie surengia visi kartu.
J.Korsakienė: Iš kitos pusės, susiduriame su problema, kad vaikai negali būti paprastose sąlygose. Kur nėra dušo, normalaus tualeto.
Būna, kad parašo susirūpinusi mama: kaip jie čia visą savaitę, kur dušas? Ir tada džiugiai paaiškini, kad dušo mes neturėsim, bet yra pirtis. Bet ir vaikams būna, kad smagios veiklos neatsveria komforto noro.
– Ši veikla, kaip ir sakė Judita, yra ta, dėl kurios jūsų pačių akys dega?
J.Korsakienė: Taip. Kai viskas prasidėjo, aš pati pradėjau domėtis prigimtine mūsų kultūra, o ir gyvenimas gamtoje savo duoda. Išeini galvoji: kaip gerai, nereikia net į jokį Egiptą skristi.
