Vilius Volodkevičius dirba viename Lietuvos bankų komandos vadovu, o laisvalaikį skiria muzikai – kolekcionuoja vinilines plokšteles bei jau pusę metų radijo stotyje „Start FM“ su draugais kuria laidą „Ausis už ausį“, kurioje klausytojus supažindina su dar nenuklausytais garso įrašais.
– Kada ir kodėl susidomėjote muzika bei vinilinėmis plokštelėmis?
– Dar besimokydamas mokykloje pradėjau ieškoti įdomesnės muzikos ir pirkti kompaktinius diskus. Kai buvau 14–15 m. mano muzikos skonis buvo kitoks nei kitų ir daugmaž toks išliko iki šiandien.
Nuo paauglystės labai mėgstu anglų elektroninę muzikos grupę „Radiohead“. Visada, kada jie išleisdavo naują kompaktinį albumą, kartu pristatydavo ir kokią nors specialaus leidimo vinilinę plokštelę. 2007 m. jie išleido limituoto leidimo albumo „In rainbows“ įrašų dėžutę (angl. discbox). Nors dar neturėjau net patefono, buvau ir esu „Radiohead“ fanas, todėl nusprendžiau ją nusipirkti. Tuo metu ji kainavo palyginus pigiai – apie 40 svarų.
Po šio žingsnio pradėjau pirkti plokšteles ir dairytis patefono. Tuo metu kaip tik vienas mano draugas prieš išvykdamas gyventi į Amsterdamą siūlė pirkti savo turėtą aparatūrą – paprastą patefoną, kolonėles, stiprintuvą.
– Ir nusipirkote?
– Jis pakankamai pigiai viską pardavė (šypsosi – red.). Nuo to laiko, maždaug 2011 m., reguliariai vis kažką nusiperku kiekvieną mėnesį. Jeigu išleidžiamos mėgstamų grupių vinilinės plokštelės – jas perku net neklausęs, nes žinau, kad man patinka jų muzika ir man tiks. Kartais būna, kad išgirstu kokią įdomią muziką, susirandu plokštelę ir tuomet ją nusiperku.
Jeigu išleidžiamos mėgstamų grupių vinilinės plokštelės – jas perku net neklausęs.
– Jūsų vinilinių plokštelių kolekcijoje – daugiau praėjusio amžiaus ar šių laikų įrašų?
– Ko gero, daugiau naujų albumų. Dauguma jų įrašyti nuo 2010 m. iki šių dienų. Tačiau, žinoma, kolekcijoje yra ir klasikos – tų pačių „Pink Floyd“ ar „Led Zeppelin“ grupių vinilinių plokštelių, kurių yra beveik pas kiekvieną kolekcininką. Iš senesnių laikų, manau, jau nusipirkau daugmaž viską, ko noriu.
– Koks muzikos žanras jums labiausiai patinka?
– Oi. Kažkas tarp elektronikos ir džiazo – tiksliai sunku nusakyti žanrą. Bet šiuo metu man patinka eksperimentinė muzika, kurioje daug triukšmo.
– Kaip dažnai ir ką klausote?
– Prieš keletą mėnesių atsikrausčiau į naują butą, todėl paskutiniu metu vinilinių plokštelių klausau labai mažai, nes čia prasta akustika. Bet galėčiau išskirti Iano Williamo Craigo „Thresholder“ vinilinę plokštelę. Šis atlikėjas yra operos vokalistas, kuris gadina savo vokalo įrašų juostas, kad iškraipytų garsą. Nors albumas išleistas šiais metais, tačiau muzika primena 50-uosius.
– Kokius mėgstate lietuvių atlikėjus? Ar turite jų plokštelių?
– Taip, turiu „Solo ansamblio“, „ba.“, tačiau nepasakyčiau, kad lietuvių kuriamą muziką labai mėgstu.
Pastebėjau, kad dabar lietuviai pradėjo daugiau leisti vinilinių plokštelių. Atrodo, kad tai jau tapo kiekvieno garbės reikalu. Aš į tai žiūriu kiek ciniškai, nes beveik viską, ką išleidžia, pavadina „riboto leidimo“. Tos pačios Lino Adomaičio vinilinės plokštelės yra limituoto leidimo ir neva tik 500 albumo kopijų. Kai vieno vinilo kainą užkelia iki 50 eurų, aš labai nustebčiau, jei nors 100 plokštelių parduotų.
Keista, nes pasaulinio lygio atlikėjas išleidžia 500 riboto leidimo albumo kopijų, tuo tarpu Lietuvoje 500 kopijų yra daugiau nei reikia rinkai. Dauguma Lietuvos atlikėjų leidžia ne daugiau 300 plokštelių kopijų, nes daugiau niekas jų neišpirks.
Pastebėjau, kad dabar lietuviai pradėjo daugiau leisti vinilinių plokštelių. Atrodo, kad tai jau tapo kiekvieno garbės reikalas.
– Kaip bėgant metams pasikeitė Lietuvos vinilinių plokštelių rinka?
– Rinka dabar labai juokinga – plokštelė, kuri seniau kainavo 5 litus, dabar kainuoja 15 eurų ir tik dėl to, kad tai vinilinė plokštelė. Tai labai nervina. Pavyzdžiui, aš niekada nemėgau grupės „Foje“, dėl to jų plokštelių neturiu ir nepirksiu. Tačiau kadaise mano draugas vieną grupės plokštelę užtiko turguje ir nusipirko už 20 litų. Neseniai patikrino jos vertę šiandien – siekia apie 150 eurų. Per kelerius metus kainos išaugo keliasdešimt kartų.
– Kiek dabar vidutiniškai kainuoja viena vinilinė plokštelė?
– Įprastai naujos plokštelės kaina svyruoja nuo 20 iki 30 eurų. Tuo tarpu, kokio nors specialaus leidimo kaina yra didesnė. Plokštelė taip pat gali kainuoti brangiau, jeigu ji bus kitos spalvos, pavyzdžiui, baltos. Tokią turiu atlikėjos Tirzah albumo – „Devotion“. Neretai tokių plokštelių išleidžiama apie 500 ar 1000, vos pasirodžiusiosios jos būna keliais eurais brangesnės. Nepaisant to, dažniausiai jas labai greitai išperka ir vėliau perpardavinėja už dar didesnę kainą.
O plokštelių spalvų gali būti visokių. Man labai patinka ir ko gero yra viena gražiausių amerikiečio kompozitoriaus Philipo Glasso albumo „Rework“ plokštelė. Ji dekoruota juodai baltu marmuro raštu.
– Kur dažniausiai perkate vinilines plokšteles? Ar ieškote jų sendaikčių turguose?
– Pasiknisti sendaikčių turguose aš nemėgstu, nes ten labai daug šūdo. Tas pats Vilniaus Antakalnio mikrorajone esantis turgus man yra siaubingas. Ten pardavinėja tas pačias nuvalkiotas, naftalinines plokšteles, kurios įdomios tik jiems patiems. Nemėgstu ir nesilankau, nes tikrai žinau, kad to, ko man reikia, ten nebus niekada.
Plokštelių nemėgstu pirkti ir Lietuvos parduotuvėse. Galbūt vienintelė vieta, kur perku, yra „Rūdninkų knygynas“, nes ten randu naujos elektroninės muzikos. O apskritai, lietuviai nebūtų lietuviais, jei neužsidėtų didelių antkainių.
Mėgstu pirkti ir koncertuose, nes tada žinau, kad pinigai nukeliauja tiesiai atlikėjui į rankas. Tačiau pastebėjau, kad Lietuvoje po koncertų mažai kas pardavinėja plokšteles. Tuo tarpu kitose šalyse tai labai populiaru. Neretai atlikėjai po koncertų ant plokštelių dalija savo autografus.
Seniau dar dažnai vykdavau į Berlyną, iš kur ir parsivežiau nemažai plokštelių, o dabar jas labiausiai apsimoka pirkti internetu.
Dažniausiai vinilines plokšteles atsisiunčiu iš dviejų internetinių parduotuvių – „Bleep“ (kurioje galima rasti eksperimentinės elektronikos klasikos įrašų) bei „Boomkat“ (kurią neretai labiau mėgsta didžėjai). Prenumeruoju abiejų parduotuvių naujienlaiškius ir jei pamatau kokią išskirtinę vinilinę plokštelę, kurios yra tik 300 kopijų, bent vieną nusiperku.
– Jūsų kolekcijoje apie 600 vinilinių plokštelių. Ar jas visas esate perklausęs?
– Kolekcijoje tikrai būtų galima rasti plokštelių, kurių nesu klausęs nė karto ir kurių tiesiog neklausau. Pavyzdžiui, kolekcijoje vieną lentyną vadinu šiukšlių lentyna, kurioje sudėtos senos, sovietinės, tarkime, rusų leidimo itališkos plokštelės. Man jos yra bevertės ir rinkoje neypatingos. Jų vertė – 1 euras, tuo tarpu įvairiuose turguose jas pardavinėja po 10 eurų.
Anksčiau net patys artimiausi draugai ar kolegos neretai galvodavo, kad jeigu aš renku vinilines plokšteles, jie gali jas dovanoti bet kokias ir visos man patiks. Pavyzdžiui, buvęs bendradarbis iš Olandijos parvežė plokštelę su 50 akordeono hitų. Aš jam sakiau, kad jos niekada neklausysiu, o jis atsakė, kad žino, bet vis tiek parvežė plokštelę dovanų (juokiasi – red.).
Kolekcijoje tikrai būtų galima rasti plokštelių, kurių nesu klausęs nė karto ir kurių tiesiog neklausau.
– Kokią plokštelę norėtumėte įtraukti į kolekciją?
– Norėčiau turėti mano visų laikų mėgstamiausio „Radiohead“ albumo „Ok Computer“ pirmąjį 1997 m. leidimą. Tačiau aš jo nepirksiu, nes nenoriu mokėti kelių šimtų eurų. Nors kiti plokštelių kolekcininkai, puristai, dažniausiai ieško pirmųjų albumų leidimų, nes neva geresnė įrašo kokybė. Bet aš ne toks – man svarbiau yra muzika. Už 1973 metų albumą tikrai nemokėčiau 100 eurų, kai galiu nusipirkti pernai metų leidimo už 20 eurų.
Kartais pasitaiko, kad užsinoriu naujai perleidžiamo albumo vinilinėje plokštelėje. Tarkime, prieš kelis metus atradau japonų kompozitorių Susumu Yokota. Jis yra išleidęs labai daug muzikos, tačiau dauguma jos nebuvo išleista vinilinėse plokštelėse. Būtent dabar jos išleidžiamos.
Čia yra muzika, nuolat leidžiami nauji albumai, todėl visko niekada nesurinksiu.
– Kaip galėtumėte apibūdinti save – koks jūs kolekcininkas?
– Mano pagrindinis tikslas nėra sukaupti, plokšteles perku labiau impulsų vedinas. Man atrodo, kad kolekcininkai turi kažkokį tikslą – konkrečiai kažką surinkti.
Kai tik pradėjau kolekcionuoti, maniau, kad reikia surinkti visus savo mėgstamiausių grupių albumus, bet vėliau pagalvojau, kad kam man jų reikia, ir dalį padovanojau. Čia yra muzika, nuolat leidžiami nauji albumai, todėl visko niekada nesurinksiu. Galėčiau išskirti nebent savo favoritus „Radiohead“.
– Kaip manote, kiek ilgai vinilinės plokštelės bus populiarios?
– Manau, kad ši banga anksčiau ar vėliau baigsis, nes plokštelės kartu su visa aparatūra užima daug vietos. Be to – tai yra brangus užsiėmimas.
-
Povilas gelbėja griaunamų Žaliakalnio medinių namų detales: „Paveldas atsiduria šiukšlyne“
-
Pirmąją vinilinę plokštelę pristatanti Alina Orlova: „Praėjo 10 metų nuo debiutinio albumo“
-
Maestro Vytauto Kernagio išpažintis – naujoje vinilo plokštelėje
-
Pasų viršelių kolekcininkė Enrika: stebiuosi, kodėl lietuviški pasai yra tokie „liūdni“
-
Muzikalus vakaras Valdovų rūmuose: Andrius Mamontovas pristatė naują vinilinę plokštelę
