Naujas šeimos narys
Draugiškas beglobiu likęs penkerių metų augintinis išsirinko sau naują šeimininką, mat Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Pajėgų valdymo skyriaus vyresnysis specialistas Rokas Jaruševičius akimirksniu apsisprendė savo šeimą papildyti nauju nariu.
Susitinkame su Roku ir Rokiu lauke – ugniagesiu jau trylika metų dirbantis, o laisvu laiku savanoriaujantis Rokas labai greitai augintinį įtraukė į savo kasdienę veiklą: „Pirmą kartą vakar likęs vienas Rokis tiesiog pasiėmė mano pirštines ir laukė, kol grįšiu iš budėjimo“, – sako ugniagesys, nuo kurio šuo, meiliai priglaudęs savo snukutį, nesitraukia nė per vieną žingsnį.
Šunį tenka nešti laiptais
„Išvažiavau į gaisrą – kai atvykau, namas jau buvo apgesintas, tačiau nukentėjęs žmogus nerastas. Šitas pilietis (rodo į šunį – aut.) „prisiklijavo“ prie manęs ir nedavė eiti. Paglostau vis, o jis šalia ir šalia. Pradėjau klausinėti atvykusių giminių, koks tolesnis šuns likimas. Sako, kad nebus kam priglausti.
Aš tuomet pagalvojau, kad mums reikia šuns, o šis dar ir toks draugiškas. Skambinu žmonai klausti, ką daryti, o ji iškart pritarė – imame. Dar šuo nebuvo parvežtas, o ji jau nupirko indelius maistui, pavadėlį (juokiasi). Tą vakarą, kol dirbau, jį priglaudė ten buvusi mergina, o atvažiavus pasiimti sako, kad šuns vardas Rokis. Nusijuokiau, kad mes bendravardžiai“, – šypsosi Rokas.
Kaip pasakoja ugniagesys, jis jaučiasi taip, kad šuo juos atrado, ir tuo labai džiaugiasi. „Tai tikrai labai geras šuo. Vakar buvo pirma diena, kai jis buvo vienas ir ničnieko neiškrėtė – tiesiog laukė, kol grįšiu. Žmona sakė, kad Rokis tikrai liūdėjo ir labai manęs laukė.
Vienintelė problema ta, kad jis pripratęs vieno aukšto name gyventi, todėl žemyn laiptais dar nusileidžia, o štai jeigu reikia užlipti į viršų, jis neina, gal jį gąsdina laiptinė, turėklai, todėl tenka nešti“, – juokiasi Rokas.
Ateityje – planai turėti ir daugiau augintinių
Rokis iš pradžių buvo labai išsigandęs, tačiau prie naujos šeimos priprato labai greitai, nors su nauju šeimininku Roku gyvena nepilną savaitę: „Draugas dar pajuokavo, kol neturime vaikų, augintinis bus lyg įžanga (juokiasi). Ateityje planuojame kraustytis į namą, tačiau kol kas jam teks pagyventi bute. Rokis klusniai važiuoja automobiliu, mėgsta vaikščioti, jau spėjome per savaitgalį nueiti daugiau kaip 10 kilometrų“, – pasakoja Rokas.
Ugniagesys anksčiau laikė vakarų Sibiro laiką, tačiau ją reikėjo užmigdyti dėl onkologinės ligos, todėl manę, kad daugiau jokių šunų neturės – išsiskyrimas yra tiesiog per skaudus. Bet kai Rokis taip prisirišo, nebuvo net kalbų, ką daryti.
„Jau pirma mintis buvo – imti. Mes spėjome ir Birštono kurorte pasivaikščioti, ir apskritai jaučiamės kaip seni geri draugai“, – sako Rokas, sužavėtas ir šuns charakterio, ir paklusnumo, ir tvarkingumo bei socialumo.
Ugniagesys su žmona labai myli šunis, todėl ateityje neatsisako minties laikyti ir daugiau augintinių, ypač, kai persikels į namą. „Nors lekiame, esame užimti, tačiau teks prisitaikyti“, – juokiasi Rokas Jaruševičius, į kurio gyvenimą Rokis įnešė daug naujų spalvų.
