Vaikinas, baigęs gimnaziją, pasiėmė tarp jaunimo vis labiau populiarėjančius laisvus metus („Gap Year“), kuriuos, kad neiššvaistytų laiko veltui, išnaudoja savęs pažinimui ir studijų krypties paieškoms. O kad įgytų daugiau gyvenimiškos patirties ir sustiprėtų fiziškai, jis pasisiūlė savanoriu į Lietuvos kariuomenę.
„Esu labiau prie meno“
Pernai Kėdainių „Atžalyno“ gimnaziją baigęs pašnekovas atviras: gavęs atestatą svajojo apie naujųjų medijų menų studijas Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, tačiau tąkart svajonei nebuvo lemta išsipildyti.
„Tuomet įstojau į Kauno technologijos universitetą, pasirinkau multimedijų technologijų studijas, tačiau po mėnesio palikau universitetą. Supratau, kad esu labiau prie meno, o multimedijų technologijų mokslai ne tai, ko noriu. Dabar turiu laisvus metus, tai – galimybė rimtai pasvarstyti, kur noriu sukti, ką pasirinkti ir kaip toliau dėliotis gyvenimo planus. Kadangi dar nežinau, ko tiksliai noriu gyvenime, tad šitie metai, „Gap Year“, yra skirti savęs atradimui“, – kalbėjo L.Kačerauskas.
Jautė palaikymą
Į klausimą, kaip į jo sprendimą mesti studijas ir imti laisvus metus, kad apsvarstytų, ką toliau norėtų veikti, reagavo tėvai, vaikinas pripažino, kad jie galbūt ir nebuvo labai patenkinti.
„Tikėtina, kad tėvai nebuvo laimingi dėl tokio mano apsisprendimo, tačiau aš gyvensiu savo gyvenimą, o ne jie. Vis tik esu dėkingas tėvams, kad jie mane palaiko, nes ir mokantis mokykloje leido išbandyti vis naujas veiklas, lankyti tai vienus, tai kitus užsiėmimus“, – sakė L.Kačerauskas.
Dabar turiu laisvus metus, tai – galimybė rimtai pasvarstyti, kur noriu sukti, ką pasirinkti ir kaip toliau dėliotis gyvenimo planus.
Mokyklos laikais Luko buvo pilna visur – save jis išbandė įvairiausiose srityse. Lankė futbolo ir lengvosios atletikos treniruotes, pramoginius ir gatvės šokius, kilnojo „giras“, žaidė badmintoną, mokėsi medžio drožinėjimo meno.
Laikas parodys
„Šiemet ramiai ir gerai „pravalysiu“ galvą, tikiuosi, kad tvirtai apsispręsiu, ko noriu ir atitarnausiu kariuomenėje, o tada vėl stosiu mokytis. Norėčiau studijuoti VDU naujųjų medijų menus arba vykti mokytis į užsienį, kur semčiausi vaizdo efektų žinių. Žinau puikių pavyzdžių, kad šiais laikais nėra būtina turėti diplomą, norint pasiekti savo gyvenimo tikslų. Esu svarstymų kelyje, laikas parodys“, – šypsosi L.Kačerauskas.
Laukia pratybos
Pasiėmęs vadinamuosius laisvus metus, Lukas pasisiūlė savanoriu į Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgas (KASP). Iš pradžių jam reikėjo atlikti bazinį kario kursą, kuris trunka 18 dienų. Šį pirmąjį etapą vaikinas baigė prieš pat Velykas.
„Tarnyba kariuomenėje man – asmeninis iššūkis, ne tik fizinis, bet ir psichologinis. Nuomonę, ar verta tarnauti kariuomenėje, pasilaikysiu sau, tačiau manau, kad toks pasirinkimas priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Artimiausiu metu manęs laukia pirmosios rimtos pratybos. Jos vyksta vieną arba porą savaitgalių per mėnesį ir gali būti tiek Kėdainiuose, tiek kitose vietose. Bus įdomu“, – sakė L.Kačerauskas.
Pamiršta problemas
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje Lukui netapo dideliu fizinio pasirengimo iššūkiu, nes jis nuo mažens buvo judrus, sportiškas ir daug treniruodavosi. Vaikinas smagiai pasakoja, kaip aplinkiniams keldamas siaubą, nuo pat vaikystės laipiodavo medžiais, nes jam itin patikdavo aukštis. Vėliau šį pomėgį pakeitė „skrydžiai“ ore parkūro aikštelėse.
„Iš karstymosi medžiais ir adrenalino poreikio išsivystė pomėgis parkūrui. Šis užsiėmimas – būdas atsipalaiduoti, nors tuo metu dirba visi mano raumenys, tačiau sportuodamas galiu pamiršti visas savo problemas“, – pasakojo L.Kačerauskas.
Nebuvo sužavėti
Lukas šypsosi, kad iš pradžių tėvams tikrai labai nepatiko šis naujas jo užsiėmimas.
„Net du kartus buvau susilaužęs tą patį raktikaulį. Tačiau bėgant laikui tėvai priprato prie šio sporto ir supranta, kad tai yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Kol kas nepanašu, kad mano jaunėlis aštuonerių metų brolis Danius būtų toks pat adrenalino fanatikas, koks aš buvau jo metų“, – šypsosi L.Kačerauskas.
Atsirado šalia
Filmavimas pašnekovo gyvenime atsirado kartu su parkūru, nes vaikinui, kaip jis sako, norėjosi viską įamžinti. Pradėjęs filmuoti telefonu, vėliau įsigijo „GoPro“ veiksmo kamerą, kol galiausiai jam prireikė normalios filmavimo kameros.
„Filmuoti pradėjau būdamas trylikos metų ir niekada negalvojau, kad tai galėtų būti daugiau nei tik hobis. Tačiau dabar vaizdo kamera yra mano darbo įrankis, kurio nenoriu paleisti iš rankų. Esu savamokslis, to niekur specialiai nesimokiau, o trūkstamų žinių ar patarimų galima rasti internete“, – sakė L.Kačerauskas.
Pakeitė puses
Beje, pradėjęs filmuoti parkūro aikštelėje, dabar Lukas yra tas žmogus, kuris aktyvų varžymąsi parkūro varžybose iškeitė į jų filmavimus.
„Deja, parkūru užsiimu, bet dabar varžybose nebedalyvauju, tačiau jas filmuoju. Tik pakeičiau puses“, – šypsosi vaikinas.
Kino mokykla
Pasak Luko, filmavimo srityje norint siekti daugiau, sužinoti naujoves, tenka daug mokytis. Šiais metais, norėdamas pagilinti žinias, jis baigė „Young Blood“ kino mokyklos rengiamus kino režisūros ir techninio raštingumo kursus. O dabar nuotoliniu būdu lanko kitus, su filmavimais susijusius, kursus.
Ar reikalingos jauno operatoriaus paslaugos Kėdainiuose? Vaikinas šypsosi, kad tikrai taip.
Nenorėčiau būti priklausomas nuo darbdavio. Noriu būti pats sau vadovas, kuris keliauja po pasaulį su kamera rankose.
„Dirbu individualiai su žmonėmis, kuriems reikia filmavimo paslaugų. Džiaugiuosi ir esu dėkingas Kėdainių kultūros centrui, kuris mane kvietė filmuoti laidas. Sezono metu montavau Drago festivalio – DragFest.LT, vaizdo klipus, taip pat yra tekę pora laidų montuoti prodiuserinėje kompanijoje „Videobankas“. Filmavau ir diskotekas“, – pasakojo L.Kačerauskas.
Leidžia pabėgti
Be filmavimų ir parkūro pašnekovas taip pat mėgsta fotografuoti ir leisti laiką miške. Vaikštinėjant gamtoje kartais jam kyla įdomių idėjų, kurias, kaip jis pripažino, ne visada būna lengva įgyvendinti fotoaparatu, tačiau dienos pabaigoje vargą atperka kad ir viena, tačiau ypač gera nuotrauka.
„Miškas yra ta vieta, kuri man leidžia pabėgti iš miesto, pabūti tyloje. Ypač patinka gamintis maistą miške ant laužo. Galiu pasakyti, kad man nėra neskanaus valgio, pagaminto ant laužo ugnies“, – šypsosi L.Kačerauskas.
Keliauti po pasaulį
Pašnekovas atskleidė, kad jo didžiausia svajonė – tapti žinomu videografu, kuris pats filmuoja, dalyvauja vaizdo medžiagos gamyboje ir sukurią gatavą vaizdo kūrinį, turėti savo studiją, erdvę, kurioje galėtų dirbti, kurti.
„Nenorėčiau būti priklausomas nuo darbdavio, noriu būti pats sau vadovas, kuris keliauja po pasaulį su kamera rankose. Noriu, kad mano hobis virstu mano darbu, pajamų šaltiniu ir man nereikėtų dirbti jokio kito nemėgstamo darbo“, – sakė L.Kačerauskas.
