Kelyje praleidęs ketverius metus
Juozui Vasilevskiui 27 metai, kartu su mama gyvena Vilniuje. Kai būna Lietuvoje, dažniausiai vaikinas dirba maisto parduotuvėse arba statybose. Su darbu jam sekasi ne taip gerai kaip su kelionėmis, dažnai dėl vis kitokių priežasčių jį atleidžia. Vaikinas keliauti pėsčiomis pradėjo beveik prieš dešimt metų.
„Parduotuvėje dirbau ir atleido iš darbo, buvo šešiolika metų. Supykau ir į Rygą nuėjau“, – pasakoja keliautojas.
Dabar kelyje jis yra praleidęs apie ketverius metus. Per juos jis du kartus nuėjo į Varšuvą, Rygą ir vieną kartą į Berlyną. Juozas, „kad neatsiliktų“, stengiasi per dieną nueiti apie šimtą kilometrų. Anot jo, taip greitai eiti pavyksta ne visada, kartais lėčiau, o kartais greičiau. Juozo ėjimo tikslas po pokalbio liko mįslė.
„Aplankau miestą, pasidomiu, gal yra kokio darbo legalaus, nelegalaus. Daugiausia miestą pamatyt, pasivaikščioti“, – pasakoja Juozas. Tokiais tikslais vedamas jis jau nuėjo daugiau nei penkis tūkstančius kilometrų ir nežada sustoti.
Be pinigų ir telefono pėsčiomis į Lenkiją
Juozą sutikome pakeliui į Lenkiją. Ten jis eina dirbti pas ūkininką, su kuriuo susipažino vienos iš kelionių metu.
„Už Suvalkų apie penkiasdešimt kilometrų žinau vieną ūkininką, kuris mane priimtų pieno melžti, pas jį ir einu. Pas jį esu dirbęs – geri pinigai, maitina nemokamai, duoda kur gyvent, duoda aprangą. Karves melžiu ten su aparatais, maitinu dar jas“, – pasakoja Juozas.
Paklaustas, kodėl eina dirbti būtent į Lenkiją, vaikinas sakė, kad taip įdomiau. Lenkijoje galvoja būti apie pusę metų, kur eis vėliau – nežinia.
Į Lenkiją Juozas išėjo be pinigų ir telefono. „Ryte dar turėjau dešimt eurų, bet reikėjo grąžinti draugui, nes buvau pasiskolinęs. Paskutinę skolą atidaviau, daugiau niekam neskolingas“, – sako Juozas.
Kelionės be pinigų Juozui ne naujiena, tačiau anksčiau keliaudamas jis turėdavo telefoną. „Vienam eit nuobodu, bet ką padarysi. Anksčiau bent muzika būdavo, kai telefonas buvo. O dabar tai tiesiog tyku, ramu, gamta“, – pasakoja keliautojas.
Į keliones neima nei maisto, nei vandens
Keliauja Juozas keliais, todėl žemėlapiais naudojasi itin retai. Jo orientyrai yra kelio ženklai. Būtent su jais ir skaičiuoja, kiek kilometrų liko eiti. Keliautojas nueitus kilometrus skaičiuoja nuo miesto iki miesto.
„Kilometrais niekad neskaičiavau, kiek esu nuėjęs iš viso. Iš miesto į miestą skaičiuoju. Vis tiek matosi, pavyzdžiui, nuo Vilniaus iki Varšuvos – kokie penki šimtai kilometrų. Maždaug žinau, kad jau penkis šimtus kilometrų nuėjau. Vėliau pabūnu Varšuvoj šiek tiek laiko. Po to vėl einu ir nuo to laiko skaičiuoju“, – pasakoja Juozas.
Eidamas keliautojas su savimi neturi nei vandens, nei maisto. Nusiprausia ir atsigeria kelyje esančiose degalinėse, užkandinių ir restoranų tualetuose. Kai turi pinigų, maisto nusiperka, bet dažniausiai jo susiranda konteineriuose, todėl vaikinas renkasi eiti didesniais keliais – juose gausu greito maisto restoranų bei degalinių.
Miega miške ir nakvynės namuose
Eidamas Juozas nakvoja pakelės miškuose. Su savimi vaikinas neturi nei miegmaišio, nei kilimėlio. Nueina kur nuošaliau į mišką, kad žmonės nematytų, atsigula ir miega. Juozas pripažįsta, kad žiemą keliauti taip yra daug sunkiau. Kai šalta, miške po savimi jis pasitiesia kelyje rastus skudurus, kartono lakštus arba eglių šakas. Priėjęs didesnį miestelį ar miestą visada apsistoja nakvynės namuose.
Vaikinas nemažai keliauja ir Lietuvoje. Čia jis aplankęs, ko gero, visus šalies nakvynės namus. „Net ten, kur močiutė gyvena, Alytuj, ir ten buvau nakvynės namuose. Močiutė pamokslauja, ji religinga labai, ko tu čia nedirbi ir panašiai, ko tu čia keliauji. Sakau, kad man taip patinka“, – pasakoja Juozas
Pėstute į Berlyną per pusę metų
Kokį sutikome Juozą pakeliui į Varšuvą – be kuprinės, miegmaišio ir kitų daiktų, taip jis vieną pavasarį išėjo į Vokietiją. Tik vienas skirtumas – tada turėjo striukę ir telefoną. Nuo Vilniaus iki Vokietijos sostinės vaikinas ėjo pusę metų.
Pakeliui vaikinas sustodavo padirbti, todėl kelionė užtruko ilgiau. Vokietija Juozui yra kol kas mėgstamiausia aplankyta šalis, jo manymu, ten žmonės laisvesni, malonesni, algos didesnės. Nuvykęs į Berlyną jis stadione stebėjo futbolą, aplankė miestą, naktis leido nakvynės namuose.
Pabuvęs Vokietijoje, traukdamas namo, iki Suvalkų važiavo traukiniu, likusį kelią iki Vilniaus vėl ėjo pėsčiomis. Tąsyk kelionėje vaikinas išleido apie 200 eurų.
Maistui užsidirba padieniais darbais
Eidamas Juozas kartais susiranda trumpalaikius darbus. Kai ėjo į Vokietiją, vaikinas dirbo medžių kirtėju. „Ėjau mišku, žiūriu – žmogus žymi medžius. Paklausiau, ar turi darbo, sako jo, išmokė naudotis įranga. Aišku, iš pradžių sunku buvo, nes aš žemas, o pjūklas didelis. Dirbau dvi savaites“, – pasakoja Juozas.
Vaikinas kelionių metu taip pat yra dirbęs statybose ir prekių krovėju. Juozo darbo tikslas nėra parsivežti pinigų į Lietuvą, uždirbti pinigai jam labiausiai reikalingi kelionėse maistui bei drabužiams.
Kartais vaikinas užsidirba rinkdamas tarą. Išmaldos Juozas stengiasi neprašyti, tačiau kartais žmonės, pamatę jį konteineriuose beieškant maisto ar taros, duoda pinigų.
Bijo ne žmonių, o žvėrių
Žiemą keliauti Juozui daug sunkiau. „Baisu buvo žiemą eit, kai kojas nuo šalčio labai skaudėjo. Buvo baisu, kad amputuoti reiks. Taip sušalo kojos, kad išsigandau“, – pasakoja Juozas.
Pasiekęs artimiausią gyvenvietę, jis susirado vietinį, pas kurį už penkiasdešimt zlotų sušilo ir pailsėjo keletą dienų. Juozas džiaugiasi, kad kelionėse jam sekasi.
Vienas baisesnių įvykių kelionėse buvo ne su žmonėmis, o su gyvūnais. „Vilkas pro mane prabėgo. Sustojo trumpam, pažiūrėjo ir nubėgo. Tuo metu buvo baisu. Tą vieną akimirką, kai jis žiūrėjo į mane, nežinojau, ką daryt“, – pasakoja Juozas.
Blogų ir pavojingų istorijų su žmonėmis jis negalėjo prisiminti. Tiesa, kartą jo vos nepartrenkė traukinys, kitą kartą – mašina.
Daug lengviau keliautojui prisiminti gerus ir linksmus kelionių prisiminimus. „Iš linksmesnių dalykų – tai moterų daug. Šiaip nieko pavojingo, ramiai man sekasi“, – pasakoja Juozas.
Sumanęs nuogas išsimaudyti sulaukė merginų draugijos
Keliaujant nuotykių daug – moterys, muštynės nakvynės namuose, gražūs miestai. Visgi Juozui labiausiai įstrigo Naujųjų metų naktis Berlyne.
Naujųjų metų proga jis sugalvojo išsimaudyti nuogas upėje. Iš pradžių keliautojas nematė ant kalno šalia upės sėdinčių panelių – po maudynių jie susipažino, pas jas vaikinas pagyveno kelias dienas.
Juozo svajonė – nuvykti į Ameriką, ten keliauti vaikščiojant, pakeliui sustojant padirbėti pas vietinius ūkininkus.
Net ir toks keliautojas, kaip Juozas, kartais pavargsta, tačiau tada jis nesustoja, pailsi artimiausioje gyvenvietėje keletą dienų ir keliauja toliau.
