Per metus iš padavėjos – į miegamojo baldus ir čiužinius gaminančios įmonės „Lonas“ logistikos vadoves. Skamba išties neįtikėtinai, tačiau būtent taip nutiko Rosita Norkevičiūtei.
Šiandien ji pripažįsta, kad šis pasiūlymas jai buvo itin netikėtas – juk nebuvo ideali padavėja – pasitaikydavo ir išpiltų sriubų, dūžtančių lėkščių. Tačiau svarbiausia buvo greitas jos progresas.
Tą pastebėjo ir Jakučių šeima, dažnai užsukdavusi pietauti į kavinę, kurioje dirbo Rosita. Tėtis, mama ir keturi sūnus, valdantys „Loną“, dar prie pietų stalo įžvelgę padavėjos potencialą, apsitarė ir pasiūlė jai prisijungti prie jų komandos.
„Rositą pirmus kartus matant, galvojau, kad bare dirba beviltiškas naujokas. Jai krito įrankiai, vis kažką pamiršdavo ar sumaišydavo. Tuo kartu galvojau: ilgai netemps. Vienintelis dalykas, kas tuo kartu atpirkdavo jos klaidas, – tai nuoširdi šypsena. Dar vėliau pamačiau jos atkaklumą ir norą tobulėti. Nepraėjus mėnesiui ji jau teisingai serviravo stalą, atsimindavo teisingai mūsų stalo užsakymus. Negana to, jos naudojamos frazės ir pasisveikinimai buvo malonesni ir profesionalesni nei kitų barmenių.
Tuo kartu atkreipiau dėmesį ne į momentinius įgūdžius, tačiau į patį charakterį, užsispyrimą ir optimizmą. Ji puikiai tiko klientų aptarnavimui. Dar vėliau jos atkaklumas ir užsispyrimas leido jai augti kartu su įmone“, – apie tai, kaip jis su broliais nusprendė padavėją pakviesti dirbti į komandą, pasakojo įmonės vadovas Domas Jakutis.
– Rosita, iki ateidama dirbti į įmonę, buvote padavėja. Kaip tuo metu atrodė jūsų karjeros tikslai?
– Per 2008 ekonominę krizę netekau darbo, išvykau į Didžiąją Britaniją, kur dirbau sezoninius darbus nedideliame gėlių ūkyje anglų šeimos versle. Save visada mačiau Lietuvoje, todėl po ketverių metų važinėjimo pasižadėjau sau, kad gana, metas grįžti į Lietuvą ir kurti savo ateitį čia.
Gavau pasiūlymą iš draugės pabandyti įsidarbinti padavėja „Armoje“. Patirties neturėjau, tačiau, manau, patikau vadovams dėl savo mandagumo ir plačios šypsenos, todėl po savaitės pradėjau padavėjos karjerą.
Šis darbas turėjo būti laikinas, kol pavyks susirasti tokį, kuriame bus daugiau karjeros galimybių. Visada save mačiau vadovo pozicijoje.
– Ar „Lono“ vadovai buvo dažni svečiai jūsų kavinėje? Dažnai juos aptarnaujant susibičiuliavote?
– Tai šeimos verslas, jie turi tradiciją pietauti visi kartu, todėl turėjau galimybę pabendrauti su visa šeima.
Manau, iš pradžių nelabai jiems patikau, mano pradžia buvo sunki. Esu žmogus, kuriam viskas krenta iš rankų – teko išlieti ne vieną sriubą, sudaužyti indus, daug atsiprašinėti prieš klientus. Man prireikė laiko priprasti ir išmokti.
– Kaip gavote kvietimą ateiti dirbti į šeimos kompaniją?
– Padavėja dirbau apie metus, pažinojau daugybę klientų, toje darbo vietoje jaučiausi užtikrintai.
Tačiau kartą per dienos pietus aptarnavau jų šeimos staliuką. Jie buvo užsisakę papildomai maisto išsinešimui, todėl kai kolegė pasakė, kad mane kviečia loniečiai, buvo vienintelė mintis, kad jau norės atsiskaityti ir reikia nunešti užsakytą išsinešimui maistą.
Priėjus prie staliuko mane pasitiko Birutė Jakutienė su vizitine rankose ir tarė: „Rosita, mes jau ilgą laiką tave stebime, tu mums labai patinki, tavo bendravimas su klientais taip pat, todėl norime matyti tave savo komandoje. Jei domina, lauksiu skambučio.“
Beje, Birutė tada ir dabar organizuoja žmonių atrankas, jose dalyvauja bei padeda vadovams išsirinkti labiausiai pareigas atitinkantį asmenį.
– Kaip jūs tuomet jautėtės? Turbūt toks kvietimas buvo labai netikėtas – ne kiekvieną dieną padavėjoms klientai siūlo darbą…
– Tą dieną skraidžiau kaip ant debesų, svarsčiau, kokį darbo pasiūlymą gausiu, juk jie apie mane nieko nežino – nei ką moku, nei kokį išsilavinimą turiu.
– Apsisprendėte iškart? O gal dar svarstėte?
– Apsisprendžiau iškart, bet neskambinau, kadangi intensyviai dirbau ir atrodė neetiška darbo metu skambinti dėl kito darbo, todėl laukiau laisvadienio. Bet per kitos dienos pietus Birutė paskatino nieko nelaukti ir skambinti, kad galėtumėme aptarti būsimo darbo detales.
Atvykau į pokalbį, jis buvo greitas. Toks vaizdas, kad jau iš anksto vadovai buvo nusprendę, kad aš tinku. Paklausė, ar moku dirbti su kompiuteriu, atsakius, kad moku – pasiūlė darbą.
Nors tuo metu siūlyta alga ir buvo mažesnė nei padavėjos, mačiau čia daugiau karjeros perspektyvų, todėl sutikau ateiti dirbti.
– Kaip manote, kodėl jie jus pasikvietė? Ką tokio jumyse pamatė, kai aptarnaudavote jų staliuką, kad pasiūlė darbą?
– Esame su savininkais apie tai kalbėję. Jiems patiko mano bendravimas su klientais, bet didžiausią įtaką turėjo progresas, kurį jie matė nuo mano pradžios padavėjos pozicijoje iki rezultato, kurį pasiekiau po vienerių metų darbo ten.
– Nuo kokių pareigų pradėjote?
– Pradėjau nuo elektroninės prekybos konsultantės, bendravau su klientais, administravau elektroninę parduotuvę. Tai buvo gana paprasti darbai, o ir apimtys tuo metu dar nebuvo tokios didelės kaip dabar, todėl nuolatos eidavau pas tuometinį savo vadovą Adą (UAB „Loniukas“ direktorių) ir klausdavau, ką dar galiu padaryti, kuo pagelbėti.
Kartais taip užsikalbėdavome, apmokant mane atlikti naujas užduotis, kad Adas nespėdavo atlikti savo darbų. Tačiau kartu praleistų valandų jam visiškai negaila, jis dabar net džiaugiasi.
Nors tuo metu siūlyta alga ir buvo mažesnė nei padavėjos, mačiau čia daugiau karjeros perspektyvų.
– Kaip tuomet įsivaizdavote savo gyvenimą – kad tose pareigose ir liksite, o gal jau svajojote apie karjeros kilimą ir viską dėl to darėte?
– Kadangi buvusioje darbovietėje uždirbau didesnę algą, vienareikšmiškai mane čia patraukė galimybė augti bei tobulėti. Tai buvo savotiška mano investicija į ateitį, kuri šiandien, mano nuomone, atsipirko.
– Tai kaip atrodė jūsų kelionė iki direktorės pozicijos? Per kiek laiko visa tai įvyko?
– Konsultantės pareigose išdirbau metus. Per juos teko daug išmokti ir pažinti įmonės procesus iš įvairių pusių.
Augant įmonei susiformavo poreikis naujiems etatams, ir vienas jų buvo transporto vadovo darbas. Mano vadovas Adas nusprendė į šias pareigas neieškoti žmogaus iš išorės, o pasiūlyti man. Aš sutikau nedvejodama. Manau, tai žingeidumo rezultatas.
Vėliau vyko įmonių restruktūrizacija, ir „Loniukas“ įmonės veikla buvo išgryninta į logistikos. Būtent tada man ir pasiūlė direktorės pareigas.
– Kylant karjeros laiptais pagavo azartas?
– Negaliu taip pasakyti. Gyvenime viskas susidėliojo savaime.
– Kaip jautėtės tapusi direktore, kai jums pasiūlė šias pareigas – turbūt niekada nebuvo galvojusi ar tikėjusis tokių pareigų?
– Kaip šiandien pamenu, kai atėjo Adas į mano kabinetą, paspaudė ranką ir pasakė: „Rosita, būsi direktore.“ Tada pagalvojau, kad tai pokštas, tačiau po kelių minučių supratau, kad Adas kalba rimtai.
Visą naktį nemiegojau. Tai buvo labai netikėta, todėl dar kurį laiką šildžiausi šią mintį, kol galėjau pasidalinti žiniomis su kolegomis.
– Kas buvo sunkiausia šiame kelyje?
– Iššūkių turėjau formuojant komandą. Kadangi tai buvo man nauja patirtis, nors ir pradžioje Adas nuolat padėdavo, visada jausdavau nerimą dėl naujai priimto žmogaus. Ar jis pritaps mūsų komandoj, ar gerai pasirinkau? Kartais būdavo ir tokių dienų, kai galvodavau, ar kurjeris išvyks šią dieną į reisą. Dabar labai didžiuojuosi savo komanda.
– Turbūt ir daug ko teko greitai mokytis? Gal net studijuoti?
– Aš kai atėjau dirbti į įmonę, neakivaizdžiai studijavau ekonomiką, tad teko derinti darbą su mokslais. Tačiau vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad mano didžiausias mokytojas yra mano vadovas Adas. Gyvenimas labai daug ko išmoko, tik reikia gyventi atmerktomis akimis.
– Jūs puikiai atitinkate posakį, kad vadovas turi būti pabandęs visus darbus, kol tampa direktoriumi. Viską praėjus savu kailiu, kaip sakote, tai svarbu?
– Aš visada turėjau tokią mintį, kad ir kur dirbčiau, mano tikslas iš pradžių būtų pažinti įmonę ne skaitant apie ją, o bandant įvairius darbus. Tuomet geriausiai gali suprasti kolektyvą, jo problemas, įsijausti į darbuotojo poziciją. Tai vienareikšmiškai naudinga. Kartais net smulkiausi vadovo pakeitimai, gali padaryti įtaką kolektyvo gerovei, o žmonės – juk tai įmonės varomoji jėga.
– Turbūt niekas nesitikėjo, kad iš tos „tik“ padavėjos tapsite direktore?
– Mano šeima visada žinojo, kad neplanuoju visą gyvenimą būti padavėja, tad labai didelės nuostabos jiems nėra. Kartu džiaugiamės, bet infarkto dar niekam neįvariau.
– Jūs įrodote, kad gyvenime nėra nieko neįmanoma, tiesa? Pagalvojate apie tai?
– Retai kada pagalvoju apie tai, manau, retai pagalvoju ir apie įmanomus dalykus. Aš labiau veiksmo žmogus, tikiu, kad kiekvienas darbas turi rezultatą.
– Kiek girdėjau, esate ir užkietėjusi baikerė? Kiekvieną dieną motociklu vykstate į darbą. O tuomet odinį kostiumą keičia tvarkingas kostiumėlis?
– Įmonės vidinė politika nėra griežta darbuotojų aprangai, todėl galiu aprangą pasirinkti pagal kiekvienos dienos nuotaiką. Jei į darbą vykstu su motociklu, tai su moto batais, džinsais ir būnu visą dieną. Gal tik apsaugas išsiimu, kad lengviau judėti būtų.
O motociklu važinėju jau 11 metų, buvau pirmoji mergina Jonavoje išsilaikiusi teises. Įkalbėjau vairavimo mokyklos mokytojus įsigyti motociklą, kad galėtų mane išmokyti važiuoti, taip ir nulėkiau su vėju.
