Pirmą 15min eksperimento „Plauksiu, ir taškas!“ dalį skaitykite čia: 15min eksperimentas „Plauksiu, ir taškas!“: kodėl nemoku plaukti ir kaip tapau suaugusia baile.
Kaip manote, ar naktis prieš pirmąją mano plaukimo pamoką baseine buvo rami? Tikrai ne. Nemeluosiu, tiek sąmonė, tiek pasąmonė bandė atkalbėti nuo sumanymo – sapnavau, kaip mokausi plaukti. Kaip man sekėsi sapne tai daryti? Trumpai tariant, – nekaip. Aišku, neišmokau.
Nepamenu, ar sapne skendau, bet pabudus pirmoji aplankiusi mintis buvo – tikrai nenoriu keltis iš šilto patalo ir važiuoti į tą „Girstutį“. Kai reikia užvesti vidinį variklį ir lėkti iš komforto zonos, visuomet prasideda „o“, „bet“, „gal“, „tačiau“ diskusijų su savimi tvanas. Ir jei pasiduodi, tikrai imi jame skęsti.
Vis dėlto pirmo blogo įspūdžio savo plaukimo trenerei padaryti nenorėjau, tad iš lovos šiaip ne taip išsiropščiau.
Oro po vandeniu neieškok – nerasi
Prisipažinsiu, niekada nebuvau mokyta vykusiai ar nevykusiai plaukti, prieš pradedant eksperimentą nelindau ir į visažinio gūglo bei jutūbo platybes, tad kas su kuo „valgoma“ plaukimo metu, ko laukti pirmojoje pamokoje, nežinojau. Įsivaizduoti, tiesa, tikrai įsivaizdavau, tačiau tas įsivaizdavimas sudužo į šipulius, kai viskas, ko mes mokėmės, tai... panardinti galvą po vandeniu ir neprigerti! Ei, maniau, kad mes mokysimės visko, kad tik ta galva išliktų virš vandens?
„Girstučio“ baseinas Kaune turi tris plaukimo erdves: profesionalų 50 metrų baseiną, 25 metrų baseiną ir „varlinyką“, kuriame vanduo šiltesnis, o gylis – priimtinesnis, ir kuriame, žinoma, plaukti moko kūdikius. Suprantama, kad pastarąjį išbandžiau pirma.
„Ar labai bijai?“, – tokiu klausimu mane pasitiko trenerė Goda.
„Labai“, – tiek teišlemenau.
Prieš lipant į vandenį – pamokėlė, kaip reikia užsidėti plaukiko kepurėlę. Taip, prireikė ir tokios pamokėlės. Plaukimo akiniai – ant akių (velnias, kaip jie nuspaudžia ir kokiais „dailiais“ ornamentais būna išmargintas veidas po pamokos). Nežinodama mano tikro vandens baimės lygio, trenerė paprašo „varlinyke“ tiesiog pasivaikščioti pirmyn atgal, priprasti prie erdvės. Gerai, šitą tai aš tikrai galiu. Svarbiausia pasivaikščiojimų žinutė įsibaiminusiam protui – kur benueičiau, visur pasieksiu dugną.
Įsikimbu į baseinėlio kraštą ir, trenerės nurodymu, pritupiu tiek, kad vanduo apsemtų sučiauptas lūpas. Vėliau – prisitraukiu rankomis staigiau prie krašto ir atsistumiu atgal. Tikslas – pajusti, kaip sukyla vandens paviršiuje bangelė ir kaip ji nuslūgsta. Tuomet, vis dar laikydamasi už krašto, pritraukiu kelius prie krūtinės ir ištiesiu kojas atgal dugno link, užspaudusi nosį pirštais, sulaikiusi kvėpavimą, atsitupiu vandenyje atmerktomis akimis. Pamenu, tai darydavau vaikystėje, gulėdama vonioje su vaikišku akvalangu.
Ateina suvokimas, kad visi turime savyje dvi gelbėjimosi liemenes – plaučius.
Kita pradinukės užduotis: giliai įkvėpti pro burną, sulaikyti kvėpavimą ir neužspaudus nosies pirštais, panardinti galvą po vandeniu, tuomet per nosį lėtai iškvėpti, taip sukeliant burbuliavimą. Visiškai naujas jausmas!
Ateina suvokimas, kad visi turime savyje dvi gelbėjimosi liemenes – plaučius. Jei jie pripildyti, kūnas kyla į vandens paviršių. Kol jie pripildyti, įkvėpti po vandeniu sunkiai pavyks. Pabandykite „sausumoje“: giliai įkvėpkite per burną ir iškart bandykite dar kiek įkvėpti papildomo oro per nosį – niekaip. Taigi: kol mano plaučiuose yra oro, aš neskęsiu, man per nosį nepribėgs vandens, nes nenorėsiu įkvėpti. Giliai įkvėpus, oras tik į vieną pusę gali judėti – lauk iš plaučių. Eureka!
Sunku yra viena – išmokti automatiškai kvėpuoti „atbulai“: sportuojant reikia įkvėpti per nosį ir iškvėpti per burną, o plaukimo metu – atvirkščiai.
„Gali praktikuotis „burbuliavimą“ namuose: vonioje, dubenyje, net kibire“, – pamoko trenerė Goda.
Gaila, neturiu nei vonios, nei galvos dydžio dubens.
Pirmas žingsnis aiškus – išmokti kontroliuoti kvėpavimą: įkvėpti pro burną ir lėtai iškvėpti pro nosį po vandeniu. Atrasta nauja kūno funkcija – burbuliatorius.
Sklendžiu kaip supermenas
Antras žingsnis – išmokti plūduriuoti vandens paviršiuje, kol tavo veidas panardintas vandenyje. Daugelis tai vadina supermeno sklendimu horizontaliai. Ištiesi rankas virš savo galvos, prispaudi ties ausimis, sudedi plaštaką ant plaštakos – suformuoji tarsi strėlę. Tuomet giliai įkvėpęs ir pritūpęs, lėtai guldai savo kūną ant vandens paviršiaus, kartu šiek tiek panardindamas veidą. Lengvai atsispiri. Kūnas ima sklęsti.
Kai tai pagaliau pavyksta padaryti pirmą kartą, aplanko neišpasakytas lengvumo jausmas – aš, nieko nedarydama, laikausi ant vandens paviršiaus! Galima formuoti ir „žvaigždutę“ – gultis ant vandens paviršiaus (veidu į apačią) ištiesus rankas ir kojas į šonus.
Tačiau iki tol, kol tai padarai, reikia nemažai pasigalynėti su savimi. Protas iš pradžių prieštarauja: kaip taip imti ir pasileisti, atsigulti horizontaliai, nemokant plaukti? Kaip atsiplėšti nuo dugno? Bandžiau tartis su protu: viskas gerai, esi saugi, pasileisk. Kai susitarti nepavyko, tiesiog ėmiau ir „atjungiau“ protą – tiesiog dariau, ramiai ir atsipalaidavusi. Jei bandysi priešintis kūnu vandeniui, pralaimėsi.
Užsisuka savotiška uždara grandinė: kai nežinai, kas tavęs laukia, kaip taisyklingai tai atlikti, – bijai, o kai bijai – automatiškai įsitempi, o kai įsitempi – viskas, ko imiesi, nesiseka, pavargsti ir imi skęsti, skęsti – užsiblokuoji. Toks paradoksas – norint neskęsti, laikytis vandens paviršiuje, reikia atsipalaiduoti ir net nemėginti laikytis vandens paviršiuje.
Po pirmojo išmokto žingsnio – kvėpavimo ir burbuliavimo, suvokimo, kad įkvėpus mūsų asmeninės gelbėjimo liemenės laiko ant paviršiaus, atsispirti nuo dugno jau nebūna taip baisu. Galima pradėti kelti kojas, gultis horizontaliai, pirma įsikibus rankomis į baseino kraštą, iš pradžių laikyti galvą pakėlus, tuomet nardinti ją ir pūsti burbulus.
Kai išmokstama plūduriuoti, laikas imti judinti kojas. Iš rankų suformuota „strėlė“, gilus įkvėpimas, atsispyrimas nuo dugno, paguldymas kūno horizontaliai vandens paviršiui, lengvas slydimas nieko nedarant ir tuomet pradėti „spirti“ futbolo kamuolį tai viena, tai kita koja – greitais spyriais.
„Ne dviračiu mink, o spirk kamuolį – spyriai su užsimojimu pirmyn ir atgal“, – pataiso trenerė.
Kiek paplaukus su „galiniu varikliu“, laikas išpūsti orą pro nosį ir, norint vėl įkvėpti, sustoti ir atsistoti, pastatant pėdas ant „varlinyko“ dugno, iškeliant galvą virš vandens. Kaip reikia sustoti ir iš horizontalios pozicijos atsirasti vertikalioje? Tiesiog stipriai truktelti abu kelius prie krūtinės, vienu metu stumiant viršutinę kūno dalį atgal, tuomet staigiai tiesti kojas dugno link. Padėti turi ir mostas rankomis gilyn ir į šonus.
Prie sustojimo ir atsistojimo teko padirbėti, nes man automatiškai prisitraukti prie krūtinės norisi tik vieną koją, kita atsilieka, tad šis veiksmas nepavyksta taip grakščiai, kaip norėtųsi. Tačiau kartojimas – viso ko motina. Praktika, praktika ir dar kartą praktika.
Geriausi bičiuliai – „makaronas“ ir plaukmenys
Į rankas man įduodamas plaukimo pagalbininkas – „makaronas“. Pasikišusi jį ties krūtine po pažastimis, nieko nedarydama rankomis, imu plaukti. Išgirstu trenerės balsą: „Klubai sustingę, judink ir juos, spirk iš jų, ne tik iš pėdos.“ Vėliau išgirstu komentarą apie sustingusius pečius. Širdies ritmas padažnėjęs jau vien iš baimės, sustingęs, nežinantis ką daryti kūnas atlieka daug netikslių ir nereikalingų judesių, tad, suprantama, pavargsti daug greičiau.
„Padusau“, – atsistojusi prasitariu trenerei, o ji garantuoja, kad mano baimė nėra tokia didelė, kokia būna kai kurių kitų įsibauginusiųjų. Vis dėlto, išgirstu pažadą, kad progresuosime mano greičiu, žingsnis po žingsnio, neperspaudžiant.
Trenerė liepia nuplaukti iki kito „varlinyko“ galo, o netrukus aplink prisirinkus daug vaikų su tėvais, pareiškia, kad laikas įžengti į 25 metrų baseiną. Ką???
„Paskutinės 15 pamokos minučių bus šaltesnės“, – šypteli trenerė.
Bet kur čia tas šaltis, kai pulsas užkilęs. Kelių metrų paplaukimas man prilygsta 20 minučių kardio treniruotei. Plaukiant įsitempus, ima vargti ir nugara.
Štai ir 25 metrų baseinas, kur, kiek paplaukus, gylis jau siekia virš galvos. Įsijungia papildomi panikos mygtukai. Trenerės nurodymu, iš „makarono“ suformuoju U raidę, galus persimetu po pažastimis, įsikimbu priekyje ir imu plaukti, dirbdama tik kojomis ir klubais. Kiek paplaukus, reikia įkvėpti, panardinti galvą ir plaukiant išpūsti po vandeniu burbulus. Tai kartoti, kol nuplauksiu iki kito baseino galo.
Kadangi plaukiu lėtai, trenerė įduoda plaukmenis. Ką su jais daryti, pagalvoju? Dar viena naujovė mano gyvenime. Užbėgsiu įvykiams už akių – jau kitą pamoką plaukmenų atsiprašiau už norą jų išsižadėti. Tai – geriausias daiktas baseine, prie kurio galima greitai priprasti ir sunkiai atprasti. Su plaukmenimis ant pėdų plaukiasi daug, daug greičiau, o ir tas nelemtas kitas baseino galas už 25 metrų pasiekiamas, rodos, akimirksniu, na, gerai, trimis ar keturiais akimirksniais.
Iš „varlinyko“ išėjau, pirmą gurkšnį gavau
Plaukdama daug mąstau, o tai jau yra blogai. Bandau prisiminti, ką atpalaiduoti, klausausi ne tik dažno savo širdies plakimo, bet ir trenerės. Klausydamasi pamirštu, kaip kvėpuoti (minėtas atvirkščias įprotis sporte tikrai nepadeda). Po priminimo pamirštu, kaip taisyklingiau dirbti kojomis. O mes dar rankų net neįtraukėme! Velnias, kol nėra automatinio įdirbio, reikia junginėti pavaras su protu. Tiksliau, visas jas sujungti vienu metu.
„Jauti, kaip kelia? Jauti, laikaisi ant vandens?“, – vis kartoja trenerė, o mano galvoje vienintelė mintis – neaptarėme, kaip nuplaukus iki galo sustoti ir apsisukti – kojomis dugno ten, pabaigoje, tai nesieksiu.
„Pamažu leidi kojas žemyn, jas „paduodi“ kiek į priekį, nenustoji dirbti jomis. Taip ir sustosi. Lengviau su plaukmenimis, be to, „makaronas“ tave laiko“, – ramina.
Pavyksta. Apsisuku kartą kitą aplink save su „makaronu“. Vėliau trenerė tą „makaroną“ atima ir paprašo, laikantis viena ranka už laiptelio, pasisukti į vieną pusę, po to – į kitą. Taip ir apsisukama.
Grįžtu su „makaronu“ atgal, leisdama burbulus po vandeniu. Padeda tai, kad baseine vanduo – itin skaidrus, panėręs viską matai. Trenerės teigimu, tamsiame vandens telkinyje gamtoje kartais panėrę pasimeta ir gerai plaukiantys žmonės. Ech, kiek dar laukia pirmų kartų, net pramokus plaukti.
Taigi stoviu ant dugno, atgavinėju kvapą: kai sekasi, jautiesi drąsiau ir drąsiau. Bet staiga išgirstu: „Dabar plauksime taip pat ant nugaros.“ O, ne, tik ne tai! Prilaikant „makaronui“ ir trenerės rankoms, bandau išsitiesti ant vandens paviršiaus, žvelgdama į „Girstučio“ aukštas lubas. Galva tikrai nenori tiestis, o sėdynė – kilti.
Niekaip nepavyksta atpalaiduoti kaklo, pečių, paguldyti ausų į vandenį. Kai manau, kad „atlaisvinau“ viską, ką galima, trenerė tikrai taip nemano – baksteli į įtemptą kūno vietą. Baisu. Kartą taip bebandant atsigulti ant nugaros, gaunu „atbulinį“ gurkšnį. Pojūtis – ne iš maloniųjų. Ima graužti gerklę. Kaip tą jausmą pradanginti?
„Išsikosėti“, – atsako trenerė.
Bandau vėl guldyti „aukštielninka“ galvą į vandenį, gerklėj sustoja gumulas – vanduo akivaizdžiai neišsivaikščiojo iš manųjų kvėpavimo takų.
„Gauti gurkšnį plaukiant ant nugaros – skausmingiau“, – patikina trenerė.
Ne, šiandien su plaukimu ant nugaros, ko labiausiai bijau, nes esu taip skendusi Palangos „Lino“ baseine, nesusidraugausiu. O daug kas sako, kad tai lengviausias plaukimo būdas, nes nereikia galvoti apie kvėpavimą. Aha. Ir čia tas „aha“ buvo pasakytas sarkastiškai, jei kas nesupratote.
Taigi pirmą kartą „išmaudžiau“ plaučius, ir drąsa dingo, įsijungė jei ne dešimt, tai bent jau penki savisaugos mechanizmai: „Kam tau to reikia, Karolina? Tiesiog laikykis ant žemės, ignoruok vandenį ir viskas bus gerai“.
Ne, nebus.
Pirmoji treniruotė baigta. Prisipažinsiu, išlipus iš baseino, drebėjo kojos, o kitą rytą jaučiau skausmą tų raumenukų, kurių dar nebuvau jautusi. Jei esi toks ar tokia bailė, kaip aš, visiškai nemoki plaukti ir atrodo, kad pirmai pamokai čia – visko daug, galima judėti lėčiau. Aš savo komforto zoną peržengiau ne kartą, nes noriu peržengti.
„Kitą kartą iškart pradėsim nuo baseino“, – tai, kad „varlinykui“ „viso gero“, atsisveikindama patikino trenerė.
Gaila, kad negali matyti savęs plaukiančios iš šono, kaip, pvz., šokių pamokose, kai šoki priešais veidrodį. Taip, rodos, būtų lengviau suprasti, ką darai blogai, o ką – gerai. Viena aišku, entuziazmo po pirmos pamokos tikrai neatsirado daugiau, o ir antrą kartą į baseiną vis dar nenorėjau eiti. Įdomu, ar tas noras atsiras? Ar pagausiu kablį?
„Plauksiu, ir taškas!“ – tai eksperimentas, kurio metu 15min žurnalistė Karolina Stažytė bandys įveikti nuo vaikystės kaustančią vandens bei skendimo baimę.
Neturėdama jokios plaukimo patirties, ji su profesionalia plaukimo mokyklos „Banga“ mokytoja Kauno „Girstučio“ baseine mokysis taisyklingo kvėpavimo plaukiant, plūduriavo vandens paviršiuje, gilinsis į plaukikės mėgėjos pradžiamokslį. Žingsnis po žingsnio eksperimento dalyvė stengsis įveikti baimę bei skaitytojams pasakos, kaip tai sekasi daryti.
Savo tekstuose ji atviraus apie išgyvenimus, emocijas, treniruotes, užduotis, pratimus, dalinsis praktiniais patarimais.
