Šimto ar kelių šimtų eurų kaina už neva veislinius šunis susigundę pirkėjai vėliau turi gerokai daugiau patuštinti savo piniginę spręsdami šuns sveikatos problemas, o per anksti nuo motinų atskirti jų augintiniai tampa pavojingi ir jiems, ir aplinkiniams. Daugelis tokių pirkėjų pakrauptų pamatę, kokiomis sąlygomis gimė jų šuniukas.
– Atsidarius bet kurį skelbimų portalą galima rasti dešimtis pasiūlymų pigiai įsigyti veislinių šuniukų. Kodėl tai turėtų kelti nerimą?
Jau keletą metų bendraujame su nukentėjusiais žmonėmis, kurie dėl savo nežinojimo ir susiformavusių stereotipų dažnai pakliūva į daugintojų pinkles.
– Brigita Kymantaitė: Mūsų organizacija aktyviai dirba siekdama sumažinti šunų dauginimo problemą. Tai situacija, kai žmonės imasi verslo ir pinigai yra daug svarbiau negu šuns gerovė.
Jeigu internete ieškotumėte mopsų, Jorkšyro terjerų, toiterjerų ir kitų šiuo metu Lietuvoje populiariausių veislių, rastumėte daug skelbimų, kai už 200–300 eurų siūloma įsigyti gražiai aprašytą veislinį šuniuką.
Tokie šunys dauginami labai prastomis sąlygomis. Labai kenčia tokių šuniukų tėvai. Ypač kalės, kurios yra tik priemonė gauti šuniuką, kuris atneš pelną. Kuo mažiau išlaidų gydymui, maitinimui, laikymui. Toks yra pagrindinis principas.
– Kuo rizikuoja pirkėjas, įsigydamas tokius šuniukus?
Kai perki vos mėnesio nuo mamos atskirtą šuniuką, susiduri su panašiomis problemomis kaip ir per anksti nuo mamos atskyrus vaiką. Toks šuo neįgyja reikiamų įgūdžių, sunkiai socializuojasi. Šuo užauga bailus, o tai veda į agresiją.
– Brigita Kymantaitė: Jau keletą metų bendraujame su nukentėjusiais žmonėmis, kurie dėl savo nežinojimo ir susiformavusių stereotipų dažnai pakliūna į daugintojų pinkles. Norintys įsigyti veislinį šunį pirkėjai patenka į bėdą.
Kai perki vos mėnesio nuo mamos atskirtą šuniuką, susiduri su panašiomis problemomis kaip ir per anksti nuo mamos atskyrus vaiką. Toks šuo neįgyja reikiamų įgūdžių, sunkiai socializuojasi. Šuo užauga bailus, o tai veda į agresiją.
Taip nukenčia ne tik šuo, bet kyla pavojus aplinkiniams, šeimai, kuri jį rinkosi sau kaip augintinį. Toks šuo gali būti nesaugus vaikams.
Kitas klausimas yra sveikata. Dažniausiai sveikatos problemos išlenda, kai šuniukas auga. Tada išryškėja visos bėdos – kaulų displazija, odos problemos. Turi pirkti labai kokybišką maistą, kad su šuniu galėtum gyventi normalų gyvenimą, tai veda į nemažas išlaidas, kurių žmogus, pirkdamas šunį, nesitikėjo. Dažnai tokiose situacijose šunų tiesiog atsisakoma, nes finansiškai žmonės nebegali išlaikyti. Šuo arba lieka benamis, arba yra užmigdomas.
Dažnai taip pirkti Jorkšyro terjerai vietoje 1–1,5 kilogramų užauga net 5 kilogramų. Visais tokiais atvejais žmonės buvo apgauti, nes manė, kad perka veislinį šunį.
Kai žmonės perka vos mėnesio šuniuką, jie nežino, kas iš jo išaugs. Tokių atvejų labai daug – pirko samojedų veislės šunį, o išaugo tiesiog baltas mišrūnas.
Neseniai teko bendrauti su šeima, kuri pirko rusų toiterjerą, o trijų mėnesių jis jau išaugo dvigubai didesnis, nei turėtų būti subrendęs šios veislės šuo. Dažnai taip pirkti Jorkšyro terjerai vietoje 1–1,5 kilogramų užauga net 5 kilogramų. Visais tokiais atvejais žmonės buvo apgauti, nes manė, kad perka veislinį šunį.
Daugintojo tikslas yra tiesiog pasipelnyti. Jis parduos bet kokį šuniuką. Ilgiau nei mėnesį ar du pas jį užsibuvęs šuniukas atneša tik nuostolius. Tada jau reikia pirkti specialų maistą, kai iki dviejų mėnesių jį maitina mama. Trijų keturių mėnesių šuniuką reikia skiepyti. Tai irgi išlaidos.
– Dažnai girdime, kad šuniukai perkami su dokumentais arba be jų. Ką tai reiškia?
Jeigu jums nesvarbu dokumentai, tai eikite į prieglaudas, paimkite pamestus šunis. Tai bus meilė, globa, abipusė simpatija. Kam dabar save apgaudinėti?
– Julija Aidietienė: Veisimas su dokumentais pirmiausia reiškia atsakomybę. Šuniukai apžiūrimi, patikrinama, kaip jie yra nukirmėlinti, ar jų pakankamas įmitimas, ar nėra odos problemų. Prieš išduodant dokumentus žiūrima, kad visos sąlygos būtų įvykdytos.
Lietuvoje visiems veisliniams šunims dokumentus išduoda Lietuvos kinologų draugija. Jai prašymą išduoti dokumentus atsiunčia klubai, kurie užtikrina, kad šuo atitinka visus reikalavimus. Tam, kad šuo gautų dokumentus, jo tėvai taip pat turi turėti dokumentus.
Visi šunų augintojai turėtų būti registruoti, tačiau aš negirdėjau, kad kas nors iš daugintojų registruotųsi Maisto ir veterinarijos tarnyboje.
Mes žmonėms patariame – jeigu jums nesvarbu dokumentai, tai eikite į prieglaudas, paimkite pamestus šunis. Tai bus meilė, globa, abipusė simpatija. Kam dabar save apgaudinėti, kad perki vokiečių aviganį ar mopsą, jeigu tu net nežinai, ką tau įkiš kur nors degalinėje atvažiavęs pardavėjas.
– Paminėjote kainas. Tai vis dėlto, kiek Lietuvoje kainuoja veisliniai šunys?
Kilmingas šuo su dokumentais, kurio tėvai dalyvavo parodose, tikrai nekainuos 200 eurų. Kaip gera žinomo gamintojo rankinė nekainuos tiek, kiek už ją prašo turguje.
– Brigita Kymantaitė: Kilmingas šuo su dokumentais, kurio tėvai dalyvavo parodose, tikrai nekainuos 200 eurų. Kaip gera žinomo gamintojo rankinė nekainuos tiek, kiek už ją prašo turguje. Blogiausia, kad žmonės dažnai vaikosi mados. Noriu veislinio šuns, įpirkti negaliu, todėl bandau save apgauti ir perku pigiai.
Visuomenėje dar gajus klaidingas stereotipas, kad šuniukai su dokumentais perkami tik parodoms. Kilmės liudijimas pirmiausia byloja apie šuns sveikatą, išvaizdą, jei jums svarbu nusipirkti būtent tokios veislės šunį.
Kitas svarbus aspektas, kad atsakingas veisėjas visada su pirkėju norės pasirašyti sutartį. Atsiradus bet kokioms problemoms bus teisinis pagrindas įrodinėti, dėl ko buvo sutarta ir už ką buvo sumokėti pinigai.
– Ar pirkėjai turi reikalauti sutarties?
– Brigita Kymantaitė: Kiekvienas atsakingas veisėjas pats to norės ir pasiūlys žmogui tai padaryti. Daugintojas niekada tokios sutarties nepasirašinės. Jis niekada neįsileis pirkėjo į savo namus ir neparodys, kaip tie šunys auga. Dažniausiai bus pasiūlyta susitikti prie prekybos centrų automobilių aikštelėje ar degalinėje.
Gerai, jeigu bus atvežti keli šuniukai. Dažniau bus pasiūlytas vienas, „paskutinis, kurį tikrai nupirks, jei jūs nepaskubėsite“. Žmogus stumiamas į tokią padėtį, kad sprendimą priimtų kuo greičiau ilgai nesvarstydamas.
– Ar yra būdų veislinį šunį nusipirkti pigiau?
Veisliniai šuniukai, kurių tėvai nėra vežiojami po parodas Milane, šiuo metu parduodami po 800–900 eurų.
– Julija Aidietienė: Pasitaiko šuniukų, kurie nėra tinkami parodoms arba veisimui. Tada dokumentuose statoma žyma: „Veisimui netinkamas.“
Su tokiu šuniuku nėra ko eiti į parodas. Tai gali būti spalvos brokas, šiek tiek prastesnis sukandimas, nenusileidusi sėklidė. Toks šuniukas veisimui netinkamas, bet jis visiškai sveikas ir grynakraujis. Nuo to nesikeičia nei jo būdas, nei kiti dalykai.
Labai dažnai žmonės specialiai prašo ir laukia tokių šuniukų, nes jie yra pigesni.
– Tai vis dėlto, kokia vidutinė gero veislinio šuns kaina Lietuvoje?
– Julija Aidietienė: Veisliniai šuniukai, kurių tėvai nėra vežiojami po parodas Milane, šiuo metu parduodami po 800–900 eurų.
– Ko reikia, kad taptum šunų veisėju? Kaip ja tapote jūs?
Pradėjau kaip visi jauni žmonės nuo didelių šunų.
– Julija Aidietienė: Pradėjau kaip visi jauni žmonės nuo didelių šunų. Pati norėjau juodojo terjero, bet kai mama pamatė tą juodą debesį, net nebuvo diskusijos, kad tokie šunys gyvens mūsų namuose Vilniaus centre.
Tėvai galvojo, kad yra šunų, kurie yra išskirtinai protingi – tai vokiečių aviganiai. Tuo metu toks šuo su keturiais tankistais važinėjo. Tokį šunį aš auginau dešimt metų. Po jo trumpai auginau basetą.
Mano pirmas lizdas buvo foksterjerai – geležiniai šunys. Labai šaunūs, labai stiprūs, labai gerai gimdantys, ištvermingi.
Tai buvo laikas, kai į Lietuvą iš užsienio ėmė tempti šunis ir prasidėjo enterito protrūkis. Šunys krisdavo kaip lapai. Mano universitetinis atlyginimas siekė tiek, kiek kainavo viena vakcina, tačiau aš vis tiek ryžausi paskiepyti savo šunį.
Nepaisant to, šuo užsikrėtė ir mirė. Kai kreipiausi į skiepijusį veterinarą, jis paaiškino, kad vakcina galėjo būti netikra. Tuo metu jokios atsakomybės už tai nebuvo.
Mama nusprendė, kad reikia pirkti tik tokį šunį, kuris mažai serga, o tai yra terjerai. Mes įsigijome kalę, kurią vežėme į Sankt Peterburgą kergti. Taip mano pirmas lizdas buvo foksterjerai – geležiniai šunys. Labai šaunūs, labai stiprūs, labai gerai gimdantys, ištvermingi, tik mūsų charakteriai nesutapo, todėl greitai perėjau prie kitų terjerų, kuriuos tiesiog įsimylėjau. Taip 25 metus gyvenau su keribliūterjerais.
Sėkmingai juos veisiau, sėkmingai dalyvavome parodose, bet gyvenimas juda į priekį, atsiranda ligų ir jau negali tiek daug bėgioti, negali jų dažnai kirpti, todėl prisiminiau seniai matytą įrašą.
Dar sovietiniais laikais kolega ištrūko į šunų parodą Jungtinėje Karalystėje. Videojuostoje mačiau pagyvenusią ponią su nuostabiu šuniuku. Tokių veislių pas mus nebuvo. Pagalvoju, kad kai pasensiu, galėsiu juos auginti.
Negalėjau rinktis šuns, kurio kailį reikia tvarkyti, negalėjau auginti šunų, su kuriais reikia daug vaikščioti, todėl pasirinkau mopsus.
– Kaip išsirinkote pirmuosius šunis?
– Julija Aidietienė: Kaip ir bet kokiame versle veisimui perkant šunį rizikuoji, bet čia dar įdedi daug savo emocijų. Tu perki ne tik šunį, bet ir viltį. Norint gerų rezultatų reikia įdėti daug darbo, daug žinoti, pirkti gerą maistą, klausytis veterinarų rekomendacijų.
– Jūs sakote, kad tai gana brangus malonumas?
– Julija Aidietienė: Yra skirtingos situacijos. Jeigu pinigus turi skirti vaiko mokslams, tai už juos nepirksi šuns. Bet jei savo hobiui gali skirti šiek tiek tiek daugiau lėšų, kodėl gi ne? Su savo keriais aš važiavau 2 tūkst. kilometrų iki nedidelio Nyderlandų miestelio. Ten kergiau savo kalę, o paskui ją per visą Vokietiją vežiau ant rankų, nes jai ėmė darytis bloga. Taip jau yra. Kiekvienas savaip išprotėjęs.
– Minėjote, kad šeimininko ir šuns charakteriai ne visada sutampa. Kaip tinkamai išsirinkti augintinį?
Reikia mylėti veislę, žinoti, kad ji tinka jūsų namams.
– Julija Aidietienė: Reikia mylėti veislę, žinoti, kad ji tinka jūsų namams. Vienam žmogui reikia šuns, kuris nelįstų į akis. Pavyzdžiui, labai graži veislė šiba. Šuo guli toliau, atsisuka pasižiūrėti, bet bendrauja saikingai ir savo emocijų reikšti nepuola. O mopsai arba keriai yra emocijų jūra, kuri šeimininką tiesiog užpila. Jie yra visur.
Savo pirkėjams sakau, kad jiems turi patikti bendrauti su mopsu, nes jis ne tik šalia, jis jūsų batuose, jūsų rankovėse.
– Ar dažnai žmonės pasirenka neteisingai?
Pirmiausia reikia galvoti, ne ką šuo man duos, o ką aš, kaip šeimininkas, su savo gyvenimo būdu ir draugų ratu galėsiu tam šuniui duoti.
– Brigita Kymantaitė: Tai yra problema. Žmonės galvoja, kad čia tik šuo, todėl jo nereikia atsakingai rinktis. Kai mes prieglaudose skatiname atsakingą šunų įsigijimą ir būsimiems šeimininkams užduodame tam tikrus klausimus, žmonės piktinasi, kad tai kaip vaiką įsivaikinti. Jie nesuvokia, kad šuo augs 18–20 metų. Tai kaip savo kūdikį užauginti iki pilnametystės.
Žmonės mano, kad blogiausiu atveju visada galės tuos šunis atiduoti į prieglaudą ar palikti kur nors pas tėvus kaime prie grandinės prirakintus. Toks mąstymas veda į tai, kad pats šuo nebesvarbu. Svarbu tik kaina, momentinis noras, vaikų įgeidis. Apie kitus dalykus tiesiog nemąstoma.
Pirmiausia reikia galvoti, ne ką šuo man duos, o ką aš, kaip šeimininkas, su savo gyvenimo būdu ir draugų ratu galėsiu tam šuniui duoti. Ar aš turiu nuosavą kiemą, jeigu mano šuniui reikia daug judėti? Gal jis negali būti uždarytas bute.
– Julija Aidietienė: Visada užduodu šiuos klausimus pirkėjams, todėl labai svarbu, kad žmonės šuniukus pirktų iš veisėjų, kuriems rūpi jų šunų likimas.