30-mečio Roko feisbukas kupinas kokybiškų nuotraukų bei vaizdo įrašų, kuriuose jis užfiksuotas atliekantis įvairiausius triukus.
Stebi juos, ir, atrodo, taip lengva ir paprasta, nors iš tikro yra velnioniškai sunku.
Pirmą kartą gyvai Roką išvydau Palangos pliaže, kai jis, pučiant stipriam vėjui ir ošiant Baltijos bangoms, vedė nemokamą užsiėmimą būreliui poilsiautojų. Smingantis smėlis tikrai nepadėjo pratimų atlikti, kaip sakoma, viena koja, o ir Rokas vėliau pripažino, kad tai puiki nestabiliai stabili terpė treniruotei.
Žavi žmonės, kurie atranda savo gyvenimo kelią, realizuoja save 100 ir dar su trupučiu procentų. Matai tokią asmenybę ir tą momentą prilygini akimirkai, kai atsidūsti įstatęs paskutinę dėlionės detalę – viskas savose vietose, ten, kur turi būti. Išbaigtas paveikslas.
Net kai paklausiu Roko, ar yra kas nors, kas jį veda iš kantrybės, į galvą niekas greitai neateina. Visame kame tvyro harmonija ir pusiausvyra: sportiškas, stovėt prieš fotografus taip tinkamas kūnas, itališka išvaizda, pajūrio gyventojo įdegis, pasitikėjimas savimi, savo filosofija.
Tad galite įsivaizduoti, kaip nustembu, kai mums susėdus pokalbio vienoje Palangos kavinukių, Rokas staiga į užsisakytą kavą įsimeta šaukštelį cukraus. Kaip galima taip atrodyti nevengiant, rodos, vieno pagrindinių figūros priešo?
Rokas netrunka pagrįsti savo poelgį. Kaip susivokiu įsibėgėjus pokalbiui, jis turi atsakymą į kiekvieną klausimą. Ir logišką kiekvieno savo pasirinkimo ar minties paaiškinimą.
Bet jau mėsos, toliau svarstau sau stereotipiškai, šis žmogus tikrai nevalgo. Pasirodo, valgo! Nors ir bandė būti vegetaru. Svarbu, ne ką valgome, o kaip ir kada valgome, – paaiškina pašnekovas. Negaliu ginčytis, nes atrodo bei jaučiasi jis tai puikiai.
„Mėsos nevartojau keletą metų, taip, ištvermė pagerėjo, tačiau jėgos neliko. Kai šešiasdešimtmetis ant banglentės pasirodydavo geriau, supratau, kad ne taip turi būti. Jei gyveni Indijoje, medituoji, tau tereikia iki tualeto per dieną nueiti, mėsos gali ir nevalgyti, bet užsiimant ekstremaliu sportu...“, – nutęsė Rokas.
– Rokai, kelinta tai jūsų vasara Palangoje?
– Gal 28-ta. Palangoje tėvai turėjo būstą, tad nuolat važiuodavome į pajūrį. Praleidau be šio kurorto tik vieną vasarą, kai metus gyvenau Kanadoje, o po to 4 mėnesius – Japonijoje. Vankuveris – viena tobuliausių vietų gyventi. Pusė valandos nuo miesto centro – ir tu jau kalnuose.
Į Kanadą išvykau, nes reikėjo pabėgti iš Lietuvos. Dirbau vienoje telekomunikacijų bendrovėje, kurioje mane vis aukštino pareigose. Pajutau, kad perka ir nenori paleisti. Suvokiau, kad jei priimsiu dar vieną paaukštinimą, strigsiu dirbdamas kažkam. Viduje jaučiau, kad kažkas ne taip.
Mečiau darbą ir išvykau. Į Kanadą, patį tolimiausią jos tašką, atvykau net nežinodamas, kur gyvensiu.
Pradėjau keliauti, Meksikoje gyvenau 3 mėnesius. Susipažinau su profesionaliais atletais, ėmiau su jais sportuoti, gilintis į sportą, pradėjau skaityti knygas, mokytis mokyti. Puikiai valdžiau lentas: snieglentę, banglentę, riedlentę. Vis kas paprašydavo pamokyti, o mokyti man sekėsi.
– Neprailgdavo, kaip vaikui, ilga kelionė iš Vilniaus į pajūrį ir atgal?
– Palanga, pajūris – arti, o į Vilnių grįžti, taip, jau būdavo toli, nes nenori grįžti (nusijuokia). Būdavo, kad ir nevažiuodavau į sostinę – likdavau Palangoje visus metus. Man čia patinka gamta, ramybė. Palyginti su Neringa, ir kainos normalios. Kokią vietą pirmiausiai lekiu aplankyti atvykęs? Jūrą. Privalu saulėlydį palydėti. Japonijoje buvo saulėtekiai, čia – saulėlydžiai (šypteli).
– Kaip sportas atsirado jūsų gyvenime? Nuo mažens žinojote, kad taip valdysite savo kūną, kad treniruosite?
– Tikrai ne. Tie tėvų draugų klausimai: kuo būsi užaugęs? Aš dabar dar nesijaučiu užaugęs, kaip koks šešiolikmetis, iš esmės nepasikeiti, tik daugiau supranti, kaip kas vyksta ir ką turi padaryti, kad vyktų.
Savo vietą jaučiuosi atradęs. Nuo mažens užsiėmiau įvairiausiomis sporto šakomis, jas dažnai keisdavau, nes pabosdavo. Žinote, kai pasieki tą lygį, kuomet tampi geresnis už kitus, pradedi dažniau laimėt nei pralaimėt, – darosi nuobodu. Tačiau ekstremalus sportas užsiliko ilgam.
Augau ant riedlenčių. Būtent jos „privedė“ mane prie tų disciplinų, kuriomis užsiimu dabar. Riedlentė išmokė kitaip žiūrėti į pasaulį. Kai mokiausi, labai ginčijausi su dėstytojais. Galiausiai nusprendžiau nusileisti, nes suvokiau, kad jie yra gerokai ne to lygio, kad suvoktų, kaip kas veikia (nusijuokia).
– O koks yra tas lygis? Kokia jūsų sporto filosofija?
– Kūnas adaptuojasi prie to, kokį stimulą mes jam duodame. Viskas susideda iš įpročių, kokius turime. Mokslas sako: to ar ano negalima daryti. Tai visiška nesąmonė. Yra begalės judesių, kurių tu negalėtum padaryti be to, ką jie sako, kad negalima daryti. Pavyzdžiui, kad keliai, tarkim, atliekant pritūpimą, negali išeiti už pirštų. Kaip tuomet nuo laiptų nulipsi? Neįmanoma.
– Iš jūsų pasakojimo galima susidaryti įspūdį, kad jums sekėsi visos sporto šakos. Ar buvo tokių, kurių nepavyko įvaldyti?
– Visuomet treniravausi tam, kad man būtų lengva sportuoti. Bet ką. Viskas susideda iš trijų paprastų principų. Jei treniruoji juos, gali užsiimti bet kokiu sportu. Pirma – metimas, antra – mostas, trečia – ėjimas. Svarbu yra koordinuotų judesių kombinacija.
Nėra nė vieno gyvūno, kurie bėgdami nuo plėšrūno pasitempia ką nors ir nebegali pabėgti.
– Norite pasakyti, kad daugelis tiesiog nemokame taisyklingai vaikščioti?
– Sunku žodžiais paaiškinti, kaip reikia taisyklingai vaikščioti. Krūtinė – į priekį, išorinė pėdų dalis – paraleliai viena kitai, atsispiriame labiau išorine pėdos dalimi – kulnas keliauja į išorę, krūtinės ląsta pasisuka 12 laipsnių į šoną. Čia biomechaniškai.
Aš pradėjau į tai gilintis, norėdamas išvengti traumų. Stebėjau atletus, kurie karjeroje išvengė jų. Pradėjau praktikuotis, ir nekontaktinių traumų nebeliko. Kalbu apie tas, kur bėgi ir pasitempi ką nors. Nėra nė vieno gyvūno, kurie bėgdami nuo plėšrūno pasitempia ką nors ir nebegali pabėgti, sustoja ir – ai, valgyk dabar mane. Ką tai sako? Kad biologiškai juda kažkas taip, kaip neturi judėti.
– Tikėtina, šiais laikais tai vyksta dėl išmaniųjų prietaisų pasaulio, į kurį mes vis labiau grimztame. Technologijos – didžiausias kūno priešas? Jei žvelgtume į artimiausią ateitį, viskas, rodos, tik blogės.
– Išeisime į kitą dimensiją. Manau, bus kelios skirtingos rūšys žmonių. Vieni iš jų jaus savo kūną, jį pažins. Kiek žmonių jaučia savo organus ne tik tuomet, kai ką skauda? Vienetai. Šiai dienai žmonės neturi net koordinacijos. Aštuoniukę rankomis jiems padaryti yra kažkas itin sudėtingo. Kas sportuoja, dar neblogai laikosi, bet kiek tų sportuojančių? Kai mokiausi, gal prieš penkerius metus, Lietuvoje sportavo tik 2 proc. žmonių.
– Įsivaizduokime, kad Rokui – 70 metų. Kokį save matote: vis dar sportuojantį?
– Vis dar besimokantį naujų dalykų, lipantį ant riedlentės ar minantį dviratį.
– O dabar ant riedlentės vis dar užlipate?
– Taip, bet labiau kaip transporto priemonę naudoju. Sportui tinkamesnė banglentė.
Išties juokinga, kai išvažiuoja su elektriniu paspirtuku į parką pastovėti.
– Kaip vertinate tai, kad dviračiai, paspirtukai nebeskatina kūno judėti, tampa elektriniais?
– Išties juokinga, kai išvažiuoja su elektriniu paspirtuku į parką pastovėti, o elektriniai dviračiai – visai nieko. Mes su kompanija mėgstame dviračiais numinti nuo Palangos iki Nidos. Kelių valandų reikalas.
– Kelių valandų? Tik?
– 80 kilometrų. Trys valandos – ir vietoje. Nulekiame su draugais pavalgyti Nidoje, grįžtame autobusu.
– Dirbate asmeniniu treneriu, vedate grupines treniruotes, organizuojate banglentininkų stovyklas, keliaujate po užsienyje įsikūrusias banglenčių stovyklas. Ko dar apie jus nežinau?
– Turiu verslą – pardavinėjame treniruočių įrankius.
– Ir dar sukate ore begalybės ženklą su virve, esate vadinamas „virvės žmogumi“, mokote kitus tai daryti. Kas tai per užsiėmimas?
– Kai paėmiau virvę į rankas, iškart supratau, kodėl ją verta naudoti. Ugdo visus minėtus tris sporto principus. Tai vadinama virvės manipuliavimu.
Pirmą kartą virvės sukimą išvydau prieš keletą metų, kai pradėjau gilintis į kung fu ginklus. Gyvenau Japonijos kaime, kur šalia – didžiausias šalyje sporto universitetas. Metodo išradėjas – amerikietis Davidas Weckas, dabar jo komanda jau iš manęs mokosi (šypteli).
Lietuvoje tik aš vienas mokau žmones sukti virvę. Nors galima sukti ir rankšluostį ar telefono įkroviklio laidą, bet pusę metų ieškojau įrankio, su kuriuo malonu būtų dirbti, ir atradau – specialią virvę. Juk galime pakilnoti rąstus ar akmenis, bet einame į sporto klubą kilnoti štangos.
Užtenka pradžioje per dieną sukti virvę 5 minutes. Per valandą treniruotės išmokstame pusę reikalingų dalykų, per dar vieną valandą – kitą pusę. Tuomet pradedi kombinuoti ir kurti savo asmeninę praktiką.
Virvė sujungia viską į vientisą judesį, koordinacija kaip vanduo teka. Užsispaudimai, skausmai, įtampa kūne – užstrigusi energija. Sukant virvę, energija ima tekėti visu kūnu. Kai išlavini sukimą, tampi laisvas, koordinuotas.
Bet kas gali išmokti manipuliuoti virve, net mano beveik akla 86-erių močiutė tai daro – suka begalybės ženklą. Namuose pradėjusi sukti, nieko nematydama, viską išvartė, išdaužė (nusijuokiame jau abu).
Sukdami virvę sujungiame galvą su kūnu. Vienas be kito jie negali niekur judėti. Mūsų kūnas – istorijų maišas. Raumenys perneša kaulus, o raumenims, ką daryti, įsako smegenys. Jos nori patekti ten, kur joms gera, veikti tą, ką nori. Štai, išgersim kavos su cukrumi ir jausimės gerai (į padavėjos atneštą kavą supila cukrų – aut. past.).
– Jūs, būdamas toks sportiškas, vartojate cukrų?
– Mūsų smegenims per dieną reikia 130 gramų angliavandenių. Cukrus – vienas jų. O tau nepatinka cukrus? Aš kavos be cukraus negeriu.
– Aš iš viso kavos negeriu.
– Negėriau ir aš šešerius metus. Po pietų galiu gerti, iš ryto – ne, nes rankos dreba, nerimas ima. O šiaip kava padeda pasiekti energijos rezervą. Paprasčiau nei sakyt, kad aš niekada nepavargstu.
– O Rokas kada nors pavargsta?
– Jei jaučiuosi pavargęs, pasakau, kad niekada nepavargstu, ir tuomet žengiu dar vieną žingsnį. Ir dar vieną. Ir dar truputį. Kai noriu toliau skrieti su banglente, nors tai jau darau 6 valandas, pasakau sau: na, dar vieną bangą – tuomet ant vandens praleidžiu 8 valandas.
Šiemet turėjome keletą savaičių, kai Baltijos jūra padovanojo puikių bangų. Būta net tokių, kuriomis skriejant net sunku patikėti, jog randiesi Lietuvoje. Geriausia vieta banglentininkams Lietuvoje – Melnragė. Banglentė iš tavęs pareikalauja aukšto lygio atletiškumo, tik atrodo, kad paprasta.
Bet kas gali išmokti manipuliuoti virve, net mano beveik akla 86-erių močiutė tai daro – suka begalybės ženklą.
– Kada pirmą kartą atsistojote ant bangletės?
– Prieš ketverius metus. Tuomet tapau instruktoriumi ir išlėkiau po pasaulį kitų mokyti čiuožti banglente. Iš viso esu dirbęs penkiose užsienio šalyse. Smagiausią bangą pagavau Japonijoje.
– Japonijoje? Daugeliui, manau, ilgaplaukiai, šviesiaplaukiai, aukštaūgiai banglentininkai siejasi su Australija ar JAV.
– Australijoje labai gerai, bet kitaip. Kai gyveni mieste, geros bangos pasitaiko retai ir iki jų reikia toli važiuoti. O Japonijoje gyvenau pliaže, kur sutinkamos šešios skirtingos bangos. Du kilometrai į vieną pusę – dar dvi bangos, du kilometrai į kitą – kitos bangos. Kai taifūnai ateina, iš viso jos geriausios. Laukdavome, kol tie taifūnai ateis, kai kiti nelaukia.
Japonų labai faina kultūra, žavi tai, kaip jie elgiasi vandenyje. Japonijoje vyrauja susikaupimas, pagarba gamtai, vieni kitiems leidžia pačiuožti bangomis, nėra priešiškumo, kaip Lotynų Amerikoje. Ten, jei esi ne vietinis, sumąstys, kaip pakenkti. O jei netyčia tu jiems ką padarysi, ir mašiną sugadinti gali. Turi lėtai priėjęs atrasti akimirką, kada plaukti. Turi įrodyti, kad sugebi skrosti bangomis, kad neužimi be reikalo vietos, turi teisę būti tarp jų. Jie nenori, kad tu iššvaistytum bangą.
Turi įrodyti, kad sugebi skrosti bangomis, kad neužimi be reikalo vietos, turi teisę būti tarp jų. Jie nenori, kad tu iššvaistytum bangą.
Australai, nepatikėsit, kaimiečiai visiški. Jei australą sutiksi kokiam Balyje, neduok tu Dieve... Turi per metus australas 2 savaites atostogų, išvaro kur nors, tai įsivaizduoja, kad tą bangą jau ten nusipirko, kad 2 savaites ji yra tik jo.
– Bet jūs neatrodote, kaip tipiškas lietuvis, esate labiau panašus į pietietį. Ar išties Pietų Amerikoje jūsų nepalaikydavo savu?
– Keliaujant tikrai niekas nėra pamanęs, kad esu iš Lietuvos ar to galo. Spėja, kad prancūzas, vaikystėje laikydavo italu. O šiaip jaučiuosi tipišku lietuvišku kaimiečiu: stiprus, gražus žmogus iš kaimo, besimėgaujantis ramybe ir gamta.
– Kokią didžiausią esate įveikęs bangą?
– 5–6 metrų, trigubai aukštesnę nei mano ūgis. Nesiekiu įveikti kuo aukštesnės. Bangos dydis – ego reikalas. Man tiesiog tą dieną tokios jos išpuolė, ir tiek (nusijuokė). Patinka gerai leisti laiką ir pasilinksminti.
– Supratau, kad ego esate giliai užkasęs, nesigirdi net silpno jo balselio, bet ar išties niekada nedalyvavote kokiame čempionate, nesiekėte užimti prizinės vietos, juk esate maksimalistas?
– Taip, tai ego dalykai, tačiau kartu ir savęs tobulinimas, nes turi nueiti ir pasirodymą surengti tam tikru laiku. Pernai debiutavau Lietuvos čempionate, kuriame dalyvavo keletas dešimčių banglentininkų – iškritau pusfinalyje, bet laimėjau Latvijos taurę.
Turi stebėti jūrą, nebijoti paleisti kažko, ieškoti naujo, nors užduočiai įgyvendinti turi tik 30 minučių. Bangos „neina“ nuolat, tik kas keletą minučių.
– Tai visur ir keliaujate su virve? Teko matyti, kad ją sukate ir pliaže, ir kalnuose, ir mindamas dviratį, ir žengdamas siaura atbraila.
– Taip, užsirišu ant juosmens vietoj diržo (šypteli) ir keliauju. Pusę kilogramo ji sveria. Pačiam įsiminė, kai sukau kalnuose, ant Tenerifės vulkano. Apėmė jausmas, kad tai darau mėnulyje.
– Bet ar galima su virve užsiauginti ar išsiryškinti raumenis?
– Galima. Iš esmės vien virvę suku ir neblogai atrodau (nusijuokia).
– O kaip atrodo jūsų sportinė rutina?
– Priklauso nuo aplinkos, kurioje esu. Palangoje atsikeliu ryte ir basas nubėgu iki jūros, pasuku ten virvę, šoku į vandenį ir parėjęs į namus pasportuoju su „žiedais“ – prisitraukiu, pastoviu ant rankų, o tai tobulina balansą ir kūno pajautimą. Visam tam skiriu 10–20 minučių, kartais iki valandos.
Kai vedu treniruotes, dar kiek pajudu. Treniruotės metu neturiu tikslo nuvarginti žmonių, juk tai – didelis stresas organizmui. Aš siekiu efektyvumo kiekviename judesyje. Deginti kalorijas sporto klube – tai kaip važiuoti iš Palangos į Vilnių ir stengtis kuo daugiau benzino sudeginti.
– Kaip priverstumėte žmogų, kuris nemėgsta judėti, imti sportuoti?
– Sukurti aplinką, kur jis jaustųsi saugus ir jam būtų smagu.
– Ar kreipiasi į jus pagalbos profesionalūs atletai?
– Užsieniečiai. Lietuviams reikia, kad iš užsienio ateitų dalykai (šypteli). Kreipėsi į mane Izraelio olimpinės komandos, amerikiečiai olimpiečiai, kovos menų ir futbolininkų vadybos klubas – UFC kovotojams išsiuntėme virvių, jie išmoks pradmenis, ir aš tuomet juos toliau mokysiu.
Socialinės medijos grandai atranda virves, pradeda apie jas kalbėti, nes fitneso industrija yra smarkiai sulūžusi, žaloja žmones. Viskas gerai su jėgos treniruotėmis, tačiau reikia protingai treniruotis. Kad išmoktum naudotis jėga, reikia koordinacijos.
Pažiūrėkit į kultūristus. Kultūrizmas – ne dėl sveikatos, o dėl išvaizdos. Man išvaizda ateina kaip šalutinis efektas – negalvoji ir gauni. Svarbiausia, judėti gerai, be skausmo ir su malonumu. Tai suteikia pasitikėjimo.
– Organizuojate ir treniruotes paplūdimyje. Kokią papildomą vertę tai sukuria?
– Renkuosi smėlį, nes tai yra viena geriausių terpių, kurioje galima sportuoti. Renkuosi jį dėl minkštumo, nuostabu, kaip smėlis sugeba pakeisti poziciją, kai jį spaudžiame. Smėlis – stabiliai nestabili terpė.
– Kodėl nusprendėte dalelę savo talento padalinti nemokamai Palangos poilsiautojams?
– Tiesiog duoklė visuomenei. Šį projektą mes vykdome jau ketverius metus. Faina, kad galime bendruomenę išjudinti, keisti Palangos veidą bent kiek.
– Kalbate apie J.Basanavičiaus gatvę – labiausiai žinomą Palangos veidą?
– J.Basanavičiaus gatvėje nebuvęs jau keletą metų. Man ten nieko nėra, ką galėčiau veikti. Gal tik patinka vadinamasis žmonių stebėjimas. Aš sėdu ant dviračio ir lekiu link Nemirsetos ar į nudistų pliažą.
Mūsų valstybė pasirinkusi viską drausti, o ne edukuoti. Tai neveikia, o erzina žmones. Pavyzdžiui, Australijoje – žymiai didesnės bangos, bet visi laimingai maudosi, nes gelbėtojai supranta, kas yra srovės, kaip ir banglentininkai tai supranta. O čia, atrodo, nėra to suvokimo.
Smagiau būtų, jei pliaže žmonės būtų edukuojami, o ne apipilami draudimais. Juk galima nurodyti, kur maudytis, o kur ne – pastatyk vėliavas. Taip poilsiautojai koncentruojami vienoje vietoje, paprašai nebristi toliau, o dabar gadiniesi sau nuotaiką, nes reikia bausti, varai lauk iš vandens. Žmonės visuomet lipo į jūrą ir lips.
