Pomidorai.eu tinklaraštininkė Laura Valiukonė dalinasi savo patirtimi apie tai, kaip ji atsidavė pomidorų auginimui. „Aš labai mėgstu pomidorus. Visas vasaras praleisdavau pas močiutę kaime, kur šiltnamis būdavo tiesiog nusiaubtas. Pomidorų galiu suvalgyti kelis kilogramus iš karto. Tačiau gyvenu mieste, todėl nebuvo galimybės jų auginti. Kai atsirado tokia galimybė ir šiltnamis, žinojau, kad pradėsiu auginti pomidorus. Pagrindinis tikslas jų užsiauginti buvo sau, nes parduotuvėje įsigyti skanių – misija neįmanoma. Jokie kiti augalai, daržovės ar gėlės manęs nepatraukė – visiškai atsidaviau pomidorams“, – pasakoja pašnekovė.
– Kokie buvo pirmieji pomidorų auginimo bandymai?
– Augalų auginimas man nėra naujiena, jau mokykloje aš labai domėjausi biologija. Auginau labai daug gėlių, teorinė dalis man buvo žinoma.
Tiesa, pomidorų auginimas turi savo specifiką, todėl pradėjau domėtis, rinkti savo informaciją. Mane domino ir domina ne tradiciniai būdai, bet šiuolaikinės naujovės ar būdai, kurie padeda pomidorus auginti lengvai ir paprastai, pasiekti geriausių rezultatų, kadangi žinojau, jog dažnai nuvykti į šiltnamį nepavyks.
Rinkdama informaciją pagalvojau – kodėl gi nepasidalinus su kitais augintojais? Aš daug skaičiau amerikiečių knygų, straipsnių internete, neatmečiau ir liaudiškų būdų, tad pradėjau rašyti tinklaraštį. Impulsas buvo ne tik užsiauginti pomidorų, bet ir paeksperimentuoti. Įdomiausi man – Indigo Rose, juodžiausios spalvos pasaulyje pomidorai. Jie atrodo labai dekoratyviai – iš išorės juodi, perpjovus – raudoni, o viršuje tarsi pasipuošę maža gėlyte.
– Kuo pasižymi skirtingos veislės?
– Žinoma, kad nuo veislės priklauso pačių pomidorų skonis, dydis ir spalva, auginimo ypatybės. Į tai ir reikia atsižvelgti renkantis. Man, pavyzdžiui, labiausiai patinka saldesni, tamsūs, beveik juodos spalvos pomidorai. Remiantis veisle, vieni pomidorai tiks salotoms, kiti padažams, treti troškiniams, konservavimui ir pan.
Nesvarbu kokiomis, pirktinėmis ar natūraliomis trąšomis tręšiate, augalai pasisavina tik mineralines medžiagas.
Norintiems garantuoto rezultato rekomenduoju derlingas hibridines veisles, atsparias ligoms. Tokius pomidorus auginti paprasčiausia, jie neserga jokiomis ligomis. Vienintelis minusas tas, kad hibridinių pomidorų sėklos yra gana brangios: nehibridinių galima nusipirkti iki 1 euro, o hibridines – už 2–3 ir daugiau eurų. Susirinkti sėklų sau iš hibridinių pomidorų nepavyks, nes iš jų išauginti augalai neturės visų tėvinio augalo savybių.
Iš nehibridinių gan populiarūs Betalux. Jie yra vidutinio ūgio, tvirtastiebiai, tad ir su skabymu bei rišimu mažiau bėdų. Taip pat gyvybingas Red Cherry – bet kur pasodinus, netgi ypatingai neprižiūrint, vis tiek augs ir derės. Be to, tai labai skanūs smulkūs pomidoriukai.
Man skaniausi tamsios spalvos pomidorai, jie būna saldūs. Pati auginu Black Russian arba Black See Man. Deja, abu jie įnoringi ir mano šiltnamyje vieni pirmųjų pasigauna kokią ligą. Iš viso teko išbandyti apie 30 veislių – dažniausiai auginu po kelis kiekvienos veislės pomidorus.
– Jūsų nuomone, geriau sėti iš sėklų ar sodinti pomidorų daigus?
– Yra privalumų ir vienu, ir kitu atveju. Daigus paprasta nusipirkti atėjus tinkamam laikui, o su sėklomis reikia pavargti. Tačiau sėklų pasirinkimas yra kur kas didesnis nei daigų. Pastarųjų būna daugiausiai 5 veislės, o ir gauti tokių, kurie būtų gerai užauginti, ne taip ir lengva. Pirkti daigus gana brangu – vienas daigas kainuoja maždaug kaip vienas sėklų paketėlis.
Tačiau dėl daigų sodinimo patogumo nepasiginčysime, tai praktiška ir greita. Aš renkuosi sėklas ir dažniausiai auginu šiltnamyje, tačiau jeigu yra galimybė – ir atvirame grunte. Rezultatas priklauso nuo oro, nes jeigu lietinga vasara, lauko derlius nebūna gausus, o jeigu šilta, pomidorai užauga net skanesni nei šiltnamyje.
– Koks dirvožemis, laistymas ir tręšimas labiausiai „patinka“ pomidorams?
– Galite praturtinti dirvožemį, pavyzdžiui, kompostu. Nepamirškite ir tręšimo. Visada ieškau būdų, kurie palengvintų darbą, o ne jį apsunkintų, todėl renkuosi skystas trąšas, kadangi jas galime supilti į laistymo sistemą.
Manau, kad liaudiški būdai taip pat gali būti naudingi. Kiek tenka diskutuoti su skaitytojais, daugelis labai giria natūralias trąšas iš dilgėlių. Receptas yra labai paprastas – reikia prisirinkti dilgėlių, užpilti vandeniu, parauginti savaitę, nukošti, ir gautą mišinį praskiedus vandeniu, tręšti. Kiti daržininkai sodindami pomidorus į duobutę deda po žuvį, kuri laikui bėgant pūva ir aprūpina naudingomis medžiagomis dirvožemį bei augančius pomidorus.
Žmonės dažnai galvoja, kad pomidorai, išauginti juos tręšiant natūraliomis priemonėmis, pavyzdžiui, mėšlu, ar kompostu, yra sveiki; o štai jeigu renkatės mineralines, pirktines – tuomet kenkiantys.
Nesvarbu kokiomis, pirktinėmis ar natūraliomis trąšomis tręšiate, augalai pasisavina tik mineralines medžiagas. T. y. net jei tręšiate mėšlu, augalai pasisavins tik tai, ką mikroorganizmai suskaidė iki mineralų (azoto (nitratai), kalio, fosforo ir t.t), kas chemiškai yra identiška vadinamoms "cheminėms" trąšoms. Todėl tiek natūraliomis trąšomis, pavyzdžiui mėšlu, tiek pirktinėmis trąšomis tręštas pomidoras gali turėti nitratų.
Aš esu už natūralumą auginant, kadangi ką paimame iš žemės, tą norisi grąžinti atgal. Pavyzdžiui, jeigu nupjauname žolę, ją galime dėti į kompostą ir pan. Norisi kuo mažiau tą mūsų žemę „varginti“ .
Pomidorai labai mėgsta sausą orą, tačiau laistyti reikia gausiai ir leisti išdžiūti, o po to ir vėl kartoti procesą. Aš naudoju automatinę laistymo sistemą, kuri aprūpina augalo šaknis vandeniu tiesiogiai, nedrėkina dirvos paviršiaus, o pačiame šiltnamyje būna mažiau drėgmės. Todėl auginantiems pomidorus ir laistantiems juos rankiniu būdų automatinės sistemos gali tapti puikia išeitimi. Tai tikrai nėra labai brangu, o naudotis jomis patogu, nereikia nešioti sunkių laistytuvų.
– Kaip reikėtų „palepinti“ pomidorus, kad jie geriau derėtų?
– Geras derlius priklauso nuo veislės, jūsų skiriamo dėmesio ir nuo kompleksinės priežiūros. Pomidorus reikia laiku palaistyti, patręšti, pririšti, skabyti lapus. Jeigu augalas apleidžiamas ir nepririšamas bei nepaskabomas, tai gero derliaus nesulauksite. Paprastai lapai yra nuskabomi iki susiformavusios pomidorų kekės. Taip daroma dėl to, kad lapai neišnaudotų pomidorų energijos, gautų daugiau saulės, būtų geresnė oro cirkuliacija ir pan.
Visų lapų skabyti nereikia, turi būti išlaikytas balansas, kadangi lapai yra augalo priemonė maistinių medžiagų gamybai. Vienais metas bandžiau neskabyti – rezultatas nekoks: mažesnis derlius, o ir patys pomidorai buvo neskanūs, kadangi „džiunglėse“ (nenuskabytuose lapuose – aut. past.) gaudavo per mažai saulės.
