Mielos Boo nuotraukos su neįprastu, žaislinį šuniuką primenančiu kirpimu žaibiškai išpopuliarėjo visame pasaulyje, o tuomet net iki tol apie špicus negirdėję ėmė norėti auginti šį mielą meškiuką savo namuose.
„Kurį laiką buvo dalis žmonių galvojo, kad Boo – tai ne špicas, o atskira šunų veislė, todėl iki šiol internete galima rasti daugintojų skelbimų, kad parduodami „super mini vip boo meškiukai“ – taip įmantriai kartais vadinami špicai“, – pasakojo „PetCity“ kirpyklos stilistė-priežiūros specialistė ir vokiečių mažųjų špicų veisėja Meda Antanaitytė.
Pasak jos, toks kirpimas nėra standartinis, kaip ir visas sukurtas įspūdis apie špicus. Kokie jie? Kuo ypatinga ši veislė? Kuo ji išsiskiria iš kitų ir kokios priežiūros reikia špicams, atsako M.Antanaitytė.
„Reiktų pradėti nuo to, kad špicai skirstomi į kelias smulkesnes veisles pagal jų dydžius: vokiečių nykštukiniai špicai (pomeranian) – tai patys mažiausi ir populiariausi špicai Lietuvoje. Jų ūgis pagal veislės standartą vyrauja tarp 18-24 cm ugio ties ketera. Toliau – vokiečių mažieji špicai (kleinspitz), šių špiciukų ūgis prasideda nuo 24 cm ir gali siekti iki 30 cm. Dar yra vokiečių vidutiniai špicai (30-40 cm) ir patys didžiausi vokiečių špicai (40-50 cm)“, – kalbėjo pašnekovė.
Jos teigimu, žinoma yra kitokių špicų rušių – volfšpicai, suomių-lapių špicai ir dar keletas smulkesnių. Tačiau Lietuvoje populiariausi – nykštukiniai (pomeranijos) špicai. „Žmones sužavi jų mažas dydis bei apvalus kirpimas. Dėl nedidelio šuniukų ūgio, juos paprasta pasiimti su savimi keliaujant betkuria transporto priemone – tai daugeliui didelis privalumas“, – pasakojo M.Antanaitytė.
Charakteris
Špicas – puikus kompanionas, su savo šeimininku jis mielai užsiims bet kokia veiklia, prisitaikys prie jo fizinio aktyvumo. Kitaip tariant, jei šeimininkas mėgsta leisti laiką ant sofos žiūrėdamas televizorių, špicas taip pat bus pasyvus šuo, tačiau jis lengvai prisitaikys ir prie aktyvesnio gyvenimo būdo.
Dar vienas veislei būdingas bruožas – lojimas. Ir nors šunį galima išauklėti netriukšmauti, atpratinti jį neloti – sunku, špicai net išveisti buvo kaip „durų skambučiai“, jie visuomet signalizuoja šeimininkui apie tai, kas vyksta aplinkui.
„Galima rasti istorijų apie špicus – įgulos narius, jie įspėdavo jūreivius apie artėjančius laivus, būdavo kaip gyvieji radarai. Ar špicai šeimos šunys? Sunku pasakyti. Kiekvieno šuniuko charakteris skirtingas, ar jie sutars su vaikais priklauso nuo šeimininkų: jeigu vaikai šeimoje šuniuką tampys už kailio ar uodegos, laikui bėgant draugystės gali ir nelikti. Tačiau yra tokių špicų, kurie mėgsta pilvuko pakasymus, o kai kurie gali nors ir 24 valandas per parą gulėti po žmogaus ranka“, – pasakojo M.Antanaitytė.
Veisėja neslepia, špicai, nors primena meilius pūkų kamuoliukus, anaiptol nėra žaisliniai – jų charakteris labai ryškus. Tačiau stereotipą apie tai, kad špicai svetimam žmogui greičiausiai segsis į kojas taip pat neigia – įprastai pro nepažįstamus jie praeina net nepasukdami į juos galvos.
„Auginti špicą gali visi, kurie turi atsakomybės jausmą ir suvokia, kad špicas yra trapesnis šuo nei didesnių veislių šunys. Dėl šios priežasties šuniukams reikia išskirtinės priežiūros ir sukurti jiems augti tinkamą aplinką: vengti aukštų paviršių, kad šokinėdami jie nesusižeistų. Tačiau špicas – šuo, kuris prisitaiko, su juo galima sportuoti, leistis į ilgus žygius, o gal tiesiog ramiai vakaroti namuose“, – kalbėjo M.Antanaitytė.
Kailio priežiūra
Kiek didesnio dėmesio reikalauja špico tankaus ir minkšto kailio priežiūra. Pasak veisėjos, labai svarbu nepamiršti reguliarių procedūrų, neužleisti kailio, šunį dažnai šukuoti, maudyti – kitu atveju oda nekvėpuos, gali atsirasti įvairių problemų, šuo gali net nuplikti.
Tiesa, kaip dažnai reiktų špicą šukuoti, maudyti priklauso nuo kiekvieno šuns individualiai, vienos visiems tinkamos formulės nėra. „Šių procedūrų padauginti neįmanoma, tačiau idealiausia, jei kailį pašukuoti pavyktų bent kartą per savaitę. Svarbu žinoti, kad prieš šukuojant kailį reikia sudrėkinti vandeniu arba nenuplaunamu kondicionieriumi – negalima šukuoti sauso. Maudyti geriausia kas 3-4 savaites, nors reikalui esant galima ir dažniau, ypač, jei šuo turi daug pūko. Šuniuką išmaudžius nederėtų leisti jam džiūti pačiam, geriau išdžiovinti fenu tuo pat metu šukuojant, priešingu atveju kailis ims veltis“, – patarė specialistė.
Dar viena šiai veislei reikalingas procedūra – reguliarus kirpimas. Pasak M.Antanaitytės, juos galima kirpti įvairiai, tiek trumpinant, tiek paliekant ilgesnį plauką, tačiau tiek vienu, tiek kitu atveju špicai kerpami užapvalinant kailį aplink ausis, reiktų kirpti nagus, pėdutes. „Kūnas gali būti kerpamas arba ne, nors standartiškai nykštukiniai špicai, ypač, jei dalyvauja parodose kerpami apvaliai – tarsi burbuliukai. Mažųjų, vidutinių bei didžiųjų špicų kailis parodoms paliekamas ilgas, jis tik minimaliai padailinamas. Svarbu žinoti, kad labai trumpai nekerpamas joks špicas, taip pat jo negalima skusti – tokiu atveju šuniukas nupliktų“, – pastebi M.Antanaitytė.
Tiems, kurie svarsto apie špico įsigijimą, „PetCity“ atstovė pataria pirmiausia atidžiai pasirinkti veislyną, rinktis patikimus veisėjus, atitinkančius visus Lietuvos kinologų draugijos reikalavimus. „Prieš įsigyjant šuniuką pabendraukite su veisėjais, susipažinkite gyvai. Svarbu žinoti, kad šuniukas šersis, todėl nenorintiems plaukų namuose špico rinktis nerekomenduočiau“, – sakė M.Antanaitytė.
M.Antanaitytė primena, kad savo špico ar kitos veislės augintinio kailiuku visada už jus gali pasirūpinti „PetCity“ kirpyklų specialistai. Čia augintiniai yra maudomi, džiovinami, formuojamos jų šukuosenos, atliekamas kirpimas ar pagal veislės standartus kailis paruošiamas parodoms. „PetCity“ kirpyklas rasite Vilniuje, Klaipėdoje ir Panevėžyje.
