Naudotame autobusiuke įsirengė namus
Įprastai Monika ir Aleksandras į keliones leisdavosi lėktuvu, važiuodavo autobusu arba išvykdavo į gamtą nakvynei su palapinėmis. Vis dėlto prieš kelerius metus jiedu ėmė žiūrėti nemažai vaizdo įrašų „Youtube“, kur kiti keliautojai dalydavosi savo įrengtais nameliais ant ratų.
„Prieš 3–4 metus pamažu prasidėjo gyvenimo furgoniuke (angl. van life) judėjimas, kuris mus labai sudomino. Taip keliauti buvo sena mūsų svajonė, tačiau nieko dėl jos nedarėme, tik grožėjomės kitų vaizdais. Gal buvome klaidingai pagalvoję, kad tam reikia brangaus, naujo automobilio, kuriame kai kurie keliautojai net dušą įsirengia“, – pasakoja M.Suboč.
Po kurio laiko vienas poros draugas pasiskolino seną kemperį ir savo pavyzdžiu parodė, kad kelionėms tikrai nėra būtina turėti prabangų automobilį. Tuomet Aleksandras ėmė svarstyti, kokį autobusiuką būtų geriausia pasirinkti, dėliojosi pliusus ir minusus, kol galiausiai apsistojo ties „Volkswagen T4“.
„Norėjome naudoto automobilio, įrengdami jį taip pat stengėmės nepirkti nieko naujo, – sako Monika. – Ieškojome populiariausiuose automobilių skelbimų portaluose, važiavome apžiūrėti, bet vis kas nors netikdavo. Galų gale savo autobusiuką radome netikėtai užėję į paprastą skelbimų svetainę. Mūsų akį iš karto patraukė tai, kad jis geltonas.“
Praėjusių metų birželį įsigytą autobusiuką Monikai su Aleksandru teko išardyti, kadangi jis buvo keleivinis ir turėjo sėdynes. Be to, transporto priemonė anksčiau buvo ne itin prižiūrėta, todėl reikėjo viską išvalyti.
„Jis turėjo kaimišką kvapą, buvo ir pelyčių, radome, kur jos miegodavo. Išmetėme viską, ko mums nereikia, – prisimena A.Postarnakas. – Nusprendėme, kad baldus darysime taip, kaip mums būtų patogu. Norėjome, jog kiekvienas daiktas turėtų savo vietą, nes buvome matę, kaip kitų keliautojų kemperiuose būna tiesiog didelė betvarkė.“
Įrengdami autobusiuką, Monika ir Aleksandras naudojo iš senų laikų užsilikusias medžiagas, medieną ir lentas tam, kad nereikėtų pirkti naujų. Nors, kaip M.Suboč sako, kur kas paprasčiau būtų buvę įsigyti naujus baldus iš parduotuvės.
„Konstravimo žinios atėjo iš darbų pamokų mokykloje, – juokiasi A.Postarnakas. – Svarstėme, ar apskritai galėsime patys pasidaryti baldus, kadangi mūsų darbai yra susiję su informacinėmis technologijomis, daug laiko praleidžiame prie kompiuterių. Visgi žiūrėjome vaizdo įrašus, bandėme daryti iš akies. Smagu taip pailsėti nuo darbų ir pasikapstyti prie mašinos.“
„Aleksandras truputį kuklinasi, nes yra rankų darbo žmogus – taiso savo automobilį, dviratį, laisvalaikiu konstruoja iš medžio daiktus. O man tai tikrai buvo nauja, aš visko mokiausi nuo nulio“, – priduria Monika.
Lankosi kitiems nežinomuose objektuose
Įrengdami autobusiuką, Monika ir Aleksandras idėjų sėmėsi iš interneto, tačiau nevengė kliautis ir savo fantazija. Pavyzdžiui, sugalvoję, ką nori padaryti, jie pasidomėdavo, kaip tai įgyvendindavo kiti, o tada jau pagražindavo pagal save. Visgi klaidų išvengti jiems nepavyko.
„Viena iš skaudžiausių kliurkų, kad keisdami galines duris, ant vienų užpurškėme pilką, o ant kitų baltą gruntą. Nudažius geltonai, vienos durys išėjo labiau žalsvos. Dabar skaudžiai bado akis“, – juokiasi M.Suboč.
„Mes nežinojome, kad gruntas duoda spalvos“, – antrina A.Postarnakas.
Autobusiuko įsigijimas ir įrengimas porai atsiėjo kiek daugiau nei 3 tūkst. eurų – pati transporto priemonė kainavo 1,3 tūkst. eurų, tačiau nemažai teko išleisti jos remontui.
„Nepraėjus nė savaitei, jis sugedo, tačiau mes žinojome, kad taip anksčiau ar vėliau bus. Pirmam remontui išleidome apie 600 eurų, vėliau buvo daugiau taisymų“, – pasakoja Monika.
„Kai kurių išlaidų iš anksto buvome neįvertinę, tačiau pirkdami tikėjomės, kad teks nemažai išleisti. Žinojome, jog autobusiukas nebus pigi pramoga, ir buvome pasiryžę išleisti vos ne dvigubai daugiau nei kainavo pati mašina. Todėl nelabai dėl to skauda širdį“, – tikina Aleksandras.
Žinojome, jog autobusiukas nebus pigi pramoga, ir buvome pasiryžę išleisti vos ne dvigubai daugiau nei kainavo pati mašina.
M.Suboč nuomone, reikia iš anksto pasiruošti tam, kad kiekvienas automobilis suvalgo nemažai pinigų, o važiuojant niekada negali žinoti, kada jis suges, tuo labiau, kai yra senesnis. Tačiau viską įsirengus patiems, keliauti kur kas smagiau.
„Žinome, kad patys viską padarėme ir galime bet kada ką nors pataisyti. Stengėmės sukonstruoti kokybiškai, tačiau atsiradus bėdų, jau žinome, kur kreiptis. Didėja pažinčių ratas, o tai taip pat yra pliusas“, – teigia A.Postarnakas.
Prieš įsigyjant autobusiuką, pora daugiau mėgo keliauti užsienyje, o dabar didžiąją laiko dalį leidžia naršydami po Lietuvą. Turint tokią transporto priemonę, jiems nebereikia ieškoti nakvynių viešbučiuose, kadangi gali sustoti gražiose vietose ir ten pernakvoti.
„Smagu, kad galime išvengti turistinių vietų ir būti vieni gamtoje. Pasistatome autobusiuką ten, kur pro langą matosi ežeras, pievos. Nakvojame, kur norime, – aiškina Monika. – Būna mokamų arba nemokamų stovyklaviečių. Populiaresnėse renkasi nemažai žmonių, tačiau mums pavyksta rasti nemokamų, apie kurias nežino kiti.“
„Jei nėra stovyklavietės, dažniausiai nepavyks privažiuoti prie ežero, nes bus privati valda arba nesutvarkyta vieta. Tačiau Lietuvoje taip keliauti nesudėtinga, kadangi ramiai sustoji, tau niekas netrukdo poilsiauti“, – priduria Aleksandras.
Smagu, kad galime išvengti turistinių vietų ir būti vieni gamtoje.
Nors dabar rasti nakvynę su gražiu vaizdu pora jau yra įgudusi, A.Postarnakas juokdamasis prisimena pirmą jųdviejų kelionę, kai naktį praleido automobilių aikštelėje, kadangi Monika išsigando stovyklavietės.
„Stovyklavietėje buvo kitas žmogus, nakvojęs su savo automobiliu, ir Monikai pasirodęs nepatikimas. Tad mes nusprendėme pervažiuoti į kitą vietą, kuri buvo viduryje lauko. Padarėme klaidą, nes buvo labai karšta ir ryte iššokome kaip iš pirties. Žmonės į mus įdomiai žiūrėjo, nes buvome raudoni, perkaitę“, – pasakoja Aleksandras.
„Pirmus kartus nakvoti buvo tikrai baisu, nes išgirdus bet kokį garsą atrodė, kad kas nors pas mus braunasi“, – prisimena Monika.
Keliaujant pasitaiko nuotykių
Leisdami naktis įvairiose stovyklavietėse, Monika ir Aleksandras turi galimybę nakvoti net, pavyzdžiui, prie pat jūros. Kartą jie rado vietą, kuri buvo nuo vandens nutolusi 30 metrų, tad jie galėjo klausytis jūros ošimo.
„Kartais net viešbučio tokiose gerose vietose nerastum arba nakvynės kainuotų kur kas brangiau. O mes galime kasdien keisti savo apsistojimo vietą, matyti gražius vaizdus. Jei matome, kad blogas oras, po poros valandų atsiduriame ten, kur šviečia saulė. Užsirezervavus viešbutį, tokių spontaniškų sprendimų nepriimtum“, – privalumus vardina A.Postarnakas.
Kol kas pora keliauja savaitgaliais arba turėdami laisvų dienų, o praeitais metais buvo išvykę per atostogas. Visgi keliones rudens–pavasario laikotarpiu nemenkai pristabdė karantino ribojimai, todėl tik dabar jų važinėjimai vėl įsibėgėja.
„Man kol kas didžiausią įspūdį paliko pajūris. Jis nėra labai ilgas, bet turi tikrai gražių vietų“, – savo atradimą išskiria Aleksandras.
„Išvykę prie jūros, aplankėme Klaipėdą, Karklę, Palangą, Šventąją, Kintus, Ventės ragą, Miniją... Stengėmės kiekvieną naktį praleisti vis kitoje vietoje, o mūsų lankytos stovyklavietės tikrai sužavėjo. Kintuose buvo labai gražus išėjimas į marias, – prisimena Monika. – Paskutinį kartą lankėmės Aukštaitijoje, buvome Palūšėje, Ignalinoje. Įspūdį paliko ežerai, matome, kokia Lietuva graži.“
Keliaujant autobusiuku, porai pasitaiko ir nuotykių. Pavyzdžiui, kartais per neapsižiūrėjimą jie ne iki galo susiplanuoja kelionę, todėl būna, kad atvykus į stovyklavietę, randa ją užimtą. Tokiais atvejais tenka važinėti ratais ir ieškoti kitų nakvynės vietų.
„Prisimenu, vos nusipirkus autobusiuką, buvo sugedęs jo pečiukas – pūtė vien karštą orą. Visą vasarą tokiu važinėjome. Būdavo, važiuojame, labai karšta, esi tiesiog perkaitęs, tad stoji prie ežero vien tam, kad išsimaudytum.
Yra buvęs atvejis, kai sulaužiau raktą. Mūsų spynelės buvo aplūžusios, kadangi automobilis senas, įkišau raktą ir pasukau – viena dalis liko rankoje, o kita – spynelėje. Šiaip ne taip ištraukiau, o tada važiavome ieškoti, kas galėtų sutaisyti“, – pasakoja A.Postarnakas.
Kitiems pradedantiesiems keliautojams, kurie svarsto apie galimybę važiuoti savo įsirengtu nameliu ant ratų, pora pirmiausia pataria įsitikinti, ar tikrai patinka keliauti tokiu būdu.
„Siūlyčiau nepirkti iš karto autobusiuko – pabandykite nakvoti palapinėje, pakeliaukite savo automobiliu. Gal pamatysite, kad jums labiau patinka apsistoti viešbučiuose ir turėti aptarnavimą“, – rekomenduoja Aleksandras.
Siūlyčiau nepirkti iš karto autobusiuko – pabandykite nakvoti palapinėje, pakeliaukite savo automobiliu.
„Pasižiūrėkite, kaip jaučiatės, kai nėra dušo ar tualeto, – sako Monika. – Galima išsinuomoti kemperį, o turint savo autobusiuką, nedarykite visko tobulai pirmam kartui, kadangi nebūtinai jums tiks tai, kaip atrodo instagrame, ir norėsis perdaryti. Be to, įsivertinkite, jog įrengimui reikės daug laiko bei išlaidų. Ypač jei neturite patirties.“
Šiuo metu pora toliau tęsia keliones po dar nepažintus Lietuvos kraštus, tačiau pripažįsta itin norintys šią vasarą spėti aplankyti ir kalnus Lenkijoje.
„Turime planų aplankyti draugus, kurie gyvena Lenkijoje, Vokietijoje, Suomijoje. Tik dar nežinome, kurie mūsų sulauks pirmi“, – šypsosi Monika.
