Neįsivaizdavo, kiek reikės įdėti darbo
Marius su žmona Roma gyveno naujos statybos bute Perkūnkiemyje, Vilniuje, o kaimiško gyvenimo niekada nebuvo ragavę. Vis dėlto daug keliauti mėgstanti pora pajautė, kad kasdienybė nedideliame bute ėmė kuo toliau, tuo labiau slėgti, todėl pamažu ėmė dairytis galimybės įsigyti atokią sodybą.
„Mums buvo sunku gyventi mieste. Jautėme, kad mums nebepatinka po darbo grįžti į kvadratinę dėžutę, mikrorajoną, kuriame nėra vietos pasistatyti automobilį. Nebuvome užsibrėžę, jog mums būtinai reikia pirkti sodybą, tačiau keliaudami po Lietuvą, lankydami objektus, kartu užsukdavome apžiūrėti parduodamų trobelių. Taip suradome savąją“, – prisimena Marius.
Iš pradžių, išgirdę beveik 100-metės sodybos kainą, Marius su žmona minties ją pirkti atsisakė, kadangi įvertino, jog tai jiems gerokai per brangu. Tačiau praėjus keliems mėnesiams, kai pora apie namelį jau buvo pamiršusi, su jais susisiekė šeimininkai ir pasiūlė parduoti žymiai pigiau.
„Čia visiškas užkampis – aplink miškai, netoli Medininkų pilis, pasienio zona. Troba vertės nelabai turi, mes mokėjome už sklypą. Nebuvo elektros, vandens, šulinio... Sudarydami pliusų ir minusų sąrašą net neįtraukėme namuko, galvojome, kad nugriausime ir pasistatysime kitą. Vėliau sužinojome, jog čia yra draustinis, todėl pasikonsultavus su savivaldybe, gavome atsakymą, kad nelabai galime griauti ir statyti šiuolaikišką namuką. Tada nusprendėme kažką išpešti iš jau stovinčios trobos ir taip visko ėmėmės nuo nulio“, – pasakoja vilnietis.
Nors namelio būklė iš pradžių porą išgąsdino, tuo pačiu jie jautė azartą suteikti jai antrą gyvenimą. Marius pripažįsta neįsivaizdavęs, kad į remontą reikės įdėti tiek daug darbo.
„Nesame susidūrę su statybomis, todėl mums atrodė, kad viskas bus paprasta: nugriausime, palipdysime ir puikiai išeis. O kai pradėjome... Vadinu tai bilietu į vieną pusę – reikėjo arba viską mesti, arba eiti iki galo. Jeigu būtume žinoję, kiek reikės daryti, nežinau, ar būtume pradėję“, – svarsto Marius.
Jeigu būtume žinoję, kiek reikės darbo, nežinau, ar būtume pradėję
Į sodybos prikėlimą pora investavo daug laiko. Kiekvieną vasarą jie pasiimdavo atostogų, o kurį laiką, kad nereikėtų važinėti namo, net gyvendavo palapinėje. Atitrūkimas nuo civilizacijos jų negąsdino, priešingai, atrodė net romantiškas.
„Aš pasiimdavau apie penkias savaites atostogų, žmona – tris. Tuo metu turėdavome daugiausiai reikalų, darbuodavomės nuo ryto iki vakaro. Per sklypą eina upelis, kuriame vasarą prausdavomės, kai vietiniai gyventojai pamatydavo, kaip gyvename, juokdavosi.
Iš pradžių dar romantiškai prie laužo pasėdėdavome, bet vėliau pasisėdėjimai dingo. Mums pasisekė su orais, tik rudeniop pradėdavo lyti. Rugsėjį susirinkdavome daiktus ir grįždavome į butą, kartais dar atvažiuodavome savaitgaliais“, – sako vilnietis.
Trobelę remontavo mokydamiesi iš interneto
Marius su Roma kiekvienam sezonui išsikeldavo tikslų, ką per vasarą turi nuveikti. Pirmais metais jie pakeitė ir uždengė stogą, kitą vasarą apšiltino namą, dėjo langus, pamažu pradėjo tvarkyti vidų. Trečią sezoną įvedę elektrą ir vandenį, išnuomavo butą bei persikėlė gyventi į trobelę.
„Nežinodami, koks namelio stovis, pradėjome viską ardyti. Apie 15 metų čia niekas negyveno, jis stovėjo apleistas. Nuardžius stogą, apdailą, pamatėme, kad kai kurios vietos visiškai supuvusios. Atidenginėjome, o vaizdas vis prastėjo... Atrodė, jog iš namuko nieko neliks, buvo truputį nerimo. Tačiau vėliau pamatėme, kad sienos neblogai laikosi, sutvirtinome pamatus, darėme karkasus, keitėme stogą. Aplink trobelę buvo apžėlę, apaugę krūmais, reikėjo daug darbo įdėti, kad taptų malonu akiai“, – pasakoja Marius.
Su statybomis nieko bendro niekada neturėjusi pora visko mokėsi iš interneto ir žmonių, sutikusių jiems padėti. Kartais vienam objektui paskirdavo visą dieną, nes tekdavo aiškintis, kaip reikia padaryti.
„Susidūrėme su daug geranoriškų žmonių. Pavyzdžiui, važiavome į lentpjūvę, pasakiau, kad man reikia medienos, papasakojau, ką su ja darysiu, o savininkas atsisėdo šalia, padėjo paskaičiuoti, kiek jos prireiks tam, ką noriu daryti, pamokė, davė patarimų. Kai kas pasijuokdavo iš mūsų ketinimų, bet mes buvome rimtai nusiteikę, nebijojome iššūkių“, – sako Marius.
Kai kas pasijuokdavo iš mūsų ketinimų, bet mes buvome rimtai nusiteikę, nebijojome iššūkių
Viską darydami ir mokydamiesi savarankiškai, Marius su Roma neišvengė klaidų. Vis dėlto nesėkmės jų noro darbuotis nesumažino, o kiekvienai pasitaikiusiai klaidai rasdavo kūrybinių sprendimų.
„Neįmanoma visko gerai padaryti. Pavyzdžiui, įstatinėjome duris, tada padarėme stogą ir supratome, kad durys neatsidaro, nes stogas yra žemesnis. Teko jį pjauti ir padaryti priestatą. Kai darėme grindis, jos nesuėjo, išėjo su laipteliais.
Butuose remontai būna preciziški, ten viską reikia lygiai, gražiai padaryti. O čia mes galime sau leisti šlept šlept, nebijodavome keisti kai kurių sprendimų. Dėl klaidų visiškai nesiparinome“, – tikina Marius.
Pora, įrenginėdama trobelę, stengėsi nepirkti jokių baldų išskyrus tuos, kas neišvengiama. Daugumą reikalingų daiktų jie rado išmestus prie konteinerių, kai kuriuos atidavė draugai.
„Virtuvės kriauklę radome prie konteinerių, ji buvo suskilusi, tačiau pasiėmiau namo, suklijavau. Patobulinome senas rastas taburetes, stalas liko senas, o spintos duris panaudojome įėjimui į tualetą. Užuolaidų karnizas yra bebrų nugraužtas pagalys, kurį radome prie upės. Pirkome tik komodą, kadangi greitai reikėjo kraustytis ir neradome kito sprendimo“, – sako Marius.
Daugiausia iššūkių porai kėlė darbai, reikalaujantys nemažai fizinės jėgos, o dėl nuovargio kartais pasitaikydavo ir ašarų. Jie pripažįsta, kad trobelės gaivinimui reikėjo daug valios, užsispyrimo, nes kitiems, pamačius, kiek reikia įdėti darbo, galėjo nusvirti rankos.
„Sunku buvo užbaigti kai kuriuos darbus: turėjome tikslą pabaigti grindis, važiuodavome į trobelę po darbų, o tada su tamsa grįždavome namo. Kartą statėme gegnes, atėjo kaimynė, pamačiusi, ką darome, pasakė, kad dviese šito nepadarysime. Kraujas užvirė viduje, dirbome ir pastatėme patys“, – prisimena Marius.
Vasaromis Marius su žmona į trobelę įdėdavo tiek darbo, kad naktimis tą net sapnuodavo: „Sapnuodavau, kaip stoviu ant konstrukcijų, kalu, atrodydavo, jog griūvu nuo jų. Nebegalėjau normaliai miegoti, buvo jau truputį stogas pačiuožęs.“
Virtuvės kriauklę radome prie konteinerių, ji buvo suskilusi, suklijavau. Patobulinome senas rastas taburetes, stalas liko senas, o spintos duris panaudojome įėjimui į tualetą. Užuolaidų karnizas yra bebrų nugraužtas pagalys
Samdytis darbininkų pora nenorėjo ne tik dėl riboto biudžeto, bet ir dėl siekio viską padaryti taip, kaip norisi patiems. Anot Mariaus, net pasitaikiusios klaidos buvo kaip pamokos, o gyventi pačių suremontuotoje trobelėje yra tikras džiaugsmas.
„Niekas taip nedarytų, kaip darėme mes. Nerastume žmonių, kuriems patinka toks stilius, o darant pagal taisykles ir normas, kažin, ar išeitų padaryti taip pat“, – svarsto Marius, pridurdamas, kad ateityje iš šalia esančio apgriuvusio tvarto planuoja padaryti svečių namuką ir terasą.
Gyvenimas kaime suteikia laisvę
Pabaigus remonto darbus, ryžtis žengti persikėlimo iš miesto į kaimą žingsnį porai buvo nesudėtinga. Nors vienkiemyje jie gyvena jau 5-erius metus, ryšių su sostine visiškai nenutraukė – abu ten turi darbus.
„Iki darbo man yra apie 50 km. Kai gyvenome Perkūnkiemyje, 10 km į darbą važiuodavau beveik valandą. Dabar atstumas padidėjęs penkis kartus, bet įveikiu jį per 45 minutes. Vilniuje nuolat stovėdavau kamščiuose, neturiu tam kantrybės“, – pripažįsta Marius.
Marius su Roma džiaugiasi, kad gyvenant sodyboje, jų neslegia paskolos, o trobelė suteikia nepriklausomumo ir ramybės pojūtį. Jie jau įsivaizduoja, kad kaime galės praleisti senatvę. Grynas oras ir aplink tvyranti ramuma spėjo tapti rutina, tačiau dėl nuolatinio važiavimo į miestą į pilną kaimišką gyvenimą pora dar neįsiliejo.
„Rytais neiname vištų šerti, kol kas pamaitiname tik ateinančias stirnas. Turime gerus santykius su kaimynais, jie mums atneša kiaušinių, patys irgi pamažu galvojame apie vištos įsigijimą. Roma yra vegetarė, tad gyvūnų dėl suvalgymo nelaikytume, tačiau vien dėl draugystės verta. Kaimiškos veiklos daugiau turime savaitgaliais, kai labiau pasidžiaugiame gamta. Aš žinau, kaip pavasarį sutikti briedžius, mėgstu juos fotografuoti, turiu pėdsekystės knygą, vaikštau, žiūriu pėdsakus“, – pasakoja Marius.
Pradėję gyventi kaime, Marius su Roma juokdamiesi sako, kad gyvenimas čia viskuo geresnis nei mieste. Kaip didžiausius privalumus jie išskiria laisvę, gamtą, gyvūnus, gryną orą, pabrėžia ir šiltus santykius su kaimynais, kadangi Vilniuje su jais ryšiai buvo šalti. Vis dėlto miesto gyvenimo jie kartais pasiilgsta.
„Išvažiavimas į miestą, pasibuvimas bare su draugais mums tapo atrakcija. Smagu pereiti per senamiestį, kartais nakčiai pasiimame viešbutuką ir tik kitą dieną grįžtame namo, nes norime ilgiau pabūti. Tačiau į miestą gyventi nenorėtume grįžti“, – sako Marius.
Nors dabartinis gyvenimas kaime atperka visus vargus, patirtus remontuojant trobelę, pora pripažįsta, kad jeigu būtų žinoję, ką teks praeiti, kažin, ar būtų ryžęsi to imtis. Tačiau šiandien Marius su Roma savo kasdienybe džiaugiasi ir turi daug planų ateityje.
„Galvojame, gal reikėtų pastatyti kelias trobeles kaimo turizmui. Tiems, kurie norėtų atvažiuoti, pabūti, pasivaikščioti, bet ne baliavoti. Čia yra labai gražių vietų, tik niekas nesistengia pritraukti žmonių“, – teigia Marius.
