2018 07 14

Portugalijoje įsikūrusi Kristina – apie pažintį su garsiu režisieriumi ir dainininkės karjerą

Vienoje centrinių Lisabonos kavinių susitikusi Kristiną, iškart pagalvojau: „Menininkė!“ Mat Kristina savo povyza, kalbėjimo maniera ir balso tonu išsiskiria.
Kristina su grupe „24 Robbers Swing Band“
Kristina su grupe „24 Robbers Swing Band“ / Asmeninio archyvo nuotr.

Tiesiog pamačius ją per sekundę gali pasakyti, kad šis žmogus priklauso meno pasauliui. Kai baigėm kalbėtis, Kristina, jeigu ne aš, būtų ramiausiai nukulniavusi į repeticiją ir pamiršusi susimokėti už kavą. „Sakiau, kad tu menininkė“, – juokdamasi tariau jai.

26-erių Kristina Žurauskaitė Portugalijoje gyvena jau ketverius metus. Portugališkai kalba, mano subjektyvia nuomone, puikiausiai, netgi ištaria visus tuos sudėtingus garsus, kurių lietuvių kalboje nėra.

„Aš jau jaučiuosi iš dalies portugalė. Patinka man čia, Lisabonoje. Aš netgi gyvendama Vilniuje buvau truputį portugalė, nes draugai niekada nežinodavo, ar aš ateisiu susitikimus, ar ne, ir kada. Aš mėgstu taip ramiai gyventi, nestresuoti – taip, kaip gyvena žmonės čia, Portugalijoje. Patinka man tas jų ramus, atsipalaidavęs gyvenimo būdas.

Aišku, ta ramybė turi ir neigiamą pusę, nes, kai nori susitvarkyti dokumentus, ir tave siunčia dešimt kartų iš vienos įstaigos į kitą, nėra labai smagu“, – pasakoja Kristina.

Pažintis su garsiausiu Portugalijos režisieriumi

Pirmą kartą Kristina atsidūrė Portugalijoje su „Erasmus“ programa. Mergina sako, kad rinkosi tokią vietą, kuri būtų toliausiai nuo Lietuvos ir kur šviestų saulė. Portugalija tam puikiai tiko. Taip kūrybines industrijas Vilniuje studijavusi pašnekovė atsidūrė Porto mieste.

„Taip išėjo, kad gyvendama Porto, nusifilmavau garsiausio portugalų režisieriaus, Manoelio de Oliveiros, kuriam tuo metu buvo 103-eji, o dabar jau jis yra miręs, filme „Centro Historico“. Kai aš savo draugams portugalams dabar papasakoju, kad vakarieniavau su Manoeliu de Oliveira, manimi niekas netiki. Bet taip buvo.

Manau, kad žmonės patys sukuria atstumą vieni tarp kitų, kai kažką labai sureikšmina. Kai matai žmogų kaip tiesiog kitą žmogų, yra daug paprasčiau.

O viskas įvyko taip, kad vieni mano pažįstami pradėjo kalbėti apie Portugalijos miestą Guimaraes. Jis tais metais buvo paskelbtas Europos kultūros sostine. Susidomėjau. Pradėjau skaityti apie tą miestą internete ir radau tokią informaciją, kad Guimaraes bus kuriamas filmas, o filmavimui ieškoma skirtingų tautybių žmonių. Kadangi kinas mane nuo seno domino, nusiunčiau elektroninį laišką prodiuseriams, ir mane atrinko.

Taip dvi dienas praleidau Guimaraes, filmavimo aikštelėje. Susipažinau su režisieriumi, juokavau su jo anūkais, kurie taip pat vaidino tame pačiame filme. Nesureikšminau to, dėl to buvo paprasta bendrauti. Manau, kad žmonės patys sukuria atstumą vieni tarp kitų, kai kažką labai sureikšmina. Kai matai žmogų kaip tiesiog kitą žmogų, yra daug paprasčiau“, – pasakojo Kristina.

Tame filme, dalinosi pašnekovė, ji vaidino turistę. Kalbėti jai nereikėjo, tačiau jos veidas, sako mergina, nuolat buvo rodomas stambiu planu. Pati Kristina to filmo nematė, tačiau jos mama stebėjo savo dukrą kino teatre.

Lemtinga atsitiktinė pažintis

Pasibaigus „Erasmus“ laikui, Kristina grįžo į Lietuvą, tačiau ir toliau dairėsi galimybių sudalyvauti studentų mainų programose. Tad ji susisiekė su filmo, kuriame filmavosi, prodiuseriu, ir šis pasiūlė atlikti praktiką kartu su juo Portugalijoje. Taip Kristina kelis mėnesius dirbo režisieriaus asistente. Paskui ji dar kartą turėjo grįžti į Lietuvą, tačiau ir dar kartelį rado kelią grįžti į Portugaliją su praktika. Kai pastaroji ėjo į pabaigą, mergina nutarė šį kartą pabūti šioje jau pamiltoje šalyje kiek ilgiau.

„Prisimenu tą dieną. Tai buvo spalio 23-oji, lauke buvo 32 laipsniai karščio. Išsimaudžiau vandenyne saulei leidžiantis. Turėjau grįžti namo pirkti bilietų į Lietuvą, bet kažkaip nesinorėjo. Nutariau pabūti čia dar kelis mėnesius. Tad dvi dienas ruošiau ir dailinau savo gyvenimo aprašymą – tam man pasitarnavo mano kūrybinių industrijų studijos – ir ėjau po Lisabonos hostelius ieškotis darbo. Tačiau sezonas jau ėjo į pabaigą, darbuotojų niekam nereikėjo.

Po nelabai sėkmingų paieškų vieną dieną ėjau pro miesto centre esančią „Hard Rock“ kavinę, ir mane pradėjo šnekinti šalia stovintys vaikinai. Aš nė nesureagavu, praėjau tiesiog pro šalį, ir tiek. Paskui tik man toptelėjo mintis, kad gal jie gali man pasiūlyti darbą. Apsisukau ir grįžau pas juos. Nuėjome į tą kavinę, jie padėjo užpildyti man visus popierius portugališkai.

Asmeninio archyvo nuotr./Kristina Portugalijoje, „Hard Rock Café“
Asmeninio archyvo nuotr./Kristina Portugalijoje, „Hard Rock Café“

Na ir po kelių dienų man paskambino iš tos kavinės ir dar iš dviejų vietų. Pasirinkau „Hard Rock“. Mane įdarbino tos kavinės parduotuvėje, kur reikėjo pardavinėti marškinėlius, kadangi dar nemokėjau portugalų kalbos. Tai toje parduotuvėje išmokau ne tik portugalų, bet dar ir ispanų bei italų kalbų. Pastarosiomis dviem nekalbu laisvai, tačiau susišnekėti parduotuvėje tikrai užteko“, – dalinosi mergina.

Darbas modelių agentūroje

Padirbusi ilgiau nei metus minėtoje parduotuvėje, Kristina ėmė galvoti, ką gi veikti toliau, nes ilgai toje vietoje užsibūti nenorėjo. Kadangi mergina jau buvo užsiregistravusi vienoje modelių agentūroje „Sonder people“ ir nusifilmavusi keliose jų reklamose, pašnekovė greitai išsiaiškino, kad ši agentūra ieško tarptautinio departamento vadybininkės.

„Modelių agentūros darbo specifika mane jau seniai domino, todėl labai apsidžiaugiau gavusi šį darbą. Ir jis man tikrai patiko, tik... buvo labai daug streso. Savaitgaliais taip pat dirbdavau, įsisukau į tokią rutiną, kad visada buvau pavargus.

Tuomet išvykau kelioms savaitėms atostogų ir pradėjau galvoti, ko aš iš tikrųjų noriu. Rašiau dienoraštį ir supratau, kad laimingiausia aš būnu, kai keliauju ir dainuoju. Tad grįžus iš atostogų, pasakiau, kad išeinu iš darbo.

Kadangi gyventi iš kažko reikėjo, grįžau į „Hard Rock“ kavinę, tačiau šį kartą įsidarbinau bare ir dariau kokteilius. Daryti kokteilius nuo seno norėjau išmokti, todėl šis darbas man buvo lengvas ir malonus“, – dalinosi mergina.

Lindihopas ir dainavimas

Dainavimas, kuris atėjo merginai į galvą per atostogas, tuo metu jau užėmė pakankamai svarbią vietą Kristinos gyvenime. Dar prieš pradedant dirbti „Hard Rock“ parduotuvėje, pašnekovė, turėdama labai daug laisvo laiko, pasinėrė į lindihopo šokius. Šokdavo šešis kartus per savaitę, ir šokiai bei šokėjai tapo jos gyvenimu ir šeima.

Rašiau dienoraštį ir supratau, kad laimingiausia aš būnu, kai keliauju ir dainuoju.

„Vieną kartą, po šokių vakarodama su draugais, su pica burnoje, pradėjau dainuoti. Vienas draugas ir sako: tu moki dainuoti! O iš tikro aš dainuodavau chore nuo penkerių metų, 10 metų lankiau muzikos mokyklą, vėliau, paauglė, ėmiau lankyti individualias dainavimo pamokas ir labai jas mėgau.

Asmeninio archyvo nuotr./Kristinai visuomet patiko dainuoti
Asmeninio archyvo nuotr./Kristinai visuomet patiko dainuoti

Visgi po kurio laiko susirgau angina ir ilgą laiką negalėjau dainuoti. Kadangi mano dainavimo pamokos buvo brangios, o eiti į jas aš vis dėl ligos negalėjau, teko jų atsisakyti. Man, paauglei, tai buvo labai skaudu, nes dainavimas nuo vaikystės buvo mano svajonė. Tad aš supykau ir nutariau, kad dainininke būti nebenoriu.

Todėl, kai tas portugalas, mano šokių draugas, pagyrė mano dainavimą ir paragino dalyvauti improvizacijų vakaruose, aš iš pradžių šiek tiek ožiavausi. Visgi paskui sutikau.

Prasidėjo tie improvizacijų vakarai, dainuodavau, muzikantai grodavo, o lindihopo šokėjai šokdavo. Po kelių mėnesių su manimi improvizacijos vakaruose dalyvavęs muzikantas pasiūlė surengti koncertą. Nesijaučiau tam pasiruošusi, viskas taip greitai klostėsi, tačiau koncertą surengėme.

Renginio suorganizavimas, vietos nuoma ir visa kita organizatoriams atsiėjo 500 eurų, tačiau tai atsipirko! Bilietai kainavo po 5 eurus ir atėjo daugiau nei 100 žmonių. Tad likome labai patenkinti. Po šio koncerto įvyko kitas koncertas, po to – dar kitas, taip ir viskas įsisuko. Taip mes su kolektyvu sukūrėme grupę, kurioje dainuoju ir dabar – „24 Robbers Swing Band“, – džiaugsmingai pasakojo Kristina.

Tad dabar pašnekovė jau daugiau nei trejus metus dainuoja grupėje. Be to, dar ir mokosi dainavimo džiazo mokykloje. Mat supratusi, kad laimingiausia ji būna dainuodama ir kad ji gyvenime nori daryti tai, kas ją daro laimingą, pašnekovė vėl kibo į dainavimo mokslus.

„Dabar aš puse etato dirbu kavinėje ir darau kokteilius, taip pat repetuoju su grupe ir koncertuoju bei studijuoju džiazo mokykloje. Trumpas tas mūsų gyvenimas, tad reikia daryti tai, ką nori“, – dalinosi dainininkė.

Asmeninio archyvo nuotr./Kristina su grupe „24 Robbers Swing Band“
Asmeninio archyvo nuotr./Kristina su grupe „24 Robbers Swing Band“

Magiška Portugalija

Kristina sako visai neplanavusi likti gyventi Portugalijoje. Ir visai ji išvažiavo ne dėl to, kad jai nepatiktų Lietuva. Tiesiog, sako ji, taip išėjo, kad Kristina čia įleido šaknis.

„Kai atvažiavau į Portugaliją, nežinojau, kad čia liksiu. Visgi, dabar čia yra mano gyvenimas, mano grupė, mano draugai. Taip, šeimos trūksta, tačiau šiuo metu neplanuoju grįžti gyventi į Lietuvą.

Mergina sako, kad Portugalijoje gali pradėti kalbėti su bet kuo – su močiute gatvėje apie orą, su kepėju apie duoną, su jaunuoliu apie gyvenimą.

Man patinka Portugalijoje. Aišku, iš pradžių tam tikri dalykai nustebino, pavyzdžiui, kad dirbdama vadybininke turėjau 1,5 val. pietų pertraukas. Iš pradžių galvojau, vaje, kaip ilgai, jau geriau valanda anksčiau namo išeiti, bet paskui prisitaikiau. Per tą 1,5 val. nuvažiuodavau į paplūdimį arba pamiegodavau. Darbe būdavo tokios sofos, tai ten visi miegodavo po pietų“, – kalbėjo Kristina.

Jai labai patiko ir portugalų atvirumas bei noras bendrauti. Mergina sako, kad Portugalijoje gali pradėti kalbėti su bet kuo – su močiute gatvėje apie orą, su kepėju apie duoną, su jaunuoliu apie gyvenimą.

„Tas žmonių gerumas mane pakerėjo. Štai kai gyvenau tokiame gražiame Lisabonos rajone, Alfamoje, eidavau į vieną mažą vietinę parduotuvėlę pirkti duonos – ten ji man buvo skaniausia. Bet kai eidavau po darbų, dažnai tos duonos jau nebelikdavo. Tai ten dirbęs seniukas pardavėjas man ir pasiūlė vis palikti tos duonos, kad aš atėjus vakare rasčiau. Atrodo, smulkmena, bet gražu.

Asmeninio archyvo nuotr./Kristina
Asmeninio archyvo nuotr./Kristina

Portugalijoje man nutiko tiek gražių dalykų... Kartą su draugu autostopu keliavome po Portugaliją. Sustojo mums toks garbaus amžiaus vyras ir patarė mus nuvežti į kitą vietą, nei planavome, kur geriau mums būtų pasistatyti palapinę. Jis nusivežė mus pas save į namus, išvirė ką tik priskintų mėtų arbatos, nuraškė ir davė valgyti persikų. Mes ten žaidėme su jo šunimis ir katėmis, valgėme tuos persikus, maudėmės ežere, ir aš jaučiausi tokia laiminga. Atrodo, nieko daugiau gyvenime ir nereikia. Tad tokių magiškai gražių akimirkų čia buvo daug“, – svajingai pasakojo pašnekovė.

Kristina jaučiasi laiminga. Ir ne nuo šalies, sako ji, priklauso žmogaus laimė, o nuo paties žmogaus ir jo požiūrio. Ir visgi jai gyvenimas sudėliojo Portugaliją. Ji ir planuoja čia likti, toliau koncertuoti, įrašyti dainų ir, laikui bėgant, gyventi tik iš muzikos. Tad, kaip sako portugalai, força! (port. – pirmyn!).

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs