Įspūdingus kapinių projektus kuriantis ir su senų kapinių atnaujinimu dirbantis kraštovaizdžio architektas rugpjūčio 24 dieną lankysis Lietuvoje, „Garden Style“ konferencijoje „Litexpo“ parodų rūmuose, kur skaitys pranešimą „Kapinės: kokiais principais projektuojamos Prancūzijoje ir ar Lietuva pasiruošusi panašiems pokyčiams?“ O šiandien, kol laukiame konferencijos, įdomu jo paties paklausti, kodėl ši netikėta tema iš tiesų yra svarbesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
– Laikui bėgant, požiūris į kapines keičiasi. Papasakokite, kaip atrodo skirtingų religijų kapinės?
– Nors Prancūzija turi ilgus šimtmečius siekiančią istoriją, visgi paskutiniai keli dešimtmečiai atnešė esminių pokyčių net ir į kapines. Didėjant imigracijai į Prancūziją, didėja ir poreikis turėti skirtingas laidojimo vietas, skirtingas kapines.
Laidojant pagal katalikų papročius, reikalingas medinis karstas, kapavietei naudojamas betonas ar akmuo. O štai laidojant pagal musulmonų, žydų papročius, nei mediena, nei kitos medžiagos nėra naudojamos – vietoj karsto naudojamas tik audeklas.
Katalikiškoji kapavietė yra didelė, uždengta akmens masės danga, betonu (kartais pajuokauju, kad katalikai mėgsta taip pasirodyti), o štai kitose religijose laidojimo vietai pažymėti dažniausiai naudojamas tik nedidelis paminklas, religinis simbolis ar iš viso tik akmuo be jokių užrašų.
Kalvinistų kapinėse būna viena vertikali lenta, ant kurios surašyti visi velionių vardai, o kiekviena kapavietė niekaip nepažymėta – čia auga tiesiog veja ir medžiai.
Svarbu ir tai, kad Europoje daugėja ne tik skirtingų religijų, bet ir asmenų, kurie nėra religingi. Kuriant kapinių dizainą, šie pokyčiai ir skirtumai yra labai svarbūs.
Pats esu katalikas, kuris nesilanko bažnyčioje – kaip ir daugelis prancūzų (čia į bažnyčią eina vos 5 proc. gyventojų). Tačiau kai būsiu palaidotas, tikriausiai vis tiek turėsiu kapą su akmenine danga ir kryžiumi. O gal būsiu kremuotas ir prireiks tik mažos urnos, kuri stovės kolumbariumo nišoje. Nėra malonu apie tai kalbėti, nes privalai pagalvoti apie tai, apie ką dar nenori galvoti (juokiasi). Ši tema – visada jautri.
– Kaip reikėtų kurti individualias kapavietes?
– Visą gyvenimą žmogus privalo daryti tai, ką reikia. Privalo laikytis taisyklių, kaip gyventi, kaip dirbti, ką valgyti ir ką mąstyti. Kapinės – paskutinė vieta, kur žmogus atsiduria. Mano nuomone, čia jis gali būti pagaliau laisvas ir turėti tokią kapavietę, kokią nori. Jei jis mėgo pompastiškus kapus, raudoną spalvą arba norėjo medžio ant savo kapo, manau, jis turi turėti tam teisę. Žinoma, bendras kapinių taisykles reikėtų gerbti.
Ypač naujose kapinėse matyti, kad kiekviena kapavietė yra labai skirtinga. Manau, kad tai yra geras dalykas.
– Tradiciniai katalikų kapai užima didelę žemės dalį, taip pat naudojamos plastiko dekoracijos, žvakės. Tai – neekologiški sprendimai. Kapinės Lietuvoje taip pat turi šią problemą ir šiuo metu kelia daug diskusijų. Kaip jūs sprendžiate šį klausimą?
– Tai – tradicija, Prancūzijoje taip pat turime tokių kapinių. Bet turime ir naujų kapinių, kur taikomos ekologiško pobūdžio taisyklės – neleidžiamos jokios dirbtinės medžiagos. Pats šiuo metu dirbu prie projekto, kur pusėje kapinių ploto bus laikomasi ekologijos principų. Vadinasi, net ir velioniui nebus atliekamos jokios procedūros, kuriose naudojamos cheminės medžiagos, karstą bus leidžiama naudoti tik iš švarios neapdirbtos medienos, o kapavietė nebus dengiama akmens plokštėmis. Aplankę tokias kapines, galėsite palikti tik gyvas gėles, jokio plastiko. O ir šių kapinių vaizdas bus draugiškesnis akiai – ne monotoniškos kapaviečių eilės, o natūrali gamtiška aplinka.
Prieš atvykdamas į Lietuvą skaityti pranešimo konferencijoje, dar daug domėsiuosi lietuviškomis kapinėmis ir kapų lankymo papročiais. Bus įdomu stebėti, ar jaunesni lietuviai lanko kapines ir kaip tos kapinės galėtų atrodyti ateityje. Nes pokyčių vis tiek bus.
– Kaip kapinės atrodys po penkerių ar dešimties metų?
– Moksliniai duomenys aiškiai byloja – individualios kapavietės užimamos vietos plotas vis mažėja. Didesniuose miestuose kremavimas greitai sudarys penkiasdešimt procentų, o netikinčių žmonių kapavietės be didelių kryžių irgi užims daug mažiau vietos. Kaimuose, tiesa, tradicinis mąstymas išliks ilgiau.
– Kas jus įkvepia kuriant kraštovaizdžio dizainą?
– Vietos, kuriose esu buvęs, bei kapinės, kurios yra kaip sodas ar parkas (tokias dažnai matome Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Šveicarijoje). Žmonės šiose kapinėse gali laisvai lankytis, leisti jose laiką kaip įprastame parke. Vaikai ten gali žaisti. Tiek Prancūzijoje, tiek Lietuvoje tai – labai neįprasta. Vaikams kapinėse juk šiukštu neleidžiame žaisti. O štai nuvykę į Meksiką, matysime šeimos piknikus ir žaidžiančius vaikus kapinių teritorijoje.
Švedijoje, Norvegijoje gali pervažiuoti protestantų kapines dviračiu, yra įrengtos vaikų žaidimų aikštelės ir lauko sporto aikštelės suaugusiems.
Dabar lapkričio pirmąją Prancūzijoje mažai kas važiuoja į kapines. Bet jei turėtume patrauklesnes kapines, primenančias parkus, gal daugiau žmonių jas lankytų.
