Žvelgiant į ramybe spinduliuojantį vyrą, sunku patikėti, kad praeityje jis gyveno nuolatiniame bėgime. Daugiau nei prieš šešerius metus Renaldas pardavė abu savo verslus ir pradėjo naują veiklą. Taip gimė erdvė, skirta meditacijoms, atsiskyrimams, įvairioms savęs pažinimo praktikoms, seminarams ar tiesiog pabuvimui tyloje, atrandant darną su savimi ir gamta.
Verslininko karjerą jis pradėjo dar Lietuvos nepriklausomybės priešaušryje – kai žlugo Sovietų Sąjunga ir kūrėsi Nepriklausomybė. Tuo metu verslas buvo labai chaotiškas, „laukinis“. Tačiau netrukus vyras įkūrė rimtą verslą – pradėjo gaminti ir prekiauti automobilių eksploatacinėmis priemonėmis. Netrukus atsirado dar vienas verslas – interneto tiekimas į namus, o vėliau gimė ir trečia veikla, gyvuojanti iki šiol, – psichologinių, sveikatingumo ir savęs pažinimo knygų leidyba.
Tačiau apie viską iš pradžių.
„Interneto tiekimas buvo nauja paslauga, kurią pradėjome vieni pirmųjų Lietuvoje. Dėl tokių „pionierių“ Lietuvoje yra vienas greičiausių internetų pasaulyje. Mes sudarėme rimtą konkurenciją didiesiems kabelinės televizijos tiekėjams, „Telekomui“, todėl jiems teko labai pasistengti, skirti dideles investicijas infrastruktūros atnaujinimui, kad neprarastų rinkos. Užsienyje tokie atvejai buvo labai reti, tad didžiosios kompanijos ten leido sau ilgai neatsinaujinti.
Iš pradžių abiem verslams reikėdavo skirti labai daug savo laiko, vėliau jau užteko tik prižiūrėti, tačiau pradėjo augti tarsi jokio pagrindo neturintis nepasitenkinimas gyvenimu. Lyg viską šeimoje turėjome – puikią gyvenamą vietą, finansų keliauti, pramogauti, sočiai pavalgyti, bet vis kažko trūko. Galvodavau – gal man su galva negerai, nes viską turiu, o nepatenkintas.
Tokiais atvejais apie žmogų sako – sliekų asfalte ieško. Tačiau jaučiau, kad rutina, kurioje gyvenu, neteikia džiaugsmo. Šitaip gyveni, nes taip įprasta, taip daro dauguma, arba todėl, kad tai tavo pragyvenimo šaltinis. Nesakau, kad buvo visiškai neįdomu ar kad nebūdavo trumpalaikių džiaugsmų, bet negalėjau savęs vadinti laimingu žmogumi“, – pasakojo pašnekovas.
Galvodavau – gal man su galva negerai, nes viską turiu, o nepatenkintas.
Prie beprasmybės netruko prisidėti sveikatos sutrikimai. Nuo užsisukimo versluose sutriko miegas. Prasidėjo gyvenimas su migdomaisiais. Pabudus ryte, jau po pusvalandžio būdavo keturguba galva, kurioje sukdavosi įkyrios mintys apie tai, ko dar nepadarė ar turi padaryti. Vyras puikiai suprato, kad reikia kažko imtis.
– Būtent šioje kritinėje situacijose ir prasidėjo jūsų paieškos, atvedusios iki ten, kur dabar esate?
– Turėjau kažką daryti, mokytis save nuraminti, sugrąžinti pusiausvyrą, kitaip būčiau perdegęs. Kreipiausi į psichologus, tačiau aiškiai supratau, kad vien jų pagalbos man nepakanka.
Kartą dovanų gavau knygą. Pradėjau ją skaityti vakare, į šalį padėjau tik paryčiais, snūstelėjau šiek tiek ir skaičiau toliau. Ji taip pat buvo apie verslininką, kuris, prispaustas bėdų ir kančios, pasitraukė į gamtą, suprato, kad, be šio materialaus gyvenimo, žmogui reikalingas ir dvasinis gyvenimas, nes mes visi turime du pradus – žemišką ir dangišką. Abu jie yra lygiaverčiai ir turi būti vienodai puoselėjami, neperlenkiant lazdos nė į vieną pusę.
Žinote, būna toks jausmas – bingo! Tu tiesiog žinai, kad tai yra tai. Ir tau nereikia jokių įrodymų. Tu tiesiog žinai. Tai buvo labai stiprus suvokimas, paskatinęs mane gilintis toliau. Skaičiau knygas ir po truputį pradėjau bandyti įvairias dvasines praktikas, kurios palaipsniui atkrito. Lygiagrečiai studijavau psichologiją, papuoliau į pirmąją neurolingvistinio programavimo, koučingo mokymų bangą.
Atsirado noras dalintis, padėti kitiems. Pradėjau dalyvauti įvairiose visuomeninėse organizacijose, vykdyti projektus su neįgaliųjų integravimu, švietimo sistemos kaita. Teikiau paramą vaikų globos namams, vaikų dienos centrams, daugiavaikėms šeimoms, alternatyvioms mokykloms. Tačiau vien tik materialine parama neapsiribojau, padėjau visuomeninėms organizacijoms formuoti tikslus, inicijuoti projektus, dalyvavau jaunimo išvykose, renginiuose, skaičiau paskaitas apie sėkmę gyvenime, profesinėje veikloje.
Kaip ir daugelis dvasinių ieškotojų, neapsėjau be Indijos, kurioje būdavau dažnas svečias. Lankiau skirtingus ašramus, kurių ten yra tūkstančiai. Kaip atsirinkdavau? Pagal jausmą – yra trauka ar ne. Kaip ir su žmonėmis: juk jaučiame, kai nuo vieno žmogaus norisi bėgti, o su kitu susitikęs, atrodo, šnekėtum dvi paras.
Vieną vakarą kaip žaibas trinktelėjo suvokimas, kad užteks blaškytis po pasaulį. Atrasti darną savyje turiu čia, protėvių žemėje. Suvokiau, kad mūsų tautos sąmonėje, mūsų kalboje slypi didžiulė galia.
– Koks jūsų pasaulis yra šiandien?
– Vidiniam augimui yra labai svarbi tautinė savimonė ir ryšys su savo šaknimis, su savo protėvių išmintimi, didžiadvasiškumu. Mes sėdime ant skrynios su brangakmeniais, bet lakstome svetur, prašydami išmaldos.
Mūsų kultūra labai turtinga, apima tiek senųjų baltų papročius, tiek Kristaus mokymą. Ir aš nematau tame jokios priešpriešos. Mano manymu, Kristaus mokymas papildo mūsų stiprų, iš prigimtinės kultūros atėjusį ryšį su gamta, stichijomis.
Mes sėdime ant skrynios su brangakmeniais, bet lakstome svetur, prašydami išmaldos.
„Dijūta kalnalyje“ naudoju įvairius būdus, kurie, mano manymu, yra prasmingi ir efektyvūs, patikrinti ilgamete patirtimi. Žmones tai kartais trikdo. Jie pamato, kiek daug pas mus akmenų, ir sako – jūs greičiausiai pagonys. Taip, jaučiame mes savyje ryšį su gamta ir jį palaikome, bet, sakau, mes ir medituojame. Aha, vadinasi, jūs budistai, nusprendžia. Kad ne, nes kartais mes ir meldžiamės. Vadinasi, krikščionys? Vėl sulaukiame klausimo.
Žmogaus protas mėgsta viską sudėlioti į lentynėles: budistai medituoja, krikščionys meldžiasi, o pagonys laužus kūrena. Šie stereotipai glūdi taip giliai, kad net mintis nekyla, jog visos šios praktikos viena kitai neprieštarauja. Tai kaip simfoninis orkestras – jeigu dirigentas geras, visi instrumentai puikiai dera vienas su kitu. Svarbiausia, kad žmogus atrastų tai, kas jam pagal prigimtį labiausiai tinka. Vienam labiau tinka malda, kaip širdies kelias, kitam – meditacija, kaip sąmoningumo kelias.
Tačiau anksčiau ar vėliau šie keliai susitinka. Aš ir pats meldžiuosi, medituoju, o kartais intensyviai kvėpuoju ar dainuoju prie aukuro. Man asmeniškai labai svarbus ryšys su gamta – vien gyvenant darnoje su gamta viduje pasikeičia daug dalykų. O lietuviams, manau, šis ryšys yra genuose.
– Kas jums yra dvasinis kelias?
– Mano manymu, 99 proc. žmonių dvasines paieškas pradeda ne iš gero gyvenimo. Aš esu vienas iš jų.
Dažniausiai gilintis į save pradedame, kai atsitinka nelaimė, netenkame artimo žmogaus, patiriame skausmą, kančią, ir pan. Tokiose situacijose imi suprasti, kad viskas, ką sukaupei, yra laikina, kaip ir tu pats. Kita vertus, mes visi turime įgimtą poreikį būti laimingi ir kiekvienas savaip bandome jį realizuoti – kas per sportą, kas nardydamas, kas į kalnus kopdamas, keliaudamas, kas skaniai valgydamas. Bet daugelis prieina ribą, kai to nebeužtenka.
O kas man yra dvasinis kelias? Kalbant paprastai – būti geresniu žmogumi. Kuo labiau skleidžiasi dora, nuoširdumas, dėkingumas, atjauta, tuo greičiau tirpsta pyktis, puikybė, pavydas, savanaudiškumas. Vertybės – darnos pamatas. O kuo daugiau darnos jaučiame savyje, natūraliai daugiau darnos atsiranda ir santykiuose su kitais bei gyvenime. Taigi vidinė ramybė, pusiausvyra, gyvybingumas, džiaugsmas, noras tarnauti, rodo, kad esi teisingame kelyje.
Kita vertus, dvasinis kelias – tai proto apgaulė, nes niekur nereikia eiti, jau esame tobuli. Čia toks keistas paradoksas.
O dėl praktikų – tam tikrame gyvenimo etape jos reikalingos. Keliaudamas per savo patirtis aš supratau, kad ne praktikoje yra esmė, o santykyje su praktika. Galima atlikti ją formaliai, o galima išjausti, praktikuoti širdimi. Reikėjo daug metų, kad tai suvokčiau (juokiasi). Turbūt dabar sunkiausia pradedančiajam nepasiklysti dvasinių praktikų gausoje. Praktikų yra šimtai, o pagrindinė – gyvenimas.
Kita vertus, dvasinis kelias – tai proto apgaulė, nes niekur nereikia eiti, jau esame tobuli.
– Kaip kilo idėja įkurti „Dijūta kalnalį“?
– Sklypus, kurie yra prie Nemuno vingio, tarp dviejų piliakalnių, žadą atimančioje unikalioje kultūros paveldo vietovėje, aptikau prieš 12 metų. Išlipęs iš automobilio jaučiausi taip, kad iš džiaugsmo tuoj pradėsiu levituoti. Garsiai ištariau: čia mano žemė. Prireikė trejų metų, kol įsigijau sklypus. Maniau, kad juos naudosiu savo poreikiams – planavome patys čia gyventi. Tačiau netrukus man pradėjo aiškėti, kad ši vieta ypatinga ir skirta prasmingesnei veiklai.
Du pirmuosius savo verslus jau buvau pardavęs. Ne todėl juos pardaviau, kad vystyčiau šį projektą, tiesiog, kaip vaikas išauga iš savo žaislų, taip ir aš iš jų išaugau. Nemačiau prasmės jų tęsti. Aišku, tai suteikė galimybę kurti šią erdvę, nes investicijų jai reikia daug. Tačiau veiklos idėja gimė ne iš karto – prireikė maždaug metų, kad suprasčiau, ką daryti.
Ši veikla nėra įprastas verslas – aš neturiu verslo plano penkeriems metams į priekį, o apie atsipirkimą nėra ką ir kalbėti. Vizija skleidžiasi laike po truputį, o idėjos ateina įvairiai. Kartais tiesiog nusileidžia aiškumas, kartais perskaitau, o kartais lankytojas ko nors netyčia užklausia ir tai stipriai surezonuoja, atsiranda įkvėpimas tai padaryti.
Įkurtoje erdvėje organizuoju renginius, susijusius su mūsų kultūra – Saulėgrįžos (Rasų ) šventes, lygiadienius. Pasibūti atvyksta moksleivių, turistų grupės, pavieniai asmenys. Šiuo metu ruošiamės Saulės šventei, kad žmonės galėtų pajusti, kaip gera būti drauge! Juk Saulė – pagrindinis gyvybės šaltinis, jos esmė – duoti ir vienyti. Ji labai gražus tarnystės simbolis, nes šviečia visiems ir šildo visus vienodai nesirinkdama.
Vasarą mes patys čia gyvename. Tai erdvė, kurioje galima tiesiog pabūti vidinėje ramybėje su savimi. Daug kas pastebi, kad būnant gamtoje, ypač tyloje, natūraliai nurimsta protas, atsiveria širdis, ateina vidinė ramybė, įžvalgos, aiškumas kaip gyventi, atrandami sprendimai.
