Jums ilgu, jūsų mylimasis išvažiavęs ir jūs, apimtas vienatvės bandote prisiminti švelnias akimirkas, užmerkę akis svajojate apie jį ar ją, mintyse gėritės jo veido bruožais, prisimenate jos kerinčią šypseną? Tuomet jūs galite laikyti save laimės kūdikiais, mat net du procentai žmonių to niekada nepatyrė ir nepatirs. Užmerkę akis jie nesugebėtų nei įsivaizduoti, nei aprašyti savo vaikų, nekalbant jau apie partnerį.
Nepaisant to, jog nuo šio sutrikimo kenčiančiųjų rega yra puikiausia, tam kad atpažintų žmogų, jiems reikia įdėti begales pastangų, kaip antai, bandyti įsiminti konkretaus žmogaus kokį nors išskirtinį bruožą, tarkim nosį ar burną, įsiminti jų judesius ar kūno siluetą. O kaip jaustis, jei į duris tau skambina atėjusi mama, bet jas atidariusi, tu negali atpažinti jos veido? O liūdniausia, jog tu net nežinai, jog tame yra kažkas „ne taip“.
Egocentriškasis šunsnukis, susikoncentravęs tik į save
Kolega biure su jumis niekada nesisveikina ir jūs manote, kad jis yra nusiteikęs asmeniškai prieš jus? Neskubėkite jo teisti, gal jis tiesiog kenčia nuo veido aklumo.
