„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2017 09 04

Psichologė G.Petronienė: „Iššūkiais save kankina mazochistai ir pasiekimų maniakai“

Dabar visi kalba, kad reikia pareikalauti iš savęs, vaikai dabar muštruojami nebe taip šiurkščiai kaip sovietmečiu, bet išmokti jiems dabar reikia dar daugiau, tik tada jie nesijaus „lūzeriais“.
Lėtojo gyvenimo filosofija
Lėtojo gyvenimo filosofija / Vida Press nuotr.

„Anksčiau aš labai stengdavausi tobulai pasirodyti prieš auditoriją, vis žiūrėdavau, kaip čia tinkamiau apsirengti, geriau atsistoti, taisyklingiau kalbėti. Pasirodydavau gerai, bet pradėjau to darbo nekęsti. O kai pradėjau savęs klausti – o ką man pačiai norisi sakyti, kaip man pačiai patogu stovėti ir kaip aš pati noriu atrodyti – atsirado daug daugiau gyvybės ir charizmatiškumo.

Dabartinės perfekcionistinės vartotojiškos visuomenės iššūkių neįveikę žmonės jaučiasi nevykėliais, tačiau vienintelis vertas iššūkis yra pasipriešinti nuolatiniam savęs ir kitų teisimui.

Juokingiausia buvo su maistu. Kaip ir daugelis moterų, aš persivalgydavau, vis skaičiavau kalorijas, domėjausi kurie angliavandeniai lėčiau skaidosi, kol galų gale supratau, kad vienintelis dalykas, apie kurį nepagalvoju – o kiek ir ko aš pati noriu valgyti? Kiek bulvių – vieną ar dvi?

Kas man atsakys, kaip gyventi teisingai? Kiek man geriausia bendrauti, kada geriausia ilsėtis? Tai gal ir vyrą man kas nors turi išrinkti? Mano gyvenime viskas buvo dėl tobulumo, ne dėl manęs, viskas aukštyn kojom“ – pasakoja mano perfekcionistiška klientė.

Su meile įsiklausydami į save, tiksliausiai pajusim, kuria kryptimi eiti

Kalbu būtent apie meilę sau, o ne pataikavimą sau. Tyrinėdami žmogų ir gyvūnus mokslas neatsistebi – mūsų kūnai padaryti taip tobulai, kad protingais reguliavimais mes galime viską tik pagadinti. Jei įsiklausysim į kūną, suvalgę tris pyragėlius daugiau jų valgyti nebenorėsim.

Asmeninio archyvo nuotr./Psichologė Genovaitė Petronienė
Asmeninio archyvo nuotr./Psichologė Genovaitė Petronienė

Tas pat tinka ir protui – daugiausia pasiekę žmonės savo darbus darė aistringai, darė tai, kas jiems įdomu, ir tai neturėjo nieko bendro su taisyklingumu. Ta mūsų dalis, kuriai pavyksta nuveikti ką nors geriausio, nėra pagrįsta disciplina.

Ne tik kūnai turi savo ypatumus, egzistuoja ir charakterio bei temperamentų tipai, pavyzdžiui, tokie, kaip aprašyti Carlo Gustavo Jungo – introvertai ir ekstravertai, jausminiai ir logiški, sensoriški ir intuityvūs tipai. Kiekvieno tipo žmonių smegenys informaciją apdoroja savitu būdu ir skirtingiems tipams tinka skirtingas gyvenimo stilius.

Keldami sau sunkius iššūkius, dažniausiai tobulėja mazochistai

Yra žmonių, kuriems patinka versti save, jie taip ir sako: „Noriu, kad iš manęs padarytų žmogų.“ Egzistuoja ir sunkios, net kankinančios veiklos, kaip baletas, grojimas smuiku, bėgimo maratonai, alpinizmas. Kančios rasti galime bet kur, tik stenkimės pareikalauti iš savęs daug daugiau nei galim ir save išsekinti. Taip, daug pasieksim, bet kokia to kaina? Kodėl mazochistiški žmonės kankina save naujais iššūkiais ir vargais?

Ta mūsų dalis, kuriai pavyksta nuveikti ką nors geriausio, nėra pagrįsta disciplina.

Psichologai sako, kad taip elgdamiesi jie išpirkinėja kaltę už savo tariamą blogumą. Jų galvoje egzistuoja žiaurus kritikas, kuris kartoja: „Tu blogas, tu nevykęs.“ Ir štai, užuot stabdę savęs kaltinimą ir šiltai priėmę savo ir kitų netobulumą, jie save varo ir varo, muša ir muša. Jie negali patikėti, kad turi tokią pat kaip ir kiti teisę gyventi, o vis bando tą teisę sunkiai uždirbti.

Žmogus, kuris nuolat save verčia daryti ne tai, ko nori, nuolat prievartauja save, tad nekeista, kad jo viduje kaupiasi nuoskaudos. Pavyzdžiui, jei sergi, o verti save dirbti, nei efektyvumo, nei džiaugsmo nelauk. Kai atpalaiduojam savo jausmus, jie neša mus kaip žirgai, o kai užspaudžiam, turim smarkiai laikyti narvo dureles, kad pro jas nepralįstų nepasitenkinimas.

Iššūkiais save kankina pasiekimų maniakai

Jeigu žmogaus savivertė menka, pasiekimai jam tampa svarbiau nei kiti žmonės ar jis pats. Nieko keista, kad įveikęs vieną iššūkį, toks žmogus jau veržiasi link kito. Užuot daręs, ką nori, jis žavisi viską įveikiančiu savim. Galimybė išeiti iš priklausomybės nuo pasiekimų vaikymosi yra tik viena – pabandyti suvokti savo pamirštus norus ir orientuotis į juos, o ne į medalius.

Savęs prievartavimo idėja atsirado, nes žmogus turėjo paklusti valdžiai. Valdžia žino, kas yra teisinga ir gera, ir už tai apdovanoja, o nesilaikančius taisyklių baudžia. Taip pat valdžia sako, kad norėdamas turėti laisvalaikį, turi jį nusipelnyti sunkiu darbu. O išmintinga mylinti mama su vaiku elgiasi priešingai: vaiko neprievartauja, bet bando jį sudominti ir įkvėpti, tariasi su juo. Kai vaikui nepasiseka, guodžia, bando padėti, o ne kaltina.

Ar į nenuilstančios mažylės pastangas išmokti vaikščioti tėvai žiūri kaip į klaidą? Argi ne taip mes turėtume elgtis su aplinkiniais, o svarbiausia – patys su savimi? Tačiau mus įpratino keikti ir kritikuoti. Dabartinės perfekcionistinės vartotojiškos visuomenės iššūkių neįveikę žmonės jaučiasi nevykėliais, tačiau vienintelis vertas iššūkis yra pasipriešinti nuolatiniam savęs ir kitų teisimui.

Dirbtiniai planai ir darbai, skirtingai nei natūrali aistra, yra kenksmingi

Kai verti save kažką daryti, gali būti, kad darai tai, ko tau visai nereikia, ir tada nei laimės, nei didelių pasiekimų toje srity nesulauksi. Pavyzdžiui, daug žmonių vis bando patobulinti užsienio kalbą, kurios vis tiek nenaudoja, arba įstoja studijuoti į populiarias, bet nemielas širdžiai specialybes.

Dabartinės perfekcionistinės vartotojiškos visuomenės iššūkių neįveikę žmonės jaučiasi nevykėliais, tačiau vienintelis vertas iššūkis yra pasipriešinti nuolatiniam savęs ir kitų teisimui.

Kuo labiau stengiamės save versti, tuo labiau mūsų pasąmonė veržiasi priešingon pusėn, pavyzdžiui, 80 proc. žmonių dieta padidina apetitą, ir jie priauga svorio. Kiek ilgai bebūtume prisivertę, jei nesuradom ir neišrovėm problemos šaknies, o prieš save naudojam jėgą, vieną kartą, kaip užsikodavusiam alkoholikui, kodas nustos galioti, ir prasidės ilgas baisus užgėrimas. O kai žmogus supranta, kokius neigiamus jausmus jis slopina persivalgymu ar persigėrimu, ir išsprendžia juos sukeliančią problemą, persivalgyti ar persigerti jau nebereikia.

Nieko gero nebūna net ir iš prievartinės psichologo pagalbos – kai žmona atitempia vyrą ar tėvai – vaiką, tokiam žmogui neskauda ir jis nesikeičia. Vadinamasis tingumas labai dažnai yra chroniško nuovargio požymis, o priklausomybės – tai kito gyvenimo alkis: meilės, sekso, įvykių. Ir jei to gautume, nebepersivalgytume ir nebepersigertume.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Alkoholis
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Alkoholis

Priklausomybės – tai kito gyvenimo alkis: meilės, sekso, įvykių.

Nuobodulio jausmas, kurį norisi blaškyti adrenalinu, dažniausiai rodo, kad į pasąmonę yra išstumti blogi slopinantys jausmai, apie kuriuos jų šeimininkas nežino. O negalėjimas prisiversti liudija apie prieštaringus norus, kai pirmas noras neleidžia patenkinti antro noro – pavyzdžiui, moteris nori sulieknėti, bet nenori, kad jos vyras pradėtų norėti daugiau sekso, taigi tapti patrauklia ji tuo pačiu ir nori, ir nenori.

Tai, kas vyksta aiškiai, vyksta lengvai, o savęs prievartavimas rodo, kad kažkur yra vidinis prieštaravimas, slapta besipriešinanti priežastis, ir turime daugiau pasistengti ją surasti. „Jeigu mūsų viduje yra konfliktas, ir išorėje atsiras konfliktas“, – sako autistė psichologė I.Johanson.

Iššūkių vaikymasis reiškia nemokėjimą jausti gyvenimo skonio

Dirbtiniai iššūkiai – tai savotiškas gyvenimo atidėliojimas, mes vis įveikiam vieną iššūkį po kito, o laimė taip ir neateina. Tačiau kas trukdo giliau išgyventi, išskleisti, išgryninti tai, ką turim? Kodėl mums nuolat reikia naujovių?

Gyvenimo skonio dabar nejaučia daugelis skubančių žmonių. Gyvenimo skonio gali pamokyti mindfulness, arba įsisamoninimo, meditacijos, kurios savo uždirbamų pinigų kiekiu šiuo metu pasaulyje jau prilygsta jogai. Sąmoningai gyventi – tai jausti, ko nori, ką matai ir girdi, stebėti savo mintis ir jausmus niekur nepuolant, nebėgant ir nieko nekeičiant.

Laimę tyrinėjantys psichologai nustatė, kad yra 2 laimės rūšys: „srauto“ – iššūkio, nuotykio laimė ir „mindfulness“ laimė – įsisąmoninimo, mėgavimosi laimė.

Pabandykime elgtis su savimi, kaip su vaiku elgtųsi mylinti motina – įsiklausykim į save, padrąsinkime, įkalbinkime, padėkime sau.

Štai vienas mano klientas, savęs nemylintis verslininkas, savo laisvalaikį pavertė nuolatiniu tobulinimusi – mokėsi įvairių kalbų, sportavo, mokėsi groti įvairiais instrumentais, pailsėti neleido ir savo žmonai bei sūnui, kol galiausiai rimtai susirgo. Po ligos įvykusios pasyvios atostogos buvo laimingiausios per visą jo gyvenimą tiek jam, tiek jo šeimai. Psichologai pastebėjo, kad mėgavimosi laimė įsirėžia atmintin ne taip stipriai, kaip ypatingi nuotykiai, tačiau įsirėžimas atmintin mokslininkų nelaikomas svarbiu laimės rodikliu.

Mistikai teigia, kad mūsų tikrasis aš yra dieviškas

Humanistinės psichologijos korifėjas Abrahamas Maslow teigia, kad stiprūs žmonės vidinį balsą girdi geriau nei daugelis kitų. O ir Laozi knygoje „Dao de Jing“ rašoma: „Galime patys leistis ieškoti kelių, bet tada išeikvosime daug jėgų; galime priešintis lemčiai, bet bus daug blogiau; geriausia nesėkmę laikyti dalimi to paties ciklo, kurį galime ir pažinti, ir juo pasinaudoti, bet šito neišmoksime, jei nesugebėsime sekti Dao su visišku pasitikėjimu.“

Prisilietimą prie tikrosios vidinės tiesos išminčiai aprašo kaip nubudimą. Gyvenime iššūkių ir taip pakanka – mylėti savo žmogų, vaikus, gerai senti yra ką veikti, o vienintelis dalykas, kuri tikrai verta tobulinti, kad tuos iššūkius atremtume – tai sąmoningumą ir emocinį intelektą, kurio esmė – savęs supratimas ir priėmimas.

Fotolia nuotr./Moters veidas.
Fotolia nuotr./Moters veidas.

Tad kaip pradėti labiau save mylėti?

Pirmiausia susivokime, kokias veiklas atliekame dėl įvaizdžio, dėl baimės būti nereikalingam, dėl negalėjimo susitvarkyti su negailestingu vidiniu kritiku, o ne dėl to, kad tos veiklos norime. Įdėkime pastangų ir laiko, stengdamiesi apibrėžti savo charakterio tipą, gabumus, kūno ypatumus, suvokime, kas mums iš tiesų įdomu ir svarbu.

Pabandykime elgtis su savimi, kaip su vaiku elgtųsi mylinti motina – įsiklausykim į save, padrąsinkime, įkalbinkime, padėkime sau. Jei norų realizacija stringa, paieškokime tikrosios nesėkmių priežasties, vidinio konflikto ir bandykime jį išspręsti. Pamėginkime mindfulness meditacijų, sulėtinkime tempą ir iš naujo mokykimės jausti gyvenimo skonį bei tuo mėgautis.

Paskirkime rūpinimuisi savimi laiko ir pinigų, išmokime suprasti savo jausmus ir norus, lėtinkime tempą. Religinis mąstytojas Tomas Mertonas rašo: „Būti šventuoju man reiškia būti savimi. Tada esu tikras ir nuoširdus.“

Parengta pagal greitai pasirodysiančią Genovaitės Petronienės (psichologės kontaktai ČIA) knygą „Tavo laimės profilis“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs