Namų trinties anatomija
Besikeičiantis gyvenimas pareikalavo vienu metu suderinti daug skirtingų, dažnai vienas kitam prieštaraujančių vaidmenų ir pareigų: dirbti, rūpintis vaikų ugdymu, užimtumu ir namų ruoša, išlaikyti asmeninius santykius, socialinius ryšius, pasirūpinti savimi ir įveikti savo pačių nerimą bei nuovargį dėl susiklosčiusios situacijos.
Aplinkos spaudimas būti „Barbe devyndarbe“ žmogui nuo seno kelia vidinius konfliktus, o šie neilgai trukus pasipildo ir tarpasmeniniais: kyla balsas, trankosi durys, pasipila kaltinimai ir stoja „nekalbadieniai“. Kol vieni bejėgiškai klausia, kada tai baigsis, kiti elgiasi protingiau ir ieško atsakymų, ką daryti.
Šeimyninė dramedija
Klasikinis vaizdelis apie nesutapusius šeimynykščių poreikius atrodo maždaug taip: jam reikia dirbti, nes vėluoja pateikti ataskaitą; jos darbo diena jau pasibaigė, tad vaikšto įsilinksminusi po namus su vaizdo skambučiu ir verčia šeimynykščius sveikintis su virtualiais svečiais. Dukra visu garsu paskendusi „TikTok’e“, o sūnus vis labiau užtrunka vedžiodamas šunį, nes nebežino, kaip kitaip išsmukti parūkyt.
Nebegalėdamas susikaupti, tėvas šaukia dukrai, kad ši „geriau jau eitų „matiekos“ daryt, nes liks „kiaura“ kaip motina“; dukra atšauna, kad jau geriau „kiaura“ nei prasirūkiusi kaip brolis; na… o svečiai taip ir lieka nepasisveikinę su šeima, tik daug apie ją sužinoję. Moteriškė pratrūksta verkti dėl sugadinto vakaro; jis garsiai trinkteli lauko durimis, pareiškęs, kad čia neįmanoma nei dirbti, nei gyventi; o ji dar sviedžia jam pavymui, kad „jei tu apskritai sugebėtum dirbti, tai turėtume namą, o ne 2 kambarių butą!“.
Lyg to dar būtų maža, išėjęs į lauką tėvas pamato sūnų rūkantį… Štai jums ir klasikinis dramos trikampis: nors aplinkinių nesupratingumo ir triukšmo auka tapęs tėvas puolė dukrą, agresijos prieskonių pažerdamas ir žmonai, aukos vaidmenį apsukriai pasiglemžė moteriškė, o po to dar užpuolė vyrą iš pasalų! Skaityti gal ir juokinga, bet ak, kaip virtų kraujas dalyvaujant.
Erzina artimieji? Nejauskite kaltės
Natūralu, kad gali būti sunku staiga tiek daug laiko praleisti su žmonėmis, kuriuos įprasta matyti kur kas mažiau, net jei šie žmonės yra mums brangūs bei mylimi. Dar sunkiau, jei santykiai iki pandemijos jau nebuvo geri, artimi ar sklandūs. Dabar jau viskas kaip ant delno – nei alubaryje, nei Egipte su draugėmis taip paprastai nuo to nepasislėpsi.
Natūralu, kad gali būti sunku staiga tiek daug laiko praleisti su žmonėmis, kuriuos įprasta matyti kur kas mažiau
Sunku užsimerkti stovint akistatoje su egzistenciniu aiškumu, kad „pasenti su šiuo žmogumi aš nenoriu“, nes „ji(s) žemina, nevertina, negerbia, per daug susireikšmina, nepadeda, geria, fiziškai ir psichologiškai smurtauja“, „man dėl jo(s)gėda“, „aš jo(s) bijau, nekenčiu“. Taigi, dalyje pasaulio šalių drauge su COVID-19 augantys skyrybų skaičiai anaiptol nereiškia, kad žmonės skiriasi dėl karantino sukeltos trinties: tai reiškia, kad jau iki tol nykių patirčių prikaupę žmonės neteko kantrybės, atsimerkė ar tarsi pasimatavo senatvę kartu kiek anksčiau. Bet tai – jau kita tema.
Iš klasikinės šeimyninės dramedijos pavyzdžio akivaizdu, kad norint nugyventi karantiną didesnėje darnoje, žaidimai teismais, įsijautimas į kaltuosius ir kaltinamuosius tikrai nepadės: juk dažnai kaltės sukėlimas kitam ar apsimetimas kaltu tėra auksinis manipuliacijos įrankis priversti kitą kažką padaryti. Tačiau gyventi žaidžiant slėpynių nuo savo poreikių – taip pat ne pati veiksmingiausia strategija ir jos vedamas tolyn link tikslo nenuvyksi. Žmogus neturi jausti kaltės dėl to, kad turi poreikių – jų turėti yra normalu.
Susikurkite taisykles ir sutartinius ženklus
Kad pakeliui į tikslą eismas gatvėse vyktų saugiai, egzistuoja konkrečios kelių eismo taisyklės, o kuo eismas intensyvesnis, tuo jos reikalingesnės: gal kartą kitą nieko ir neatsitiks, jei tuščioje mažo miestelio sankryžoje nesupaisysi raudono šviesoforo signalo, bet pabandyk be jokių taisyklių važiuoti didmiestyje – maža nepasirodys. Visi lekia ir geranoriškai neskatina vienas kito: „Gerbiamoji, važiuokite pirma, aš kantriai palauksiu!“
Tokio nuosaikaus altruizmo reta net namuose, todėl karantino krizės ištikta šeima – tarsi intensyvus eismas sankryžoje, kurį sureguliuoti padeda taisyklės. Kokių jų reikia, teks spręsti patiems, bet pasisemti idėjų galima: pvz., kai ant darbo stalo mano klientė pasideda raudoną vaiko kamuolį, namiškiai žino – kalbinti ir blaškyti jos šiukštu negalima. Jei savo rutinoje atrasite pasikartojančias keblias situacijas ir susitarsite dėl taisyklių, gyventi bus šiek tiek lengviau.
Jos gali sėkmingai reguliuoti buitines pareigas (pvz., jei šeimoje visada valgoma kartu, po pusryčių indus į indaplovę sukrauna sūnus, po pietų – dukra, po vakarienės – mama, o švarius indus iškrauna tėtis). Siekti buitinių pareigų išsidalijimo ypač svarbu moterims, nes buities joms vis dar tenka neproporcingai daug.
Taisyklės padės nubrėžti reikalingas ribas darbo, mokymosi ir poilsio srityse (pvz., kol tėvai dirba, dukra klauso muzikos tik per ausines; žaislai „gyvena“ tik vaikų kambaryje; jei vyras ir vėl išeina audringai pasikalbėti telefonu į balkoną, žmona neklausinėja, kas nutiko ir pan.). Jei santykiai ir namiškiai nėra tokie, kad jus pažinotų iš atodūsio ar galvos atlošimo, naudokite sutartinius ženklus – pvz., rankos pakėlimas gali reikšti „Noriu pabūti viena(s)“.
Neišsižadėkite geradarės rutinos
Ribos, žmogaus gyvenime nubrėžiamos rašytomis ir nerašytomis taisyklėmis, reikalingos visiems, nuo mažiausio iki didžiausio. Juk mūsų kūno taip prašoma klasikinė dienos rutina natūraliai brėžia ribas tarp darbo ir asmeninio gyvenimo, budrumo ir poilsio, juk tai ji padaro dieną labiau prognozuojamą – dėl to pasijaučiam saugesni, sveikesni ir laimingesni.
Juk būtent ribos neleidžia kažkam užlipti ant galvos, o supykę žmonės dažnai rėžia vienas kitam: „Tu peržengei visas ribas!“. Tiesa yra ta, kad netekus įprastos geradarės rutinos, karantino krizės ištiktuose namuose per dažnai išsitrina ribos ir įsivyrauja žalingas dienos ritmas – pvz., pietaujant dirbama, dirbant užsiimama namų ruoša, o nuėjus miegoti vis dar atsakinėjami laiškai vadovams (juk kažkaip reikia išpirkti kaltę prieš save patį, kad tuomet, kai turėjai dirbti, susigundei kažkuo kitu).
Žmonės bijo rutinos, nes jos vardu klaidingai pavadino nuobodulį. Tai netiesa: rutina yra tvarka, o nuobodulys – naujų įspūdžių (patyrimų, žinių, veiklos, įkvėpimo) stygius. Kas sakė, kad gyvendami tvarkoje negalite patirti įspūdžių?
Vadovaukitės protu
Kartais, kad žmogus suprastų, kaip pavojingai ir komiškai netekęs savo rutinos jis atrodo, prašau jo įsivaizduoti kaimietį, melžiantį karves tik vakarais, daržus ravintį tamsoje ir vidur žiemos ruošiantį šieną. Kokio ūkio jis gali tikėtis? Taip, kaimiečiui rutiną padovanojo pati gamta ir, būdamas protingas, su ja ginčytis jis niekuomet nedrįso. Jei autopilotą primenanti miestietiško gyvenimo rutina per karantino krizę žlugo, niekas kitas, apart šviesaus proto, tikrai nepadės.
Sąmoningai kurkite naują sveiką rutiną, kuri dienoms bei tarpusavio santykiams suteiks tvarkos ir aiškumo.
Tad sąmoningai kurkite naują sveiką rutiną, kuri dienoms bei tarpusavio santykiams suteiks tvarkos ir aiškumo, o kūnui ir psichikai – deramo poilsio. Žinoma, jei laikysitės auksinės trijų aštuonetų taisyklės: 8 val. žmogus dirba, 8 val. skiria sau ir 8 – miegui. Štai jums ir para, nes kitaip – tik komiškas daržų ravėjimas naktį, o didžiausias derlius – nebent nuovargio ir konfliktų srityje.
Vaidmenis atlikite jiems tinkančiose vietose
Karantino krizę ištikusius namus konfliktai dažniau aplanko ne tik dėl bendro emocinio fono visuomenėje, padidėjusio asmeninio nerimo dėl sveikatos, sunkiai nuspėjamos ekonomikos ateities ar nuovargio, ne tik dėl ankštų namų, vidinių vaidmenų konfliktų ar bjauraus charakterio namiškio.
Konfliktai kyla ir dėl to, kad žmonės nepažinojo artimųjų atliekamų kitų vaidmenų: juk vyras galimai nesitikėjo, kad jo žmona darbe tiek spygauja su draugužėmis apie drabužius su visokiais „Vau!“ ir „Osom!“, o ši nežinojo, kokius žaismingus ir galantiškus laiškus jis rašo savo santūrioms pavaldinėms. Žmonėms dažnai nepatinka pamatyti didesnį tokio svetimo namiškio paveikslą. Jaunas vyras, liūdnai atsidusdamas per konsultaciją, sakė: „Iki karantino gyvenau tik su žmona, o šiandien net miegu su labai susireikšminusia direktore.“
Taip, vaidmeniui pritinkanti vieta mums labai padėjo gyventi autopilotu: darbe – darbuotoja(s), namie – vyras / tėtis ar žmona / mama, o dabar taip sunkiai smegenyse tenka nuspausti sąmoningumo mygtuką... Jei jums patinka naktį dirbančio susireikšminusio herojaus vaidmuo (nes šis vaidmuo tarsi paslepia skausmą dėl atšalusio partnerio ar padeda sėkmingai manipuliuoti savo darbdaviu), tai kam tą kompiuterį neštis į miegamąjį, kito asmeninę erdvę? Jums svarbius vaidmenis atlikite tam pritinkančios vietose, gerbdami kito tuo metu tenkinamus poreikius – taip bent trinties bus mažiau.
Žinokite, kas slypi už dingusių ribų
Ir nors vyriškis pasisakė apie žmoną, nebegebančią išeiti iš įsakmaus direktorės vaidmens, panašūs pasakymai nereti ir apie vadovus, peržengiančius asmeninio gyvenimo ribas bei verčiančius dirbti net naktimis. Dėl to namuose taip pat kyla konfliktai: „Tai tu gyveni su savo direktoriumi ar su manimi?“
Jei išgirstate tokių pastabų, ir jums, ir jūsų vadovui linkiu grįžti į prieš tai buvusią pastraipą apie geradarę rutiną. Žinoma, ribų būtinumą neigiantiems tai nepadės – bet, laimei, jie labai laukiami psichoterapijoje. Nes ribų nebuvimas ir nenoras jas pripažinti susijęs su vėluojančia asmens branda: juk iš tiesų suaugusiam žmogui nereikia sakyti, kada laikas valgyti, „baigti žaidimus“, pasirūpinti vaikais ir miegot.
Juk iš tiesų brandus darbdavys naktį elektroniniais laiškais ir „Messengeriu“ tarsi mažas vaikas nesiropščia pas jus į lovą: kad tik pasijustų svarbus čia ir dabar, matomas, pripažintas ir dėl to – saugus. Nes iš tiesų suaugusiam žmogui taip elgtis net būtų gėda – juk jis, priešingai nei kūdikis, geba savo poreikių patenkinimą atidėti bent iki kitos dienos.
Apie profesionalią pagalbą užsiminiau ne veltui: kad ir koks talentingas žmogus būtų, jis negali staiga viską mokėti ir žinoti pats. Todėl mes naudojamės gydytojų, teisininkų, batsiuvių, investicijų konsultantų ir vaikų psichologų pagalba. Jei kyla sunkumų atliekant kokį nors vaidmenį ar derinant juos tarpusavyje, dalinkitės šia našta su profesionalais, nes kartu nešti naštą į tą pačią pusę lengviau.
Ankšta fiziškai? Ieškokit psichologinės erdvės
Pavasarį sklandžiau išgyventi karantiną padėjo ir pats metų laikas, kvietęs daugiau būti gryname ore: keturių streso sienų užspausti miestiečiai atrado pasivaikščiojimus miškuose ir nešėsi kompiuterius į paežeres. Šiuo metu iš paežerės nepadirbėsi, o namai, pagal posakį turėję būti tvirtove, net braška nuo veiksmo kiekvienam jo kampe, nuo kurio dažniausiai slepiamasi naršant telefonuose.
Tai – prasta išeitis iš padėties, todėl verta dėti sąmoningas pastangas kuriant psichologines erdves: gal padės tylą atkuriančios ausinės, pagulėjimas vonioje, virtualus tenisas prie „Playstation“ pulto, ėjimas ko nors pameistrauti į rūsį, meditacija ar malda? Svarbiausia, kad jūsų psichologinę erdvę gerbtų namiškiai: neklebentų durų rankenos, jums nusprendus pagulėti lovoje; prieš pat nosį priekaištingai nebarškintų nešvariais indais, kai per „Youtube“ rodo „Comedy club“ ir nelieptų ruošti namų darbų, kambaryje visu garsu plieskiant karaokei.
Žmonėms reikia vietos, kurios jie neteko – tai rodo ir išaugusi erdvesnių būstų paklausa, nes pabūti vienam – svarbi psichohigienos dalis. Laimei, žmogaus galvoje visais laikais buvo pakankamai erdvės, kad jis išgyventų fizinį ankštumą: tinkamai pasinaudoję šia erdve, jos užkulisiuose tikrai rasite šį bei tą gero.
Kas šviesaus nutiko šiandien?
Ištverti sunkesnes dienas padeda šviesus požiūris ir atkakliai pirmyn viliojantys tikslai: juk lėšas, kurias anksčiau skirdavote dienos pietums, galite taupyti kelionei; o laiką, atsiradusį dėl darbo netekties, skirti tam, ko šitaip ilgėjotės – tapybai ar sportui. Tačiau tikslai iš tiesų turi būti jūsų, o ne aplinkinių lūkesčiai jums. Taip, gyventi trintyje sunku, bet ar drįstumėte tuo pasiskųsti mirštantiesiems hospise?
Taip, gal ilgu bendravimo gražiame biure, bet kaip gera po aštuonerių metų verslo aprangos nelaisvės pagaliau šmirinėti po namus jaukiai nuskalbtais marškinėliais. Taip, nuotolinis mokymas įkyrėjo, bet kaip ramu matyti vaiką, bundantį iš saldaus sapno, užuot žadinus jį skambučiu iš eilinės automobilių spūsties.
Ir kaip gera su mylima moterimi ryte pagaliau spėti išgerti kavos – dar niekuomet psichologo kabinete negirdėjau skundžiantis, jog „Gyvenime skyriau per daug laiko iš tiesų mylimiems žmonėms“. Todėl lai viskas, kas pasakyta iki „bet“, netenka galios, nes galvojimas apie tai, kas yra gerai, iš tiesų daro stebuklus.
Patarimai
- Įsisąmoninkite ir priimkite tai, kas šiuo metu vyksta: kitaip jūsų dienos primins bandymą pasislėpti nuo krušos namuose be stogo.
- Nejauskite kaltės, jei erzina artimieji: juk už kaltės neretai slepiasi pyktis, kurį „nemandagu“ parodyti. Pabandykite frazes apie kaltes pakeisti frazėm apie pyktį: jei „Jaučiuosi kaltas, kad mane erzina artimieji“ perfrazuotumėte į „Aš pykstu, kad manęs nesupranta artimieji“, gal būtumėt arčiau tiesos?
- Išmokite pyktis: pyktis – ne lietus, savaime nepraeina, o laiku neišreikštas tampa sprogmeniu. Tačiau laimėti mūšį siautėjant – naivu, nes konfliktų sprendimui reikia šalto proto: apgalvokite, kokiu greičiausiu būdu nurimsite (pvz., pasivaikščiosite), kad galėtumėte konfliktą ne toliau eskaluoti, o pradėti jį spręsti.
- Žinokite, kad šaukimas nėra tik šaukimas: kylantis balso tonas rodo ne tik nesusivaldymą, bet nusivylimą, pyktį, nuovargį, norą nusimesti emocinį krūvį ar sulaukti pagalbos.
- Dalinkitės darbais, pareigomis ir suteikite šeimos nariams erdvės: tam gali padėti taisyklės ir sutartiniai ženklai.
- Sąmoningai kurkite sveiką rutiną, brėžkite ribas tarp vaidmenų, o vaidmenis atlikite jiems skirtose vietose: pvz., kasdien dirbkite toje pačioje vietoje – taip jūsų smegenys greičiau nusiteiks darbui.
- Darykite dažnas trumpas pertraukėles, per kurias atkreipkite dėmesį į savo vaikus: paglostykite, apkabinkite, pakalbinkite. Taip apsisaugosite nuo jūsų dėmesio reikalavimo žalingomis ar kraštutinėmis priemonėmis.
- Gerbkite savo nostalgiją: ilgesys įprastai gyvenimo tvarkai, darbo vietai ir pan. yra normalu. Sentimentai kyla dėl laimingų asociacijų, todėl būtent nostalgija leidžia aiškiai suprasti, kas jus daro laimingu ir ne tik labiau įvertinti laimės akimirkas, tačiau ir priimti reikiamus sprendimus dėl laimės ateityje.
- Kasdien paklauskite savęs, kas šviesaus nutiko šiandien.
