Anna buvo paprasta tarnaitė, patarnavusi ypač įtakingo daktaro, teisėjo, tarybos nario Johanno Jakobo Tschudi namuose. Tschudi apkaltino Anną užkerėjus jo dukrą, į jos pieną pribūrus adatų, po ko esą mergaitė staiga pati pradėjo spjaudytis adatomis.
Mergina, žinoma, neteko darbo, buvo išvaryta gyventi kitur, kol pablogėjus teisėjo dukters sveikatai, bažnyčios paliepimu buvo vėl surasta – Anna Göldi apsiėmė mergaitei padėti pasveikti.
Mergaitei pasveikus, prieš Anną buvo pradėtas teismo procesas, mat teisėjo dukters pasveikimas ir buvo „įrodymas“, kad Anna Göldi yra ragana. Kankinama Anna prisipažino, kad jai esą padėjęs velnias, ir merginai buvo nukirsdinta galva.
2007-aisiais, šveicarų publicistas Walteris Hauseris, intensyviai dirbęs prie paskutinės Europos raganos bylos, atrado, jog šioje raganavimo istorijoje viskas yra labai paprasta ir net – kasdieniška. Panašu, jog solidusis teisėjas įsipainiojo į nesantuokinius meilės reikalus su Anna, ko pasekmė – iškilo didžiulė grėsmė jam prarasti visus svarbius postus.
Panašu, jog solidusis teisėjas įsipainiojo į nesantuokinius meilės reikalus su Anna.
Todėl jis pasirinko tuomet lengviausią kelią – apkaltino merginą raganavimu ir, būdamas galingas ir įtakingas, pradėjo procesą prieš ją. Tiesa, Annos nuosprendyje buvo vengiama vartoti tokius žodžius kaip „ragana“, „raganavimas“, oficialiai mergina buvo nuteista už vaiko nužudymą. Mat ir pati Anna nebuvo iš šventųjų – pagimdė du (manoma, net tris) nesantuokinius vaikus, kurių pirmasis mirė vos gimęs, o antrasis buvo atiduotas auginti svetimiems.
Raganų medžioklė Europoje dėl įvairiausių priežasčių viršūnę pasiekė maždaug 1550–1650-aisiais metais. Mažojo ledynmečio laikotarpis, pandemijos, karai, krizės, ypač prasti derliai – tai tik keletas priežasčių, kodėl žmonės dėl savo nesėkmių su malonumu ieškojo kaltų.
Manoma, jog Europoje net trys milijonai žmonių buvo teisiami dėl raganavimo, iš jų apie 40–60 tūkstančių buvo nuteisti myriop. Įdomu, jog Vidurio Europoje didžiausia dalis raganų medžioklės aukų buvo moterys (net du trečdaliai), o tuo tarpu Šiaurės Europoje – daugiausia nuteistųjų myriop buvo vyrai. Tiesa, tiesioginio ryšio tarp priklausymo vienai ar kitai religinei bendruomenei ir raganavimo nustatyta nėra.
Manoma, jog Europoje net trys milijonai žmonių buvo teisiami dėl raganavimo, iš jų, apie 40–60 tūkstančių buvo nuteisti myriop.
Raganų kankinimas – iškrypusių inkvizitorių fantazijų patenkinimas?
Panašu, jog tam, kad išgautų prisipažinimą iš teisiamųjų raganavimu, apie ryšius ir net lytinius santykius su velniu, inkvizitoriams ir teisėjams nebuvo jokių ribų naudojant įvairiausius kankinimo metodus ir prietaisus.
Na, kad ir konstrukcija, naudota krūtų žalojimui. Į reples panašus prietaisas dažniausiai buvo naudojamas moterims, tačiau juo buvo kankinami ir vyrai, žalojant jiems lytinius organus.
Šis įrankis dažnai buvo naudojamas ir įkaitintas, norint aukai suteikti dar daugiau skausmo. Prietaisas apgaubdavo visą krūtį, o aštrūs šio prietaiso galai susmigdavo į krūtinę. Priklausomai nuo spaudimo stiprumo, krūtis buvo sužalojama arba tiesiog suplėšoma, jei prietaisą kankintojai dar ir pasukdavo ar tempdavo.
Kitas populiarus aukų kankinimo metodas buvo tempimo suolas. Auka prie jo būdavo pririšama horizontaliai ar vertikaliai, o kojos ir rankos pririšamos prie volų. Tempiant šiuos volus, auka buvo plėšiama į skirtingas puses, kol jai plyšdavo sąnariai, raumenys, iš sąnarių iššokinėdavo kaulai, kas suteikdavo nežmonišką skausmą.
Tačiau žmogaus fantazijos, kaip ir žiaurumas, pasirodo, gali būti beribis. Todėl inkvizitoriai neapsiribodavo vienos rūšies kankinimais. Tarkime, kankinant žmogų ant tempimo suolo, į pagalbą mielai būdavo pasitelkiamas ir „spygliuotas zuikis“ arba ne kas kita, kaip aštrių dantų ar spyglių prismaigstytas volelis.
Juo aukai buvo ritinėjama per nugarą arba per pilvą ir krūtinę, spygliams per odą sulendant į mėsas. Priklausomai nuo to, kaip toks „zuikutis“ būdavo pagamintas, jis aukai išplėšdavo ir mažus mėsos gabaliukus, mat tų spyglių arba dantų galuose dar būdavo pritvirtinami maži kabliukai.
Prietaisas apgaubdavo visą krūtį, o aštrūs šio prietaiso galai susmigdavo į krūtinę.
Kai raganą neužtekdavo „tik“ sudeginti
Kad raganas degindavo, žinome visi. Tačiau ar žinote, kad net ir jas sudeginant, jų kankinimas galėjo būti dar ir ištęsiamas? Kol užsidega visas žmogaus kūnas, užtrunka maždaug apie penkiolika minučių. Visas kūnas užsidega tuomet, kai karštis pasiekia 250 laipsnių.
Todėl deginant raganas buvo naudojamas ne tik vienas metodas, kai jos pririšamos prie stulpo laužo viduryje. Kartais jos būdavo pririšamos taip, kad jas būtų galima kilnoti į viršų ir atgal į liepsnas – taip būdavo galima kontroliuoti aukos patiriamą skausmą ir kančias, jas ištęsiant. Beje, ne visos raganos ar raganiai būdavo sudeginami stovintys, kai kurie jų būdavo sudeginami pririšti sėdintys ar gulintys, deginant juos fakelais ar įkaitinta geležimi.
Aukos buvo žalojamos joms nukertant kurią nors kūno dalį, kaip antai pirštus, ausis, nosį, visą ranką ar koją, išdeginant liežuvį. Tačiau, panašu, tokio „menkučio“ išmėsinėjimo inkvizitoriams ir teisėjams neužteko. Todėl raganos ir raganiai būdavo patiekiami publikai patenkinti, juos gyvus išskrodžiant; ypač praktikuotas būdas – išimant žarnyną.
Tam tikslui buvo sukonstruojamas specialus įrenginys, ant kurio pririšamas gulintis žmogus. Tada jam būdavo perpjaunamas pilvas ir ištraukiamas žarnynas. Šį darbą turėjo atlikti daktaras, mat buvo labai svarbu, kad pjaustant žmogų, nebūtų pažeidžiami kiti organai – tik tokiu atveju auka galėjo išgyventi ir suvokti visą procedūrą.
Raganos ir raganiai būdavo patiekiami publikai patenkinti, juos gyvus išskrodžiant.
Tiesa, po kurio laiko auka prarasdavo sąmonę, mat ji patirdavo ne tik didžiulius skausmus, bet ir prarasdavo didelį kiekį kraujo, tačiau tikėtina, kad protarpiais ji visgi atgaudavo sąmonę. Šis metodas buvo ypač žeminantis, juk dažniausiai auka taip būdavo kankinama viešai, žmonių akyse, turgaus aikštėje, jai pačiai viską suvokiant.
Jei taip kankinamas žmogus savaime neatgaudavo sąmonės, „geradariai“ jam padėdavo smūgiuodami, pildami ant jo vandenį. Nepaisant to, kad pats skrodimas užtrukdavo vos keletą minučių, pati auka mirdavo tik maždaug po valandos, jei skrodžiant nebūdavo pažeisti kiti organai.
Beje, tai tik keletas kankinimo metodų, kurių tuomet būta tikrai daug ir įvairių. Tiesa, raganų medžioklė vis dar gyvuoja ir mūsų laikais. Tarkime, Tanzanijoje 1960–2000 metais buvo nužudyta per 40 000 žmonių, sako vokiečių profesorius Wolfgangas Behringeris ir teigia, jog raganų medžioklė nėra sena istorinė problema, o vis dar šių dienų pasaulio aktualija.
