Ne, pavadinimas ne taip turėtų skambėti, norint papasakoti mano istoriją. Pradžioje turėtų būti „Du kartus Paryžiuj...“, nes būtent tiek kartų aš ten ir buvau. Bet tai, kas šiame mieste man nutiko, verta greičiausiai bent jau filmo scenarijaus. Šią istoriją išgirdę žmonės sako, kad taip paprasčiausiai nebūna! Bet man iš tiesų buvo...
1994 metai. Tai buvo mano pirmoji kelionė į Paryžių. Nors buvau jau ištekėjusi ir auginau du sūnus, į kelionę susiruošiau su savo naujai „iškepta“ drauge. Pas ją mokiausi anglų kalbos, ir viena iš užduočių buvo papasakoti apie atostogų planus.
Sunkiai dėliodama žodžius ir mintis, kažkodėl pradėjau kalbėti apie meilės miestą, kuriame dar nebuvau. Su savo mokytoja tol gludinom tekstą, kol galiausiai nusprendėm tiesiog ten nuvykti! Nė viena ten nebuvom, o tai, kad viena kitos faktiškai nepažinojom, nekliudė nusipirkti bilietus.
Pamenu, tik įsigijusi bilietus supratau, kaip svarbu tame mieste vaikščioti gražiai apsirengus, todėl į lagaminą iš karto įsimečiau savo juodą mažą suknelę.
Paryžius mus įtraukė, svaigino pasisėdėjimai jaukiose miesto kavinukėse, kai niekas nevaro lauk net pasibaigus darbo valandoms. Luvras, Orsė (d'Orsay) muziejus – mes mėgavomės menu, atsisėsdavom ant grindų muziejuose ir... tiesiog gerdavome meną.
Puikiai žinojome, kad gyvi menininkai vaikšto Monmartre. Aš, pasipuošusi savo mažąja juodąja suknele, prieš kildama į kalną, dar sugebėjau iš gatvės pardavėjo nusipirkti stilingą skybėlaitę ir – pirmyn!
Kaip dabar atminty matau tą, gerąja prasme, išprotėjusią meno Meką, kur piešiama, dainuojama ar tiesiog mėgaujamasi visu kuo, ką mes įsivaizduojam esant bohema, tiesiog gatvėse. Ant šaligatvio stovintis baltos spalvos fortepijonas, klegesys ir kažkoks nenusakomas gėris tvyrojo tąkart ant Monmartro kalvos...
Susipažinome su keliais jaunais dailininkais. Ir kai vienas jų pasisiūlė nutapyti mano portretą, abejonių nekilo. Paprastu pieštuku gimė paveikslas, kuriame aš puikavausi su savo naująja skrybėlaite, o mano akyse švietė laimė.
Kas buvo toliau – istorija tiesiog nutyli. Nes mūsų su drauge (iki šiol su ja esame labai artimos) vyrai negali patikėti, kad tai nesibaigė bent jau mūsų, pavyzdžiui, negrįžimu į viešbutį...
Ką čia žadėti, jei turiu tik nuotrauką, kuriai jau beveik 20 metų, o galiausiai – kokia tikimybė, kad tas žmogus tebepiešia Monmartre? Vis dėlto nuotrauką, kurią turėjau iš tų laikų, tyliai įkišau į savo kuprinę.
Taip, po portreto nutapymo, mes tikrai bendravome su tais dailininkais. Ir vyno, ir gražių kalbų buvo. Ir pasiūlymų. Vienas pagyvenęs skulptorius labai jau siūlėsi net skulptūrą nulipdyti. Ir kas mums jaunoms!
Vis dėlto atsargumas, užaugus dar sovietinėje santvarkoje, darė savo. Nors ir norėjosi siausti per naktį, bet metro važinėjo ne visą parą, pinigų gausa irgi negalėjom pasigirti, taip kad nusifotografau su Maksu (toks mane tapiusio dailininko vardas) ir grįžom ten, kur buvom apsistoję.
Tą paveikslą labai saugojau, kol galiausiai, kraustantis į naujus namus, nusprendžiau išmesti. Čia jo pagailėjo mano dukrytė (ji gimė gerokai vėliau po šios kelionės) ir pasikabino savo kambaryje ant sienos. Toks aptriušęs, apiplėšytais kampais jis iki šiol ir gyvena pas mus.
2013 metais vėl pasitaikė proga aplankyti Paryžių. Kita mano draugė tiesiog išvyko mėnesio trukmės kursams, tad nereikėjo sukti galvos, kur apsistoti šiame, sakyčiau, pakankamai brangiame mieste.
Neslėpsiu, tai nebuvo pats džiaugsmingiausias laikotarpis mano gyvenime, tad galimybė pasiblaškyti po miestą, kuris buvo palikęs tik pačius puikiausius prisiminimus, viliojo vėl. Prieš išvykstant surengiau namuose vakarėlį, peržiūrėjom nuotraukas, o mano Paryžiaus bendražygė tiesiog pasakė: „Susirask Maksą. Pažadėk.“
Ką čia žadėti, jei turiu tik nuotrauką, kuriai jau beveik 20 metų, o galiausiai – kokia tikimybė, kad tas žmogus tebepiešia Monmartre? Vis dėlto nuotrauką, kurią turėjau iš tų laikų, tyliai įkišau į savo kuprinę. Ech, pagalvojau, bent turėsiu, apie ką pasvajoti ir prisiminti jaunystės nuotykius!
Taip pat skaitykite: Iššūkis: kaip per 21 dieną išsiugdyti norimus įpročius
Jau kitą rytą buvome ant Monmartro kalvos. Aš, draugės draugas, jos dukra (visi tuo metu buvom sugužėję pasisvečiuoti) metro nubildėjom labai aiškia kryptimi. Mano romantiškąją istoriją visi keleiviai buvo jau iš vakaro išklausę, kad turiu kuprinėje nuotrauką, taip pat visi žinojo.
Monmartras, kaip ir tada, pasitiko svetingai. Nors buvo vėlyvas ruduo, lapkritis, žmonių čia netrūko. Kavinės visur siūlė božolė vyną, linksmino gatvės muzikantai, tačiau jautėsi nepalyginamai didesnė ramybė.
Tradiciškai užėjom į Jėzaus Širdies baziliką, pašėlom su gatvės muzikantais ir pasukom į gatvelę, kurioje šmirinėjo dailininkai su paletėmis. Kai pats pirmas iš jų priėjo ir pasiūlė nupiešti mane, nedvejodama sutikau. Tiesiog žinojau, jog ir šį kartą turiu parsivežti tokį suvenyrą, nors ir be romantiškos istorijos.
Gatvėje blaškėsi labai įspūdingos bohemiškos išvaizdos, sakyčiau, jau pagyvenęs vyras. Kad jis dailininkas, net nesuabejotum: suplyšę, dažais aptaškyti džinsai, raudonas šalikas, primerktos akys. Draugės dukra, stebėdama praeinančius, dar paklausė: „Rasa, o gal šitas?“.
Portretas man pasirodė visai nieko, sumokėjau už jį krūvą eurų (dar pagalvojau, kad laikams pasikeitus piešėjai pasidarė labai gobšūs), susisukau jį, ir patraukėm ragauti božolė vyno.
Įsitaisėm jaukioje kavinukėje priešais skverelį, kuriame, pasidėję molbertus, tapė jaunieji dailininkai. Žinoma, spoksojau į kiekvieną jų vis tikėdamasi, kad štai, pamatysiu jį, Maksą! Nors būdama protinga ir pakankamai metų turinti moteris, sąmoningai suvokiau, kad tokios tikimybės net negali būti...
Gatvėje blaškėsi labai įspūdingos bohemiškos išvaizdos, sakyčiau, jau pagyvenęs vyras. Kad jis dailininkas, net nesuabejotum: suplyšę, dažais aptaškyti džinsai, raudonas šalikas, primerktos akys.
Draugės dukra, stebėdama praeinančius, dar paklausė: „Rasa, o gal šitas?“. Mano atsakymas buvo pakankamai tvirtas: „Tikrai ne, anas buvo žymiai aukštesnis.“ Ir šiaip, kai pagalvoji, nejaugi praėjus 20 metų, pažintum žmogų, kurį matei tik kartą gyvenime?
Tam dailininkui praeinant pro mūsų staliuką, mano žvilgsnį patraukė ant lapų, kuriuos jis nešėsi, esantis užrašas. Ten buvo parašyta „Maxim“.
Taip pat skaitykite: „Visada buvau stipri, bet dabar esu nevilty...“ Astrotarologė Lana Kutkytė pataria
Negaliu pasakyti, ką tada jaučiau, kokia jėga turėjo veržtis iš manęs, bet tas nueinantis žmogus staiga sustojo. Apsisuko. Ir tiesiog priėjo prie mūsų. Man beliko tik paklausti: „Ar tavo vardas Maksas?“.
Toliau buvo tiesiog neįtikėtina. Iš karto užbėgsiu įvykiams už akių – jokios nuotraukos nebuvau išsiėmusi. JOKIOS!
„Taip, mano vardas Maksas. O tu? – Kelios sekundės tylos. – Tu buvai mano modeliu. Bet tai buvo seniai. Prieš kokius 20 metų. Palauk, pagalvosiu... Ukraina, Baltarusija...“ Išlemenau pati: „Lietuva“.
Ir tada jau traukiau iš savo kuprinytės nuotrauką, į ją Maksas žiūrėjo ilgai ir su šypsena. „Taip, tai aš“, – ištarė.
Žiūrėjau į jį ir negalėjau patikėti. O jis, toliau tyrinėdamas tą nuotrauką, pasiūlė: „Einam į tą pačią vietą, kur tave tada piešiau. Čia visai netoli, už štai to restorano kampo.“
Aš stovėjau, o jis piešė. Kalbėjomės. Apie viską. Jis kalbėjo filosofiškai, apie metafiziką, sielų gyvenimą ir dar daug daug... Bandžiau jam sakyti savo vardą, bet jo atsakymas buvo vienareikšmis: „Nereikia jokių vardų, jei norėsi, susirasi mane feisbuke.“
Galima būtų juoktis, ironizuoti, trankyt galvą į sieną!
Aplink mus susirinko minia žmonių, norinčių stebėti piešimo procesą, jie pritariamai linksėjo galvomis, suprask – gražu! Pamačiusi jau baigtą rezultatą, supratau – šis portretas bus pas mane amžinai.
O toliau? O toliau – beveik nieko. Jis tik paprašė padovanoti jam tą jaunystės nuotrauką. Vėliau mačiau, kaip ją rodė savo kolegoms, kažką gyvai aptarinėjo.
Kai pabaigę vyną leidomės kalva žemyn, gatvės dailininkai mums mojavo, kaip geriausiems draugams. Ėjau, nejausdama žemės po kojom, bet žinojau – mane Monmartras priėmė ir pripažino. Aš ten – sava!
O kas nutiko tam portretui, kurį nupiešė kitas dailininkas? Aš jį tiesiog palikau viešbučio kambaryje. Nes turėjau kitą. Su istorija, kuria ir dalinuosi.
Rasa
Šis tekstas dalyvauja portalo Ji24.lt ir „Gloria Brandy Black Edition“ rengiamame romantiškų, nuotaikingų, intriguojančių, įsimintinų istorijų konkurse „Vieną kartą Paryžiuj...“.
Jei buvote tame mieste, neabejotinai patyrėte įspūdžių, kuriuos prisiminus užlieja šiluma. O gal net šiokia tokia gėda... Arba iškart išnyra asociacijų apie nepamirštamą pažintį, kuri pakeitė jūsų gyvenimą, ar karštą ir aistra alsuojantį bučinį šalia Eifelio bokšto...
Siųskite nuoširdžias, išsamias ir užburiančias savo istorijas, o mes už jas apdovanosime puikiais prizais. Trijų geriausių tekstų autoriams atiteks po „Gloria Brandy Black edition“ įsteigtą prizą – 250 Lt vertės „L‘Occitane“ čekį norimai kosmetikai įsigyti. Savo istorijas siųskite adresu konkursai@zlg.lt.
