Skaitykite Reginos atsiųstą laišką.
Mums, moterims, svarbūs apdarai. Ypač suknelės – net dainų apie jas prikurta:
Stebuklinga daili suknelė,
Nėriniuota, nėriniuota ir marga,
Ar žinai, kad graži panelė,
Buvo tavo, buvo kažkada mama.
Nujaučiu, kad kiekviena galime papasakoti panašią istoriją apie tą žavingą akimirką, kuomet buvome apsivilkusios pačią gražiausią gyvenimo suknelę, ne tik privertusią pasijusti neįtikėtina gražuole, bet ir suteikusią pasitikėjimo savimi bei galybę kitų teigiamų pojūčių.
Mieloji mano Mamute, kaip plazda mano širdyje drugeliai, kuomet prisimenu tądien išgyventus jausmus!
Nors buvau vos kelių metelių – trejų ar ketverių, bet gerai prisimenu tos dienos įvykius. Tuomet, pirmą kartą gyvenime, supratau – mano Mama yra kūrėja! Jos rankos – stebuklingos, fantazija – begalinė, darbštumas – bekraštis, išradingumas ir praktiškumas – beribiai!
Mamute, kaip man patinka vis pertvarkyti spintą – tada galiu pasidžiaugti savo mergautinėmis suknelėmis, siūtomis Jūsų darbščiųjų rankelių, o vėliau jau ir pačios. Vis priekaištaudavau, kodėl nėra joje Jūsų jaunystės suknelių. Tik vėliau supratau, kad jos turėjo po du gyvenimus...
Tėvukas buvo tos, man žavingiausios akimirkos, liudininku. Ir ja bei manimi džiaugėsi, vis perpasakodamas tą istoriją iki savo gyvenimo pabaigos.
Aš nuo mažens galvojau ir vis tebegalvoju taip – jeigu pasidalini savo skausmu su aplinkiniais, jis sumažėja, o jei pasidalini savo džiaugsmu su kitais, jo tiek padaugėja, kad užtenka visiems. Tai kodėl nesidalinti tokiu gėriu?
***
Vieną karštą vasaros dieną su tėveliu nužygiavome pasižiūrėti iš arčiau „kamanių“ – kombainų, pjaunančių netoli namų javus. Ir šalto vandens nunešti darbininkams atsigaivinti reikėjo.
Koks tuzinas vyrų, susėdę ratu, ilsėjosi, šnekučiavosi. Aš laiminga, tokia laiminga ir sau labai graži, skraidžiau jų rato viduryje it drugelis pievoje, šokinėjau lyg purus debesėlis danguje, žėrėjau lyg lietaus lašelis vaivorykštėje. Staiga man šovė mintis balsu išreikšti savo puikaus džiugesio priežastį. Bet buvau drovi mergaitė:
– Mano labai graži „stakanė“ (suknelė), – pusbalsiu išlemenau aš, atsistojusi į poilsiaujančių javapjūtės dalyvių – kombainininkų ratą.
Niekas neatkreipė dėmesio...
– Mano labai graži „stakanė“, – jau garsiau pakartojau, pasilypėjusi ant akmens. Beviltiškas abejingumas.
Gal aš paveldėjau užsispyrimą ir atkaklumą iš Jūsų, Mamute?
Taigi, toliau siekiau savo tikslo.
Tėvelis sėdėjo irgi ant akmens. Atsistojau ant jo kelių. Ir trečią kartą, įgavusi dar daugiau drąsos, surikau:
– Mano labai graži „stakanė“!!!
Staiga šurmulys nutilo, akimirkai stojo tyla, po to pasigirdo juokas, o po jo -galybė liaupsių!
– Oje, kokia graži suknelė, tikrai – kokia graži suknelė, kokia graži mergaitė su ja!
– Mamutė pasiuvo šiandien, Mamutė pasiuvo! Va, kokia graži! – kaip koks paukštelis pavasarį plunksnas, demonstravau ir aš labai dailų, mano nuomone, savo apdarėlį.
Juoda, ilgoka suknutė pūstu sijonuku su žaliais ir raudonais žirniukais – tokia man ji liko atmintyje.
Juoda, ilgoka suknutė pūstu sijonuku su žaliais ir raudonais žirniukais – tokia man ji liko atmintyje. Pati gražiausia suknelė mano gyvenime, padėjusi pirmą kartą pajusti pasitikėjimo savimi jausmą ir įveikti drovumą.
Sugrįžome namo. Tėvelis, myluodamas mane ir vis juokdamasis, Jums, Mamute, papasakojo mano, mažosios manekenės, tądien žygiavusios gamtos dovanotu podiumu, demonstruojant savo brangiosios Mamytės nuostabiausią siuvinį, nuotykius.
– Pasiuvau iš savo mergautinės suknelės, – kiek liūdnokai šypsodamasi Mamutė išdavė suknelės gimino paslaptį Tėveliui.
Nežinau, ką atiduočiau, kad turėčiau tą suknutę. Turiu daugiau kitų, mamos siūtų suknelių, bet ta, pirmoji, pasiūta iš jau apšiurusios medžiagos, mano širdyje paliko neišdildomą įspūdį.
Aš tuomet supratau, kad man labai pasisekė, nes mano Mamos rankos stebuklingos! Jos sugeba iš vieno daikto sukurti kitą! Mano Mama kūrėja – tarsi Dievas! Pajutau kažkokį nenusakomai gerą jausmą, vidinę palaimą.
Tik daug vėliau supratau, kad tas pojūtis – tai saugumo jausmas, svarbiausias kiekvienam vaikui. Nes ta suknelė turėjo labai didelį privalumą – ji labai skaniai kvepėjo. Ji kvepėjo Mama! Net jei šalia nebuvo Mamos, aš ją jutau. Tai tik dar kartą įrodo, kad vaikams reikia meilės, o ne prabangos.
Mamos suteikiamą saugumo jausmą daugybę kartų itin akivaizdžiai patyriau, būdama jau didesnė, ir kitose situacijose – kuomet mama, nešdavo per ražienas, per usnių dirvonus ar dilgėliuotą pamiškę. Kai beeinant užpuldavo pikti šunys, ji visuomet mane paimdavo ant rankų. Jos veidas net ir tuomet išlikdavo ramut ramiausias.
Mamute, kokia mums laimė tą saugumo jausmą jausti ir dabar. Ne tik Mamos mezginiai saugo mūsų kūnus nuo šalčio, ne tik Mamutės augintos daržovės, tokios sveikatinančios, garantuoja mums gerą savijautą – svarbus ir nuolatinis palaikymas įvairiose gyvenimo situacijose. Kasdienės Mamos maldos taip pat mus saugo nuo negandų. Kol Mama gyva, mes, trys seserys, jaučiamės tarsi liepos, tvirtai įaugusios į žemę.
Bet ne veltui prakalbau apie seseris. Nes antroji atviro laiško Motulei dalis apie netikėtą pirkinį.
Tikiuosiu, kad šios išpažinties neskaitys vaikų teisių sergėtojai ir neatims nei manęs iš Mamutes, nei Mamutes iš mūsų, nes jau senokai senaties terminas pasibaigęs.
Bet, besidomintiems vaikų psichologija ar jauniems tėveliams geriau mokytis iš svetimų klaidų, kurių pasitaiko ir dabar, auklėjant vaikus, o seniau buvo viskas kitaip...
Vieną žiemą mūsų Mamutė pasidarė kažkokia labai nerangi ir stora. Storėjo, storėjo ir taip sustorėjo, net aš išsigandau...
Netikėtai, šaltą žiemos naktį, mane pažadino tėvukas ir pasakė, kad reikia skubiai eiti pas kaimynus, nes... į geležinkelio stotį atvežė labai jau puikių anglių, ir mums jų būtinai reikia nusipirkti. Delsti negalima nei minutės – dar neliks.
Grįžo tėvelis iš miesto jau vakarop – ir nei tų anglių, nei Mamos neparsivežė. Labai jau ilga eilė, paliko ją ten stovėti – sveika, drūta, testovi...
Norėdami pasidalinti tuo džiaugsmu su manimi, „prekę“ išpakavo. Ten raivėsi, žiovavo, markstėsi... gyva lėlytė!
Ak, Mamute, ir kam reikėjo stovėti toje beviltiškoje eilėje gal savaitę, vistiek tų anglių negavote, pasibaigė prieš pat nosį...
Bet, pasak tėvuko, buvo nesmagu Mamai namo grįžti tuščiomis namo, juolab, kad ir pinigų atliko.
Užsuko jie tuomet į parduotuvę, veikiančią prie ligoninės ir nusipirko... itin keistą ryšulį.
Parsinešė, pasidėjo ant lovos, šalia kalėdinės eglutės ir kad džiaugėsi, kad džiaugėsi. Norėdami pasidalinti tuo džiaugsmu su manimi, „prekę“ išpakavo. Ten raivėsi, žiovavo, markstėsi... gyva lėlytė!
Nebuvau pratusi prie lėlių, neturėjau jų, nereikėjo man ir tokios, juolab – kad ėmė ji rėkti, kad ėmė rėkti! Tėvai pradėjo lakstyti – šokti apie ją pasiutpolkę.
– Trečia mergaitė, tai gerai, tavo rūbeliais rengsime, pirkt nereikės, – praktiškai mąstė Tėvelis. Tai jau man visiškai perpildė kantrybės lašą, visiška katastrofa!
Staiga ta naujoji namų valdovė užmigo, tėvai nuėjo į virtuvę, o aš su ja likau akis į akį. Ui, koks negatyvus jausmas mano širdelėje užvirė, ui, kaip viduje kažkas sukunkuliavo, vaje, koks įniršis, o gal pavydas apėmė visą mane! Brrrr!
Mieloji mano Mamute, jau daug kartų sakiau, ką aš tada jaučiau. Tuomet aš jutau tik neapyantą...
– Jau geriau tų anglių būtų nusipirkę, – galvojau. Ir mąsčiau kur tą neplanuotą pirkinį... pradanginti.
Ačiū Dievui, kad tam žiauriam planui įgyvendinti neturėjau jokios fantazijos. Bet dar ir šiandien šiurpstu nuo savo minčių, vis atsiprašinėju jaunėlės sesutės, kurią labai myliu ir be kurios neįsivaizduoju savo gyvenimo. O dabar dar atliksiu ir viešą išpažintį – gal pagaliau išlaisvinsiu save nuo vidinės graužaties.
Dažnai pagaunu save galvojant, Mamute, kad klaidinga buvo nesakyti kitiems vaikams apie šeimos pagausėjimą, bet karti turėta patirtis tuojau pat pateisina šitą situaciją – Dievulis kartais žmonių planus pakoreguoja labai bloga linkme...
Regiu vaizdelį iš vaikystės – tėveliai sodina bulves, o aš vežioju sesę vežimėlyje, gale lauko.
Gana greitai pasidaviau bendrai šeimos atmosferai ir pamilau savo sesutę. Kaip įmanydama ja rūpinausi, nes juk buvo įdomu – ir žaisliukų nematytų jos dėka namie atsirado. Ir vežimėlis, toks baltai žalias, mano nuomone, labai jau gražus ir prašmatnus, domino. O kaip man patikdavo ją vežioti tame vežime!..
Regiu vaizdelį iš vaikystės – tėveliai sodina bulves, o aš vežioju sesę vežimėlyje, gale lauko. Staiga man kyla mintis – kam man vargti, jeigu, paleidus nuo kalnelio, vežimėlis pats nuvažiuos. Nuvažiavo, dideliam Mamos siaubui, labai taikliai - apvirto su kūdikiu ant akėčių.
Tik stebuklo dėka sesutei nieko nenutiko. Negavau aš ir lupti, kaip kad tuomet madinga buvo.
Tada, Mamute, jau tik pievoje leisdavote sesutę vežioti. Bet ir ten ją sugebėjau apversti ir jau ne taip kietai – į neseniai prilytą balutę. Bet tokia kritiška situacija man, penkerių metų auklei, jau ne pirmas kartas buvo. Žinojau, kaip elgtis. Vikriai stvėriau vis dar miegančią sesutę, įdėjau į vežimą, ant viršaus užverčiau kiek šlapius patalus...
Gerai, kad Mama savo ,,auklę'' nuolat laikė ,,ant akies''. Pasirodo, sumaišiau eiliškumą, ne pirma patalus surinkau, o vaiką į vežimo dugną įkroviau. Nors, kaip dabar pagalvoju, labai jau protingai dariau – kol tas patalynes būčiau rinkusi, sesuo ir mažoje balutėje galėjo paskęsti.
Mamute! Tik savo vaikus turėdama supratau, ką tuomet išgyvenote! Bet toks tuomet buvo gyvenimas, vaikai vaikus augino. O koks stresas mamoms...
Mes, trys seserys ir devyni anūkai, Jus, mūsų mylima Mamute ir Močiute, sveikiname su didinga pavasario švente!
Pirmiausia norime padėkoti už tą nuostabų jausmą ir supratimą, kad mūsų Mamytė išskirtinė! Dėkui už suteiktą meilę! Už sugebėjimą būti geriausia Mama pasaulyje!
Begalinis atsidavimas šeimai, rūpestingumas, atkaklumas, dvasinė ir fizinė ištvermė. Geležinė kantrybė įvairiose gyvenimo situacijose, apgalvoti sprendimai, neišsenkanti energijos versmė – tai tik kai kurie mūsų Mamos dvasinio portreto štrichai.
Jūsų dailūs mezginiai, nėriniai, siuviniai, peltakiuoti ir siuvinėti drabužėliai padėjo suvokti, kad Jūsų rankos auksinės. Visi vyriški darbai irgi tirpo, rodos, gležnose rankelėse. O kur dar galybė prigamintų ir vis dar gaminamų skaniausių valgių – mielinių pyragų, dzūkiškų bandų, cepelinų, vėdarų, uogienių, kompotų ir visokiausių kitų naminių skanumynų!..
Deja, gyvenimo rudenėlio šalnos pakando Jūsų plaukus, metų našta lenkia ir pečius. Motinos dienos proga mes Jums, Mamute, linkime tikėti, kad ir rudenį būna daug pavasariškų dienų, kad ašaros gali būti iš džiaugsmo, kad Jūsų rankelės dar daug darbelių nudirbs, nes tai Jums yra svarbiausia.
Gėlės – didžiausia mūsų Mamos sielos atgaiva. Linkime, kad Jūsų puoselėjamame darželyje netruktų spalvų ir aromatų, kaip ir anūkų juoko ar mūsų meilės.
Regina
Dalyvaukite konkurse „Laiškas mamai“
Kviečiame dalyvauti 15min GYVENIMAS konkurse „Laiškas mamai“ ir išreikšti savo jausmus žmogui, kuris jus augino ir tebeaugina, vis suteikdamas naujų gyvenimo pamokų, nesvarbu, kiek jums metų bebūtų.
Rašykite apie mamos įsimintiniausią pamoką, tobulai su mama praleistą dieną. Ar gerai pažįstate savo mamą ir suprantate, kokius sprendimus jai teko priimti ir kodėl?
Kokia jūsų mama? Ką prisimenate iš vaikystės?
Atrinktus laiškus publikuosime 15min GYVENIMAS skiltyje. Laiškų lauksime adresu gyvenimas@15min.lt iki gegužės 6 dienos. Nurodykite savo vardą ir pavardę (portale skelbsime tik vardą).
Ypač lauksime laiškų, kurie būtų iliustruoti jūsų mamos ar jūsų visos šeimos nuotrauka. Padirbėkite nuoširdžiai, atsiųskite ilgą laišką (ne 3–5 eilutes), nes dovana – gana solidi.
Jautriausio ir nuoširdžiausio laiško autoriui padovanosime automatinį kraujospūdžio matuoklį „Microlife BPA6PC“.
