Visgi, pusę metų bandžiusi savo dėmesį ir laiką skirti abiem šioms veikloms, Ineta suprato, kad teks rinktis vieną jų, todėl nuo šių metų vasaros vidurio ji pradėjo rūpintis tik Pasaulinės lyderystės konferencijos, kuri įvyks lapkričio 22–23 dienomis, reikalais, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Kas paskatino itin užimtą moterį mesti darbus ir kelioms dienoms vienai, be artimųjų, apsistoti viešbutyje kitame mieste, o netylantį telefoną visam savaitgaliui atiduoti saugoti į seifą?
– Kodėl atsiriboti nuo socialinių tinklų nusprendėte prieš konferenciją, ne po to, kai viskas jau bus pasibaigę ir tiesiogine prasme bus galima išeiti „offline“?
– Nors turiu nemažą renginių organizavimo patirtį, tai nėra eilinis renginys, tad organizuoti jį nėra labai paprasta. Viena pagrindinių konferencijos vertybių – savanorystė, tad daug kas yra atliekama savanorių, tačiau surasti tinkamus žmones užtrunka, be to, su jais, pasklidusiais visoje Lietuvoje, koordinuotai darbuotis yra nemenkas iššūkis. Tai – ir konferencijos grožis, ir sudėtingumas.
Kai iš vienos darbo pozicijos perėjau į kitą, galvojau, kad negaliu sau leisti atostogų, tačiau dabar suprantu, kad klydau – mane tiesiog aplankė „perdegimas“, o tai niekada nėra į naudą, ypač aplinkiniams. Mano kolegos tai pradėjo jausti, todėl išsiuntė į Birštoną pailsėti ir, kaip sakote, išeiti „offline“ – kelioms dienoms atsijungti nuo darbų.
– Kokios pirmosios mintys kilo supratus, kad tris dienas teks praleisti be mobiliojo telefono ir socialinių tinklų?
– Tai man nebuvo labai baisu, nes apie tokį savo laikiną „pasitraukimą“ iš anksto informavau tuos žmones, kuriems gali būti labai svarbu mane surasti. Tiesa pasakius, labiausiai baugino mintis, kas bus atsiėmus telefoną (šypsosi).
– Ir, kas buvo, kai jį atsiėmėte?
– Telefoną atgavau visiškai išsikrovusį – tiek daug buvo praleistų žinučių, skambučių ir elektroninių laiškų. Tada trumpam apėmė lengvas stresas ir neviltis – „vėl viskas prasideda iš naujo“, bet, ramiai atsisėdusi ir įsigilinusį į jų visų turinį, supratau, kad nemaža dalis dalykų sėkmingai išsisprendė ir be mano įsikišimo. Bet kokiu atveju, tokį iššūkį kitą kartą kartočiau labiau iš anksto viską suplanavusi, ne ekspromtu.
– Turbūt, pirmomis dienomis be telefono teko pažinti vienatvę. Kaip su ja susigyvenote?
– Esu vienišė, introvertė. Myliu žmones, man patinka su jais būti, bet aš iš tikro pailsiu ir prisipildau vienumoje, todėl buvimas vienai man nėra iššūkis.
– Gal per tas priverstines buvimo su savimi dienas savo elgesyje ir mintyse atradote kažko naujo?
– Esu tikinti, tad tai buvo labai geras, ilgas pasimatymas su Dievu. Gavau priminimą, kad nesistengčiau stoti į Jo vietą – nereikia persiplėšti ir stengtis viską aprėpti, suvaldyti, esu ne visagalė, o Jis viską puikiai prižiūri.
Tokį iššūkį kitą kartą kartočiau labiau iš anksto viską suplanavusi, ne ekspromtu.
Kitas gąsdinantis suvokimas atėjo, kad esu batsiuvys be batų: Pasaulinės lyderystės konferencijose nuolat kalbama apie tai, kad lyderis vienodai turi rūpintis ir saviugda, ir poilsiu, nes pats neprisipildęs ne kažką gali duoti kitiems. Pasidarė apmaudu, kad pati pamečiau vieną pagrindinių konferencijos mokymų.
Man apskritai patinka, berods, pranciškonų mąstymas – dirbti taip, kad beveik nereikėtų atostogų, vadinasi, žmogus turi turėti limituotą darbo valandų skaičių per dieną, kokybišką poilsį vakare ir miegą bei kokybišką poilsį savaitgalį. Jeigu taip įprastume elgtis, praktiškai nereikėtų atostogų.
Pernai panašiai taip ir pavyko gyventi: išvykau atostogų į Kubą, ten praktiškai nebuvo interneto, tad po savaitės jau galėjau grįžti į darbus, netgi nekantriai to laukiau. O kaip elgiasi dažnas žmogus? Iki išsekimo dirba 11 mėnesių, o po to per 1 mėnesį bando reabilituotis, tačiau tai sunkiai pavyksta, nes nuovargis jau yra įsisenėjęs.
Kokybiškas poilsis būtinas gerai savijautai ir nuotaikai. Po šio trumpo atsitraukimo jaučiausi puikios nuotaikos ir pakylėta – automatiškai šią būseną spinduliuojame ir savo aplinkai.
– Dažnai neturėdami dėmesio nukreipimo įrankio – telefono – rankose, susigalvojame ir atrandame naujų pomėgių ir užsiėmimų nuoboduliui nuvyti. Kuo užsiėmėte jūs?
– Prisiminiau, kad labai myliu gamtą (šypsosi). Nuolatiniame lėkime ir užstrigusi rutinos rate, ne visada randu laiko sustoti, ja grožėtis ir ilsėtis. Gyvenu Klaipėdoje, daug kas man pavydi gyvenimo šalia jūros, bet kaip dažnai aš prie jos nueinu? Tik tuomet, kai reikia palydėti kokį miesto svečią.
Pirmąjį vakarą Birštono viešbutyje po vienos iš procedūrų buvau palydėta į nuostabų poilsio kambarį, kur grojo klasikinė muzika. Su puodeliu arbatos tiesiog ilsėjausi ir žiūrėjau pro didžiulius langus, o už jų „šoko“ medžiai ir paukščiai... Esu mačiusi daug spektaklių (ankstesnio darbo privilegija), bet šitas buvo pats gražiausias – iki ašarų graudu buvo prisiminti, kad patys gražiausi dalykai gyvenime yra iš tikro patys paprasčiausi. Čia išties turėjau galimybę sustoti ir tai pamatyti, todėl man buvo nuoširdžiai gaila kitų poilsiautojų šalia, kurie to nepamatė, nes buvo įlindę į telefoną.
– Manote, namuose pačiam pavyktų tris dienas neimti telefono į rankas? Ar tik su priežiūra tai įmanoma?
– Tris dienas, matyt, sunkiai… Bet juk ši programa nėra vien atsijungimas nuo telefono – tai ir aplinkos pakeitimas, ir laikas, kai tavimi rūpinasi kiti. Atrodo, viskas apsvarstyta nuo... iki.
Aš kartais dienai atsijungiu nuo telefono, nes man tai pavyksta, bet jeigu lieku namie, pradedu užsiimti buities reikalais – tuomet tai jau nėra toks kokybiškas „atsijungimas“, kaip šiuo atveju.
– Kaip manote, kam tokia detoksikacija būtina?
– Į naudą ji būtų absoliučiai visiems žmonėms, nes visi pavargsta nuo darbų, buities, net ir nuo artimų žmonių, bet didesnes atsakomybes turintiems, komandoms vdovaujantiems žmonėms tai turėtų būti privaloma.
Pervargęs žmogus praranda susidomėjimą, džiaugsmą ir pasimėgavimą savo darbu.
Protinį darbą dirbantiesiems ir atsakingiems už kitus žmones darbas paprastai nesibaigia uždarius darbovietės duris – jų smegenys „dirba“ nuolatos, todėl Pasaulinės lyderystės konferencijos palydinti tezė ir yra „Kai lyderis tobulėja, laimi visi“. Turima omenyje, kad, kai vadovas ugdosi, keičia savo vadovavimo įpročius, dėl to geriau ne tik jam asmeniškai, kaip žmogui, bet ir visiems aplinkui – gal net didesnė nauda aplinkiniams.
Jei gerėji kaip žmogus, kaip vadovas, tai ir šeimai, draugams bei kolegoms dėl to tik geriau, todėl toks laikinas atsitraukimas nėra savanaudiškas – tai ir rūpestis aplinkiniais.
Šio atsitraukimo metu vis mąsčiau: gera visiems ne tik tada, kai lyderis tobulėja, bet ir kai lyderis ilsisi – tuomet laimi visi. Pervargęs žmogus praranda susidomėjimą, džiaugsmą ir pasimėgavimą savo darbu, dažniau gali pasireikšti nuotaikų kaita, todėl prižiūrėti savo poilsio režimą būtina.
– Ar eksperimentą kartotumėte?
– Būtinai! Norėčiau, kad tokios „stotelės“ taptų ne tik eksperimentu, bet gyvenimo būtinybe.
Turbūt, daug dideles atsakomybes prisiimančių žmonių pasakytų, kad jie nuolat turi tokias „pabėgimo stoteles“ – kuomet atsitrauki, sustoji, pasižiūri į viską iš šono, visos mintys ir kritinis mąstymas susidėlioja iš naujo.
– Su kuo po iššūkio jums asocijuojasi žodis „offline“?
– Su tiksliniu buvimu „offline“. Supratimas, kad privalai būti nuolat pasiekiamas, mane kartais varo į neviltį, bet suprantu, kad dabar tokie laikai, greitis yra didžiulis, ir vargu, kad bus kitaip, tad toks specialus atsijungimas, kai pasaulis aplink tave nustoja taip greitai sukęsis, yra labai sveikas (šypsosi).
