Vienas iš varžybų organizatorių, Paulius Stravinskas teigia, jog šios varžybos laikomos pusiau profesionaliomis. Į jas atvyksta keturkojų ir dvikojų komandos iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Suomijos ir netgi Jungtinės Karalystės.
Gausiausios – bėgikų ir dviratininkų klasės
„Kai kurie dalyviai jau turi iškovoję titulus tiek Lietuvos, tiek Europos čempionatuose. Daugeliui Lietuvos sportininkų šios varžybos svarbios tuo, jog jos – tarsi kontrolinės prie lapkričio pabaigoje Lenkijoje vyksiantį pasaulio čempionatą. Lietuvos rinktinė, kuri ruošiasi pasaulio čempionatui, dalyvaus ir šį savaitgalį varžybose“, – sako P. Stravinskas.
„Lithuanian Open Dryland Championship“ – finalinis Baltijos šalių varžybų etapas, po kurio bus skaičiuojami taškai ir paaiškės geriausios šunų ir sportininkų poros.
Per dvi dienas vyksiantį bėgimą (ar riedėjimą) organizatorių numatyta trasa, startuos daugiau nei 140 dalyvių. P.Stravinsko teigimu, dauguma jų: tai poros iš dviratininko/-ės ir šuns arba bėgiko/-ės ir šuns.
„Tai yra klasė, kuri gausiausia šiose varžybose. Kitos klasės: tai vieno ar dviejų šunų traukiamas specialus paspirtukas, o vėliau jau prasideda didieji kinkiniai. Tai – 2-6 šunų traukiamas karutis ar vežimėlis“, – paaiškino P.Stravinskas.
Eiklios kojos svarbiau už kilmės dokumentus
Pasak organizatoriaus, varžybose dalyvauja ir gali dalyvauti bet kokių veislių ir netgi neveisliniai šunys. Vis tik dažniausiai miško trasomis kiek įkabindami pasileidžia „šiaurės šunys“: sibiro haskiai, Aliaskos malamutai.
Kiti bėgimo rungtis itin mėgstantys šunys: vokiečių trumpaplaukiai pointeriai, vadinamieji kurtsharai, paukštšuniai, anglų pointeriai.
„Šiose varžybose šunys skirstomi į dvi klases: atvira klasė ir šiaurinių šunų klasė. Pastarojoje varžosi tik kilmės dokumentus turintys šiaurės šunys: haskiai, malamutai, o atviroje klasėje varžosi visi kiti – visai nesvarbu, ar jie bus kilmingi, ar ne kilmingi, grynaveisliai ar ne grynaveisliai. Galite varžytis netgi su iš prieglaudos paimtu keturkoju. Manau, tai esminis skirtumas nuo šunų parodų. Čia svarbu, kad šuo tiesiog norėtų bėgti ir būtų greitas“, – sako P.Stravinskas.
Profesionaliems atletams tenka nusivilti
Jo teigimu, dalyvių šiose varžybose yra įvairaus lygio ir pasirengimo.
„Jei pažvelgtume į maratonų bėgikus – kai kurie jų žiūri į tai, kaip į smagią pramogą, būdą palaikyti fizinę formą, na, kiti žiūri kaip į normalią, profesionalią sporto šaką. Taip ir bėgime su šunimis ar kinkinių sporte. Tie, kurie kryptingai ruošiasi varžyboms, kartu su augintiniu turi po 3-4 treniruotes per savaitę. Ir jos nėra tiesiog: „Prisirišau šunį ir bėgam.“ Bėgami ilgesni atstumai, tam, kad būtų ugdoma ištvermė, taikomi įvairūs treniruočių metodai. Kiekvienas ieško savo „aukso viduriuko“, – sakė varžybų organizatorius.
Čia pat P.Stravinskas priduria, jog jei sugalvosite savo šunį patikėti profesionaliam bėgikui – tikrai negalite būti tikri, jog medalis – jau jūsų rankose.
„Čia svarbus ryšys su šuniu. Matome, kai sportininkas ar lengvaatletis pasiima šunį ir bando dalyvauti. Tenka nusivilti. Kiti turi ilgametę patirtį ir, kaip mes sakome, yra „susibėgę“ su šuniu. O tai šiose varžybose yra labai svarbu“, – kalbėjo pašnekovas.
Kernavės „Lithuanian Open Dryland Championship“ varžybose visiems ratuotiems šunų šeimininkams numatyta 5 kilometrų trasa. Bėgantiems – kiek trumpesnė – 3,8 kilometro. Atskira rungtis organizuojama ir vaikams, jie su keturkojais bėga dar trumpesnį atstumą.
Šuo ir žmogus – lygiaverčiai komandos nariai
Dalyviai startuoja kas minutę ar kelias, nes miško takeliuose ypač kinkiniams apsilenkti yra itin sudėtinga. P.Stravinskas jau dabar perspėja, kad purvo varžybose netrūks.
„Juokaujame, kad tai pakankamai purvina sporto šaka. Fotografai tiesiog mėgaujasi pleškėdami blykstėmis finiše, nes visi parbėga išsipurvinę iki ausų“, – sako organizatorius.
Sekmadienį, lapkričio 5 d. varžybose vyks ir estafetės rungtis. Šią komandą sudaro trys keturkojai ir tris dvikojai: dviratininkas su šuniu, bėgikas su šuniu ir šeimininkas su šuns traukiamu paspirtuku.
„Vienas grįžta, nusisega šunį, patapšnoja komandos draugui per petį ir išbėga kitas. Ši rungtis žiūrovams dažniausiai kelia daugiausia emocijų, nes atstumas vienam bėgikui ar dviratininkui nėra ilgas, konkurencija verda kiekvieną rungties minutę“, – pasakojo P.Stravinskas.
Organizatorius dažnai susiduria su požiūriu, jog tokių varžybų prizas turėtų būti maistas šunims – kaip būna šunų parodose. Kalbėdamas apie šių varžybų prizus jis dar kartą primena šio sporto požiūrį į varžybų dalyvius: šuo ir žmogus šiame sporte yra lygiaverčiai komandos nariai.
„Todėl turėsime prizų ir dvikojams, ir keturkojams“, – šypsosi P.Stravinskas.
