Laboratorijoje tiria įvairius mėginius
Dar prieš stodama į universitetą, Rita ne vienerius metus svajojo apie medicinos mokslus. Vis dėlto 12-oje klasėje nuo tokių ateities planų merginą atkalbėjo, tad ji pasirinko biochemijos studijas, o šiandien dirba diagnostikos laboratorijoje.
„Mokykloje man gerai sekėsi biologija, chemija, matematika. Nusprendžiau pabandyti studijas ir supratau, kad labai įdomu. Įgijau suvokimą apie ligas, procesus, kurie vyksta viduje, – sako R.Vorobjovienė.
– Dabar tiriame COVID-19, nustatome gyvūnų ligas sukeliančius virusus, pavyzdžiui, paukščių gripą, afrikinį kiaulių marą, žuvų, galvijų ligų sukėlėjus, norovirusus uogų, austrių mėginiuose – tiesa, pastarųjų gerokai mažiau nei kiaulių maro.“
Atėjusi ryte į darbą, Rita sužino, kokio intensyvumo diena jos laukia – viskas priklauso nuo to, kiek mėginių atvežama. Anksčiau tirdavo viską, ką gaudavo iš COVID-19 mobilaus punkto, o dabar daugiau tenka dirbti su tepinėliais iš darželių bei mokyklų.
„Tyrimai taip pat skirstomi pagal skubumą – pavyzdžiui, jei į skerdyklą atveža kiaulių ir viena nugaišo gabenimo metu, nieko negalima daryti, kol nepaneigiamas kiaulių maras. Daugelio tyrimų atsakymus įsipareigojame pateikti per penkias darbo dienas, o COVID-19, kiaulių maro atsakymai turi paaiškėti per parą.
Įprastu metu iki 14 val. susirenki mėginius ir tuomet eini tirti. Tačiau su koronavirusu tiek nelaukiame – vos susikaupia 90 mėginių, iš karto einame daryti“, – aiškina R.Vorobjovienė.
Nors kalbos apie nespėjančias COVID-19 mėginių tirti laboratorijas jau kurį laiką aprimusios, Rita neslepia, kad darbo vis dar yra neįtikėtinai daug. Nemažai maišaties, anot jos, kelia ir tai, jog mokyklos nesitestuoja kasdien, tad mėginiai gaunami įvairiu metu.
„Anksčiau žinodavome, kad iš mobilaus punkto per dieną gausime, pavyzdžiui, 2 tūkst. mėginių, kuriuos atveš tam tikromis valandomis. Dabar taip nėra – mokyklos yra pasiskyrusios datas, kada joms patogu testuotis. Būna, kad vienomis dienomis mėginių sulaukiame daugiau, kitomis – mažiau. Pirmadieniai paprastai būna ramesni.
Karantino metu emocine prasme buvo tikrai sunku, kadangi sėdėdavai ir, atrodo, galo nesimatydavo. Be to, e.sveikata yra labai nedraugiška vartotojui, nes tyrimus padarydavome, o atsakymų pateikimas užtrukdavo. Esame net skaičiavę, kad norint įrašyti rezultatą vienam žmogui, pele reikia paspausti 22 kartus. O jei eilėje laukia 1,5 tūkst. gyventojų?
Dabar vėl prasidėjusi pasiutpolkė – tik vasarą buvo mažiau tyrimų, o ir skaičiai atrodė gerokai pozityviau“, – pasakoja R.Vorobjovienė.
COVID-19 privertė stipriai paplušėti laboratorijas, tačiau Rita tikina, jog ir anksčiau darbo tikrai netrūkdavo. Kaip moteris sako, jei ne koronavirusas, tai kiaulių maras vers sunkiai dirbti.
„Mes juokiamės, kad šioje laboratorijoje niekada ramu nebūna. Čia visada yra tyrimų – kiaulių maras lyg ir ėjo į pabaigą, atsirado COVID-19“, – šypteli R.Vorobjovienė.
Mes juokiamės, kad šioje laboratorijoje niekada ramu nebūna.
Vis dėlto Rita su kolegomis stengiasi neužsisukti darbų rate ir kasdien dienas praskaidrina smagiais pokalbiais. Biochemikė paneigia mitą, kad mokslininkai visiškai nebendrauja tikindama, jog geros nuotaikos laboratorijoje tikrai netrūksta.
„Darbas yra kaip rutina – mes mintinai viską mokame. Taip, kai įvedinėjame atsakymus į duomenų bazę, būname tyloje, esame labai susikaupę. Tačiau per pertraukėles arba kol laukiame kito tyrimo etapo pradžios, pasikalbame, pajuokaujame, – sako R.Vorobjovienė. – Mūsų skyrius labai jaunas, turime smagų kolektyvą, kuris palaiko gerą atmosferą. Kitaip būtų itin didelė monotonija.“
Laisvalaikį leidžia su pačiūžomis ant ledo
Baigusi darbą laboratorijoje, Rita stengiasi rasti laiko ledo ritulio treniruotėms. Tiesa, maždaug prieš 6-erius metus šis sportas jos gyvenime atsirado visiškai netikėtai.
„Mano tėvai niekada nežiūrėdavo ledo ritulio, pati susidomėjimo taip pat nerodžiau. Tačiau kartą vaikščiojome po prekybos centrą ir mano vaikas paklausė, kas vyksta ant ledo. Paaiškinau, kad žaidžiamas ledo ritulys. Jis pažiūrėjo penkias minutes ir nuėjo, o daugiau kalbų apie tai nebuvo.
Po kelių savaičių paklausiau, kokį būrelį norės lankyti, nes darželyje rinko grupes. Jis pasakė, kad ledo ritulį. Galvoju, gerai, nuvesiu kartą, nugrius ant ledo ir daugiau nebenorės. Bet nuėjo ir jam patiko. Kol laukdavome vaikų, vis juokaudavome su treneriu, jog galėtų pamokėlę pravesti ir mamytėms. Kai sugalvojo ją surengti, nebebuvo, kur dingti. Atėjome ir užsikabinome“, – šypsosi R.Vorobjovienė.
Atėjusi į pirmą treniruotę, Rita visų čiuožimo pagrindų mokėsi nuo nulio, kadangi iki tol jokių įgūdžių neturėjo. Vis dėlto drąsiau jaustis padėjo kitos mamos, kurių dauguma taip pat buvo be patirties.
„Iš pradžių neturėjau tikslo žaisti komandoje ir būti Lietuvos rinktinės kandidačių sąraše – aš tiesiog norėjau išmokti čiuožti. Kai pramokau, nebegalvojau apie kojas, atėjo smagumas, mintys pradėjo suktis apie žaidimą, – tikina R.Vorobjovienė.
– Kompanija labai draugiška, mes visos iš skirtingų sričių, o vienija tik bendras hobis. Žinoma, iki pandemijos buvo linksmiau, nes ir gimtadienius, Kalėdas kartu švęsdavome. Dabar tik pasitreniruojame ir greitai išsiskirstome.“
Iš pradžių neturėjau tikslo žaisti komandoje ir būti Lietuvos rinktinės kandidačių sąraše – aš tiesiog norėjau išmokti čiuožti.
Į treniruotes su savo komanda Rita pareigingai žygiuoja du kartus per savaitę, tačiau be jų kartais dar sportuoja papildomai.
„Sekmadieniais važiuojame į Elektrėnus, kur vyksta atviros treniruotės moterims. Būna, kad prisijungiame ir prie vyrų treniruočių – jie mielai priima, – pasakoja R.Vorobjovienė. – Daug priklauso nuo to, ar pavyksta susiderinti su darbais. Pavyzdžiui, man netinka rytiniai laikai, o tiems, kas dirba laisvu grafiku, paprasčiau.“
Baigusi darbus, Rita sportuoti vyksta su dideliu noru, kadangi ledo ritulys jai padeda pailsėti, pamiršti dienos rūpesčius. Nors dėl intensyvaus sporto jaučiasi pavargus fiziškai, moteris treniruotę palieka pasikrovusi gerų emocijų.
„Kai esi ant ledo, negali apie nieką galvoti – tik apie žaidimą. Tad nuo visko pailsi, galva labai gerai prasivėdina, – sako R.Vorobjovienė. – Stengiamės per treniruotes viena kitą palaikyti, pajuokauti, nors, aišku, treneris kartais pyksta, kai mes kamputyje paplepame. Tačiau tokia moterų komandos ypatybė, kai visos turi nesibaigiantį žodžių limitą.“
Mėgsta laisvą laiką leisti aktyviai
Su komanda Rita žaidžia ir rungtynėse, kurios dažniausiai vyksta Latvijoje, kadangi Lietuvoje yra per mažai komandų. Nors moterys turi galimybę pasirungti, Rita pabrėžia, jog svarbu suprasti, kad olimpinėmis čempionėmis niekada nebus.
„Reikia turėti realius lūkesčius – tik pradėjęs treniruotis, nebūsi pirmo penketo žaidėju, tobulėjimas priklauso nuo įdėto darbo ir praleisto laiko ant ledo. Tačiau reikia džiaugtis net mažais savo pasiekimais. 15–18 metų merginos, žaidžiančios nuo mažų dienų, gali siekti varžytis pasaulio čempionate, o mūsų fizinės galimybės nebe tos. Galima išmokti puikiai čiuožti, bet intensyvaus žaidimo metu greičiau pavargstame. Visos norime gerai žaisti, tačiau mums tai yra hobis, – tikina R.Vorobjovienė.
– Džiaugiamės, kad dalyvaudamos Latvijos moterų ledo ritulio čempionate, galime įgauti žaidybinės patirties, išbandyti save. Viena yra treniruotis, o visai kas kita žaisti rungtynėse, jausti jaudulį.“
Nors pastaruoju metu ribos tarp moteriškų ir vyriškų veiklų vis labiau nyksta, Rita pripažįsta kartais sulaukianti aplinkinių nuostabos, kai šie sužino, kad R.Vorobjovienė žaidžia ledo ritulį. Anot jos, daugumai tokia reakcija kyla todėl, nes žmonės įsivaizduoja, jog tai labai grubus sportas.
„Sportas sunkus, daugelis galvoja, kad visi žaidžia be dantų. Tačiau moterų ledo ritulyje taisyklės šiek tiek kitokios – draudžiama žaisti kūnu, nesitrankome į bortus. Mūsų šalmai su grotelėmis, o pas vyrus tik su stikliuku. Kiekviena norime apsisaugoti, – aiškina R.Vorobjovienė. – Pažiūrėjus iš šono, galbūt atrodo, kad visi pešasi, bet pas mus to nėra.“
Pažiūrėjus iš šono, galbūt atrodo, kad visi pešasi, bet pas mus to nėra.
Iki tol 9-erius metus Ritos laisvalaikis sukosi aplink pramoginius šokius, tačiau kilus sveikatos problemų su pėdomis, teko ieškoti naujos veiklos. Aktyviai leisti laiką mėgstanti moteris prisimena vienu metu šokusi net trijuose skirtinguose klubuose.
„Šokti pradėjau sulaukusi 25-erių – grįžau iš komandiruotės Vokietijoje ir užkibau. Pradėjome su vyru mokytis, per savaitę turėdavome 6–7 treniruotes. Buvome gerai įsivažiavę, bet vėliau gimė vaikai, kilo bėdų su pėdomis ir sveikata nebeleido šokti. O pačiūžose pėdos nesilanksto, tad dabar viskas labai gerai“, – šypsosi R.Vorobjovienė.
Įprastai vietoje nustygti negalinti Rita juokdamasi pripažįsta kartais norinti laiką praleisti ramiai, tačiau kur kas smagiau jai eiti į žygius, sportuoti ir nesėdėti namie.
„Būna, kad paskaitau knygą, mezgu, siuvu, – sako R.Vorobjovienė. – Nesu namisėda, nemanau, jog kada nors sėdėsiu ir žiūrėsiu serialus – tai tikrai nėra mėgstama mano veikla. Televizoriaus gali ir nebūti, beveik jo nežiūriu. Esu už aktyvų gyvenimo būdą, mielai einu pasivaikščioti.“
