„Iš Klaipėdos išvažiavau beveik prieš 20 metų. Nuo 2003-iųjų čia nebegyvenu, o apsilankau tik periodiškai, tad šis sugrįžimas buvo kaip kelionė laiko mašina su galimybe pasižiūrėti, kas įdomiausio vyko, vyksta ir bus plėtojama ateityje mieste“, – sakė R. Petrauskas.
Istoriko vaikystės prisiminimuose – jūra, kopų takeliai ir šilta bandelė ar duona grįžtant iš paplūdimio. Kaip teigė Robertas, viskas keičiasi, o jūra – ne. Tačiau nesikeisdama ji turi galios keisti viską aplink: klaipėdiečių mentalitetą, prisirišimą prie miesto, ypatingą nuotaiką.
Viskas keičiasi, o jūra – ne.
Klaipėdos ateities vizijai jūra taip pat turi didelę įtaką. Todėl dienos kelionę istorikas nutarė pradėti plaukdamas link jūros vartų, kurie po renovacijos atsivers dar plačiau.
Kūrė legendinę radijo stotį „Laluna“
Savu laiku pačiam R. Petrauskui Klaipėda tapo savotiškais vartais. Gimęs Klaipėdos gimdymo namuose, jis augo už 13 kilometrų nuo miesto, mokyklą baigė Gargžduose, taigi, kaip pats sako, Klaipėda buvo jo sostinė. Iš Gargždų į Klaipėdą persikraustė baigęs mokyklą. Su bičiuliais įkūrė legendinę radijo stotį „Laluna“.
„Tais laikais radijo stotis buvo ne verslas kaip dabar, o nauja, nepažinta teritorija. „Laluna“ savo kūdikystėje, vaikystėje ir paauglystėje darė daugybę keistų dalykų, rinkodarininkų požiūriu, gal net neįmanomų, nelogiškų, tačiau visa Klaipėda klausėsi pirmosios klaipėdietiškos radijo stoties. Euforija buvo tokia didelė, kad jokios kitos radijo stotys čia neturėjo šansų.
Rengdavome laidas iš paplūdimio, tiesiogines Jūros šventės transliacijas, dovanodavome marškinėlius, organizuodavome 3x3 krepšinio varžybas ir visokių kitokių dalykų, kurie buvo svarbūs miestui, telkdavo, vienydavo žmones. Žinoma, tai mano asmeninė patirtis, nes aštuonerius metus buvau „Laluna“ darbuotojas, su ja augau, bet kartu galėjau jausti Klaipėdos kvėpavimą. Labai ryšku ir svarbu buvo patirti, kad klaipėdiečiai myli ir brangina, kas yra jų, vietoje sukurta“, – prisiminimais dalijosi R. Petrauskas.
Susigrąžina istoriją, kuri buvo ištrinta, išžudyta, sugriauta
Dienos kelionėje po Klaipėdą R. Petrauskui labiausiai įstrigo, kad uostas ne užsiveria, o atsiveria žmonėms: „Kur tik pažvelgsi, vyksta grandioziniai darbai. Akivaizdu, be europinių investicijų būtų ne mūsų nosiai. Kita vertus, milijardinės sumos garantuotai atsipirks ir, žinoma, šimtmečius į priekį tarnaus miesto patrauklumui, grožiui.
Atkuriama piliavietė – labai geras pavyzdys. Kai gyvenau Klaipėdoje, uostas ir uždaros teritorijos aplink jį turėjo savo uždarą gyvenimą. Taigi, dabar čia atgaivinama ištisa Klaipėdos istorija, sujungiama su dabartimi.“
Vieta, kur atplaukia kruiziniai laivai, iš pramoninio uosto objekto virtusi reprezentacine miesto erdve, vienu iš traukos centrų. Tam reikėjo ne tik investicijų, bet ir užmojo, vizijos, gebėjimo palikti praeičiai senojo pasaulio taisykles ir pakeisti jas naujomis. R. Petrausko žodžiais, šiame procese dalyvauja ir patys klaipėdiečiai. Nėra taip, kad viską nusprendžia rimti dėdės vieno iš jų kabinete. Miestiečiai reiškia nuomonę, kokio miesto nori.
Nepaisant didžiulio metų paveldo, Klaipėda yra ir vienas jauniausių didmiesčių.
„Tai labai svarbu, turint omeny paradoksalią Klaipėdos situaciją. Žinome, kad ji yra vokiškos kilmės ir senesnė už Vilnių, Trakus. Tačiau, nepaisant didžiulio metų paveldo, Klaipėda yra ir vienas jauniausių didmiesčių, jei kalbėsime ne apie pastatus, o apie žmones. Taip atsitiko todėl, kad po Antrojo pasaulinio karo žmonių, gyvenusių iki jo Klaipėdoje, tiesiog neliko. Didžioji gyventojų dalis buvo evakuota arba pasitraukė į Vakarus, taigi po karo viskas prasidėjo nuo tuščio lapo. Vos kelių kartų miestui būtinai reikia istorinių atramų, be to, jas reikia sudėti iš naujo, sukurti, pradėti branginti. Atgauti ir pamilti miesto istoriją, kuri buvo ištrinta, išžudyta, sugriauta“, – sakė istorikas.
Procesas nėra labai paprastas, tačiau drauge suteikia jaunatviško alkanumo, energijos, su kuria galima padaryti daug daugiau. Būtent dėl to Klaipėdą R. Petrauskas vadina miestu, kuris tiesiog priverstas kurti, svajoti, neprarasti užmojo.
Jūros šventę padalytų į 52 gabaliukus
Atnaujinamos gatvės, įrengiamos viešosios erdvės, restauruojami istoriniai Klaipėdos pastatai, statomi nauji. Tačiau vienas svarbiausių dalykų, kurį akcentuoja istorikas, – kad nepristigtų žmonių, kurie tas erdves užpildo, šurmulio, juoko, taip teikdami miestui gyvybės.
„Per trumpai buvau Klaipėdoje, tačiau iš to, ką mačiau vaikščiodamas vakare, susidarė įspūdis, kad dūzgiančio avilio uostamiestyje trūksta“, – sakė R. Petrauskas. Jei dabar gyventų Klaipėdoje, jis galvotų, kaip Jūros šventę, kurios metu visi išeina į gatves, padalyti į 52 gabaliukus, kad žmonės būtų mieste kiekvieną savaitę.
Jei dabar gyventų Klaipėdoje, jis galvotų, kaip Jūros šventę, kurios metu visi išeina į gatves, padalyti į 52 gabaliukus.
„Galbūt viešųjų erdvių nėra tiek, kiek norėtųsi, tačiau ateini į Danės krantinę pačiame centre, kur viskas šiuolaikiškai, moderniai įrengta, ir nustembi: tuštoka. Mažai gyvybės ir nežinau kodėl. Ar kad klaipėdiečiai taupūs žmonės? Žinoma, daug šeimų keliasi į priemiesčius, bet tai būdinga ne vien Klaipėdai. Pasaulyje priemiesčių gyventojams ir 100 kilometrų nėra didelis atstumas važiuoti į darbą, renginius ar tiesiog pasibūti mieste.
Tačiau klaipėdiečiams, kurie gyvena tik vos toliau nuo centro, tai kliūtis išjudėti. Daug kas renkasi neprogresyvaus, negyvo, nejaunatviško miesto scenarijų, gyvena kaip mažesniuose miesteliuose ar kaimuose, kur vienintelė pramoga – televizorius. Man atrodo, toks kelias Klaipėdai netinka. Jeigu ji nori – o nori – būti šiuolaikiška, graži, turtinga, reikia miesto žmonių“, – akivaizdu R. Petrauskui.
Eksperimentuoja su krevečių auginimo aplinka
Paprašytas pasiūlyti restoraną Klaipėdoje, kur būtų galima paskanauti jūrų gėrybių, aštuonerius metus čia gyvenęs TV laidų vedėjas minėjo su draugais aptikęs restoraną, kuriame ragavo tiesiog fantastiškų krevečių. Jo draugė, kuri daug laiko praleidžia Sicilijoje, yra nemažai keliavusi po visą pasaulį ir tikrai gali palyginti virtuves, pasakė, kad tai – puikiausios krevetės, kokias tik gyvenime jai yra tekę valgyti.
Beje, tos krevetės buvo ne iš Klaipėdos universiteto, kurio laboratorijoje eksperimentuojama su krevečių auginimo aplinka, mat šis projektas – kol kas ne verslo, o mokslo startuolis. Lankantis jame R. Petrauskui buvo įdomu sužinoti apie žuvininkystės ir akvakultūros tyrimus bei pastaruoju metu laboratorijoje intensyviai plėtojamas inovatyvias, tvarias akvakultūros technologijas.
Kartu su Klaipėdos mokslo ir technologijų parku KU tiria jūrinę recirkuliacinę akvakultūrą. Tikimasi, kad krevečių auginimo aplinka pasitarnaus moksliniams tyrimams, studijoms, specialistams ugdyti bei žinioms komercializuoti.
„Dirbtinai ruošiant jūrinį vandenį, būtų galima auginti ir vertingas jūrines rūšis, pavyzdžiui, otus, doradas. Tai žalias projektas, turint omenyje, kad šaldytos krevetės, kurias mes vartojame, nėra pagaunamos natūraliuose vandenyse. Didžioji jų dalis išauginama Azijos fermose, kur nebūtinai laikomasi higienos ir gamtos apsaugos reikalavimų.
Žmogus – trumparegiška būtybė. Net žinodami, kad jūrų gėrybės artėja prie pabaigos, nes vandenynuose tiesiog nebebus, mes negalime nustoti jų valgyti ir neleidžiame atsinaujinti natūraliems gamtiniams ištekliams. KU kuriama technologija kaip tik ir leistų tai padaryti“, – apsilankęs laboratorijoje kalbėjo Petrauskas.
Išbandė Klaipėdoje sukurtą elektrinį autobusą
Ne mažesnį įspūdį istorikui paliko ir Klaipėdoje kuriami elektriniai autobusai: „Patobulintas elektrinis autobuso prototipas, kuriuo važiavome, keliautų į gamybą. Tai nepaprasta. Laboratorija – didžiulė.
Ant autobuso parašyta: Klaipėda. Tikrai klaipėdiečiams turėtų kilti stiprus pasididžiavimo jausmas, kad sujungus ES fondų paramą su neįtikėtinai energingų bei veiklių žmonių idėja galima padaryti stebuklingus dalykus. Iš to, ką mačiau ir asmeniškai patyriau, gali būti, kad Klaipėda padarys europinio masto proveržį ir galės didžiuotis kaip miestas, kuris pats apsirūpina ekonomišku, ekologišku transportu.“
„Nėra kitos vietos Žemėje, kur vėjas taip išpučia galvą“
Pokyčiai Klaipėdoje – akivaizdūs. Ypač žmogui, kuris Klaipėdoje negyvena kasdien.
Jūra – didžiulis turtas. Gyvenantiems kituose miestuose po 200–300 kilometrų tenka važiuoti.
„Klausimas, ar klaipėdiečiai tai jaučia? Kaip tai jaučia ir ar moka tuos pokyčius priimti į širdį? Ar klaipėdiečiams Klaipėda – širdžiai mielas miestas? Jis tikrai auga, keičiasi, gauna daug ES investicijų bei Finansų ministerijos dėmesio, ir tai yra teisinga. Nes Klaipėda – vienintelė tokia vieta Žemėje, kitos nėra, kur vėjas taip išpučia galvą, kur kava neįtikėtino skonio todėl, kad tu ją geri raudoname namelyje prie molo, visai šalia jūros.
Jūra – didžiulis turtas. Gyvenantiems kituose miestuose po 200–300 kilometrų tenka važiuoti, susiruošti, gaišti laiką kelyje, išleisti daug pinigų, kad pabūtų prie jūros. Kuo daugiau klaipėdiečių to nelaikys savaime suprantamu dalyku, kuo labiau mylės tai, kas be galo gražu ir unikalu, tuo didesnė ir gražesnė bus Klaipėda.“
