2021 06 12

Roką į oreivystę atvedė tėvas: „Dar neturėjau vairuotojo pažymėjimo, bet jau turėjau piloto licenciją“

Kai dangumi plaukia oro balionas – dažnas į jį pakelia akis, o didžiulis dangų papuošęs „burbulas“ atrodo tarsi atvirlaiškis, iš kurio linkėjimus siunčia skrydžio erdvę ir laisvę jaučiantys žmonės. O kartais sukirba pavydas, nes nedideliame baliono krepšyje yra, atrodytų, kitoks pasaulis. Ten arčiau leidžiasi saulė, ir medžių viršūnės yra arčiau.
Oreiviai Rimas ir Rokas Kostiuškevičiai
Oreiviai Rimas ir Rokas Kostiuškevičiai / Asmeninio archyvo nuotr.

Oreiviai Rimas ir Rokas Kostiuškevičiai – tėvas ir sūnus, savo kasdienybės neįsivaizduojantys be oreivystės. Tačiau ne tik be romantiškosios jos pusės. Patirčių lagaminuose – pergalės ir rekordai.

R.Kostiuškevičiaus gyvenime oreivystė yra jau 30 metų. Jis ne tik daugkartinis Lietuvos oro balionų varžybų nugalėtojas, Europos varžybų dalyvis, tačiau ir 2016 metų pasaulio vicečempionas.

Jo sūnus Rokas – Europos bei du kartus pasaulio jaunimo čempionas. Jis vienas 3 tūkst. kubinių metrų dydžio karšto oro balionu Ukmergės rajone pakilo į 9 kilometrų 386 metrų aukštį ir pasiekė Lietuvos rekordą.

15min GYVENIMO pokalbis su Rimu ir Roku – apie oreivystę, bendrą pomėgį, dangų, kuris dovanoja akimirkas ir kas būna tada, kai pakyli į devynių kilometrų aukštį.

– Rimai, kaip jūsų gyvenime atsirado oro balionai, nuo ko viskas prasidėjo?

Rimas: Nuo pirmo skrydžio oro balionu.

– O kaip nutiko pirmas skrydis oro balionu?

Rimas: Kai atsirado oro balionai, taip ir pakilom.

– Ir iki šiol?

Rimas: Kai leidžia oras – kasdien. Štai ir dabar ką tik nusileidome, nutūpėme. Nevėjuota, nešalta, nekaršta. Skraidom ir savo malonumui, ir sportuojame – suderiname ir komerciją, ir sportą. Nes varžyboms juk reikia turėti pinigų. Šis sportas ne iš pigiųjų.

– Kada su oro balionais supažindinote sūnų?

Rimas: Kai jam buvo septyneri.

– Tiesiog atsivedėte kartu?

Rimas: Aišku, o kur vaiką dėsi? Žmonai? Ne, užteko, kad ji pagimdė. Rokas buvo nuo vaikystės prie balionų. Sportavo, mokėsi. Kai suėjo 18, išlaikė egzaminus ir gavo licenciją. Ir pradėjo skraidyti.

Rokas: Man buvo 17. Dar neturėjau vairuotojo pažymėjimo, bet jau turėjau piloto licenciją.

Per pirmą skrydį buvo sudėtingos sąlygos. Mes taip trenkėmės į žemę, kad aš iškritau iš kašiko.

Taip, aš atėjau su tėvu, man nereikėjo rinktis, kur eiti. Kai buvau 6–7 metų, pradėjo mokyti tapti oro baliono pilotu. Tėvas prieš tai buvo parašiutininkas ir negalėjo be aviacijos.

– Rokai, kaip pats prisimenate savo pažintį su oro balionais, vaikystę?

Rokas: Per pirmą skrydį buvo sudėtingos sąlygos. Mes taip trenkėmės į žemę, kad aš iškritau iš kašiko, apsivertęs rinkau prietaisus ir ėjau pas tėvą. Po to pirmo skrydžio kelerius metus dar nesiartinau prie balionų. Tokia buvo pradžia.

O po to visą vaikystę kartu. Tėvai važiuoja į varžybas ir mane nusiveža. Užaugau su balionais – vasaromis visą laiką buvo balionai.

Eglės Digrytės nuotr./Roko Kostiuškevičiaus pilotuojamas balionas
Eglės Digrytės nuotr./Roko Kostiuškevičiaus pilotuojamas balionas

Rimas: Dabar aš anūkus mokau skraidyti – dukters vaikus. Kai jie pradėjo skraidyti, vienam buvo treji, kitam – ketveri metai. Jie – vieni iš jaunesnių augančių pilotų.

Kadangi mažiukai, tai jiems reikia paaukštinimo prie degiklio. „Seneli aukštyn!“, – šaukia. Tai ir kylam, ir lekiam. Dabar jiems jau 8 ir 9 metai. Jau vyrai.

– Gal užaugs taip pat pilotais?

Rimas: Jei juos po truputį pratinsim prie šito sporto, užsiėmimo, jei jie čia matys pozityvius dalykus, patiks – gal. Negalima jų išgąsdinti, sutraumuoti psichologiškai, kad jie jaustų baimę. Viskas po truputį.

Vaikai gali išsigąsti degiklio garso, nusileidimo, negalima vaikų skraidinti ekstremaliomis sąlygomis, kai vėjuota. Kad nebūtų kieto nusileidimo, kad viskas – minkštai ir gražiai, švelniai.

– Rokai, jūs pakilot oro balionu virš 9 kilometrų ir taip pasiekėte Lietuvos rekordą. Kada tai buvo?

Rokas: Per pirmą karantiną. Susidėjo daug dalykų – danguje neliko lėktuvų, iš lėto buvo tam ruoštasi ir reikėjo pasinaudoti proga.

– Kiek įprastai kyla oro balionas?

Rokas: Apie kilometrą. Daugiau jau nėra reikalo kilti – toliau jau gražiau nebūna.

Asmeninio archyvo nuotr. /Oreiviai Rimas ir Rokas Kostiuškevičiai
Asmeninio archyvo nuotr. /Oreiviai Rimas ir Rokas Kostiuškevičiai

– Kai pakyli devynis kilometrus – kaip tada, kas kitaip?

Rokas: Viskas kitaip. Būni durnas. Nėra taip, kad užsidedi kurpinę ir kyli. Pusantrų metų tam buvo ruoštasi, kalbėta su dešimtimis pilotų apie tai, kaip jie ruošėsi, kokie buvo jų įspūdžiai ir ko iš jų galėčiau išmokti.

Dėl deguonies trūkumo, slėgio skirtumo visiškai nelieka mąstymo, viską darai autopilotu.

Čia yra toks dalykas, kur gali durnai numirt. Ir pats kaltas liksi, nes bus pasiruošimo klausimas. Kai kiti tau sako, kad tokiame aukštyje būsi durnas, tu vis tiek neklausai. Sako, kad neatsiminsi, kad į dešinę užsukt, o į kairę – atsukt. Man sakė: susinumeruok dujų butelius, kurie yra tik keturi, nes pakilęs tu neatskirsi, kur kuris.

Dėl deguonies trūkumo, slėgio skirtumo visiškai nelieka mąstymo, viską darai autopilotu. Todėl tam ir reikia labai daug pasiruošimo – kartoti visus veiksmus, žinoti, ką daryti, jeigu nutiks vienas ar kitas. Jausmas labai kitoks ir tu turi pasiruošti tam, kad tavo smegenys neveiks.

– Kiek truko pakilimas ir nusileidimas?

Rokas: Greitai. Valanda į viršų ir valanda atgal. Stengiesi kuo greičiau tai daryti, kad kūnui nebūtų per didelės apkrovos. Kuo ilgiau būsi – tuo didesnė tikimybė, kad bus ilgalaikių sveikatos pasekmių.

– Kai alpinistai lipa į kalnus, jie skiria laiko aklimatizacijai.

Rokas: Čia dėl to ir reikia viską daryti greitai. Pirmyn atgal, ir viskas. Po to paskauda kelias dienas galvą, būna silpna ir panašiai, bet atsigauni.

– Koks iki šiol buvo rekordas?

Rokas: Rekordo vienam kylant Lietuvoje nebuvo, nes kildavo dviese ir su didesniais balionais. Kylant vienam didesnis rizikos faktorius. Jei kažkas su deguonimi ar su tavim blogai ir tu nualpsti – nebus kito, kuris perims pilotavimą, papurtys tave, prikels ar duos deguonies.

– Tada kodėl skridote vienas?

Rokas: Nes tai buvo dar vienas dalykas, ką galima su balionais daryti. Kai myli balionus, visur nori su jais būti. Buvo likusi viena sritis, kur reikėjo viską pereiti, išmokti. Ir tai buvo aukščio baimės įveikimas. Seniau bijodavau aukščio.

Prieš šį pakilimą būdavo treniruočių skrydžiai – pakildavau į 4, 6, 7 kilometrus. Kai pakyli aukštai – dingsta ir aukščio baimė. Dabar jos jau nebejaučiu.

Asmeninio archyvo nuotr. /Oreiviai Rimas ir Rokas Kostiuškevičiai
Asmeninio archyvo nuotr. /Oreiviai Rimas ir Rokas Kostiuškevičiai

– Kai nusileidot, koks jausmas buvo ant žemės?

Rokas: Visi sakė, kad bus žiauriai sunku nusileisti, kad labai atvės dujos, nes ten viršuje minus 50, ir tu neturėsi galios degikliuose. Tada galvoji, kad nesąmonė – juk greitai pirmyn ir atgal. Turėtų normaliai būti.

Buvau labai laimingas, kad nusileidau, nes tai nebuvo labai paprasta.

Bet nusileidimas nėra labai paprastas. Degikliuose iš tiesų nelieka galios, slėgio dujose nelieka nuo šalčio. Kai priartėjau prie žemės, pamačiau kelią ir viduryje laukų leidausi. Buvau labai laimingas, kad nusileidau, nes tai nebuvo labai paprasta.

– Rokai, bet jūsų tėtis ir buvo tas žmogus – artimas žmogus – kuris geriau nei bet kas kitas suvokė riziką?

Rokas: Taip. Su tais rekordais taip yra – juos gali pasiekti, kol nesuvoki visų rizikų. Supranti jau po rekordo. Turėjau planą, kad po to – kitu bandymu – imsiu daug daugiau.

Tėtė ir buvo tas, kuris labiau suprato rizikas – nuo pradžių. Jis buvo tas, kuris visą laiką buvo inkaras, kablys, kuris mane stabdė, o aš turėjau jį įtikinėti.

Mano bailumas verčia mane pasiruošti kiekvienam skrydžiui.

Tai buvo mano pasiruošimas, mano skrydis. Sakydavau, kad aš noriu vienas skristi, o ne dviese. Ir jis, suprasdamas tą, kad vienam yra daug pavojingiau, buvo labai skeptiškas.

Prieš šį skrydį buvo trys paruošiamieji pakilimai. Aš tėtį pasiėmiau į antrą treniruotę, ir mes kilom dviese. Jis su kauke, aš – be nieko. Norėjo pažiūrėt, kada nulūšiu.

Ir tada tėvas pamatė, kad aš esu pasiruošęs. Mes skrendam, o aš jam aiškinu, kaip viskas yra, kokiu principu ir toliau. Ir jis mane paleido. Sako: varyk.

– Rokai, jūs gerąja prasme pamišęs.

Rokas: Aš esu labai didelis bailys, bet tai geriausia mano savybė, kuri suteikia daug saugumo. Nes aš, būdamas bailys, turiu jaustis saugiai žinodamas kiekvieną išeitį iš bet kokios situacijos. Mano bailumas verčia mane pasiruošti kiekvienam skrydžiui.

Pauliaus Grigaliūno nuotr./Akimirkos iš Lietuvos karšto oro balionų čempionato
Pauliaus Grigaliūno nuotr./Akimirkos iš Lietuvos karšto oro balionų čempionato

– Rimai, kas apskritai žmones traukia link dangaus?

Rimas: O jūs esate skridusi? Pajutot? Kai skrendi lėktuvu, jame suspausta erdvė, o čia tu kvėpuoji oru. Skrendi ten, kur tave vėjas neša. Tu pajunti laisvę.

– Ir danguje nėra šviesoforų?

Rimas: Hm. O žinot skirtumą tarp lėktuvo ir baliono?

– Pasakykit.

Rimas: Iš baliono galima spjaudyti. O lėktuve tu pabandyk? Nėra nieko, nėra emocijų.

Balione yra žmogaus sąlytis su dangumi. Kai skrendi per debesis, gali įkvėpti debesies. Drėgno oro. Skrisdamas virš medžio gali paliesti medžio viršūnę. Kada jūs paliesit eglės viršūnę ir kankorėžį ant jos? Tik su oro balionu galite iš lėto paglostyti.

Žmonėms būna tokios emocijos, kai jie ir naktimis sapnuoja, kad skraido.

Yra Lietuvoje medžių lajų takas, kur žmonės veržiasi, vaikšto tomis lentomis. O tu čia medžių lajų taką matai tarp medžių, tarp šakų. Kaip kino teatre, užsidėjęs 3D akinius. Emocijos neįkainojamos.

– Ar skrydis oro balionu yra populiari dovana?

Rimas: Taip, dabar mūsų visuomenė persikvalifikavo į įspūdžių dovanas. Jau praėjo laikai, kai dovanojo krištolines vazas, paveikslus, staltieses ar dar kažką. Materialius dalykus.

Dabar žmonės turi viską, ko reikia. Bet jei tu jam padovanojai įspūdžius, jis tai prisimins dar ilgai.

– O ar būna danguje nuotykių?

Rimas: Kiekvienas skrydis yra gyvenimo nuotykis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis