Eglė priduria: „Skraidantys be navigacijos, akiniuočiai, patiriantys „aukštos vietovės fenomenus“, niekada nenusileidžiantys ant žemės, purtyti žaibų ir uraganų, žemiški žmonės sakytų – nenormalūs, užtai labai laimingi…. Kiti – puolę, mokslininkai, mąstytojai, keliauninkai, debesų formų kolekcininkai, tyrinėtojai…“
Šiuo metu Rokiškyje vykstančio XXII tarptautinio vargonų muzikos festivalio kolektyvams, be kitų prizų bei atminimo dovanų, įteikiami Eglės sukurti angelai.
Viena iš festivalio organizatorių, Rokiškio kultūros centro direktorės pavaduotoja Aušra Gudgalienė, atskleidė, dėl ko kraštą reprezentuojančiam renginiui pasirinkti šios menininkės kūriniai. Nes jie kitoniški, unikalūs, nepakartojami, vienetiniai. Kaip ir muzika – tą patį J.S.Bacho kūrinį skirtingi atlikėjai gali sugroti visai kitaip. Pasak jos, angelas – sakralumo simbolis, priimtinas visiems. Be to, Eglės angelai – tai praktiška dovana, nes pakabinami ant sienos.
O kaip kūrėjos vaizduotėje gimsta angelai? „Pamatau žmogų keistais bruožais ir stebiu, po to, regis, netyčia tai, kas buvo stebėta, atsikartoja angelų bruožuose“, – sako E.Kuzminskaitė. Kas vyksta toliau?
– Pažiūrėjus į Jūsų kūrybinius darbus atrodo, kad esate TIK menininkė, bet iš tikrųjų turite ir kitą, pagrindinį, darbą. Kokį?
– Jau 16 metų dirbu užimtumo srityje, Rokiškio psichiatrijos ligoninėje socialine darbuotoja-profesijos mokytoja su pacientais, kurie turi psichikos negalią. Nelaikau savęs menininke, tai, ką darau laisvalaikiu, daugiau yra hobis.
– Iš kur polinkis į meną? Mokydamasi mokykloje lankėte meno būrelius? O gal tai genai?
– Nuo vaikystės mėgau kurti. Mokyklos laikais lankiau pynimo iš vytelių būrelį. Darydavau paveikslus iš šiaudų. Kūrybiškumas atėjo iš šeimos, močiutė buvo „prie meno“. Tėtis taip pat prie „savotiškos“ kūrybos, su broliu dvyniu kuria ir bando visokius konstravimo išradimus. Jis daugiau domisi fizika ir yra konstruktorius. Pavyzdžiui, lauke statė malūną, kuris gamina elektrą, arba sukūrė „judančią“ kėdę, ant kurios sėdint būtina taisyklinga laikysena, kadangi jos ašis juda.
– Egle, peržvelgus į Jūsų feisbuką įkeltų darbų nuotraukas, matosi ne tik angelai, bet ir papuošalai su oda, kitomis medžiagomis. Apskritai 2013 ir 2018 metų kūryba labai skiriasi. Kas liko už kadro? Kokie kūrybos etapai?
– Taip, įsigijau pirmą mažą krosnelę ir pradėjau kurti papuošalus. Auskarams, apyrankėms, pakabukams lipdydavau keramines detales, po to jungdavau jas su natūralia oda. Pamenu, galėdavau sėdėti ir kurti valandomis, pamiršdavau net pavalgyti – taip stipriai įtraukdavo ši veikla. Jau tuo metu kūriau angelų veidelių fragmentus papuošalams. Papuošalai su veideliais atrodydavo keistokai, todėl ir jų trokštantieji būdavo be galo meniškos asmenybės. Po to panorau kurti didesnius gaminius. Maža krosnelė atgyveno gal kokius metus, tada įsigijau gerokai didesnę. Va tada ir prasidėjo dar didesnis pasitenkinimas procesu, aišku, ir rezultatais. Nutikdavo taip: nespėju sukurti vieno, o mintyse jau kiti kūriniai. Buvo sunkesnis laikotarpis, kai neturėjau galimybės kurti. Idėjos ateidavo šimtais, o rankos tarsi surištos. Jausmas buvo nekoks, sakytum, iš vidaus tuoj „susprogsiu“. Dabar, būna, tiek sudedu savęs į kūrinį, kad po to jaučiuosi tarsi ištuštėjusi, todėl dažnai pasakau, kad dabar tik noriu žiūrėti į vieną tašką (šypsosi – aut. past.).
– Kaip Jūsų gyvenime atsirado angelai? Tiesiog traukia ir rankos prie jų limpa? O gal buvo koks nors atsitikimas, aplinkybės?
– Tai daugiau iš charakterio. Nuo vaikystės mėgau tyrinėti aplinką. Mama vesdavosi ravėti daržą, o aš tyrinėdavau: vabalus, kirmėles galėdavau stebėti valandomis ir nepabosdavo. Vėliau rūpėjo sužinoti faktų apie žmogaus egzistencijos slėpinius. Analizuoti dalykus, kai to net nereikia. Todėl ir lipdymas lyg tyrimas. Pamatau žmogų keistais bruožais ir stebiu, po to, regis, netyčia tai, kas buvo stebėta, atsikartoja angelų bruožuose.
– Jei angelas užsakomas, tai tikriausiai beveik visada užsako ne pats žmogus, kuriam jis skirtas, o kažkas iš artimųjų. Ką paprastai norite sužinoti apie būsimą angelo savininką?
– Dažniausiai angelų norėtojai kreipiasi dovanos artimiesiems jubiliejų, vestuvių, krikštynų progomis arba nori dovanoti žmonėms, kurie viską turi. Atsiunčia žmogaus nuotrauką ir paprašo kūrinyje atspindėti bruožų arba detalių.
– Ar nenuobodu lipdyti užsakomuosius dirbinius? Juk tai ,,įrėmina“, nurodo terminus. O jei nesinori kurti?.. Tenka prisiversti?
– Dažniausiai, jei labai „įrėmina“, atsisakau.
– Į kokias šalis iškeliauja Jūsų kurti angelai?
– Švediją, Airiją, Vokietiją, Prancūziją, Daniją, Slovėniją, Ukrainą…
– Kaip vadinasi tokia kūrimo technika?
– Tai skulptūrinė, reljefinė technika. Po to darbas džiovinamas apie savaitę. Džiovinimo laikas priklauso nuo kūrinio dydžio. Po to seka pirmas degimas 900 laipsnių temperatūroje, tada glazūravimas (spalvinimas) ir galiausiai dar vienas degimas 1050 laipsnių temperatūroje. Trečias degimas reikalingas, kai norima išryškinti tam tikras detales (portfelio sagtelę, sagas ir kitus elementus). Tos detalės padengiamos tauriaisiais metalais – auksu arba platina. Jų dedama labai mažai, kad tik paryškintų kūrinį. Tuomet degimo temperatūra siekia 650–900 laipsnių. Vasarą labai patinka naudoti augalų motyvus, juos dažniausiai įspaudžiu angelų drabužiuose.
– Apie įkvėpimą. Kada jis ateina?
– Būtina sąlyga – poilsis, gamta. Kartais pakanka nueiti į dirbtuves be jokio įkvėpimo ir jis iš niekur atsiranda. Dirbtuvės – mano vidus: kiekviena dulkė, ne vietoje padėtas daiktas, degantis židinys, jaukumas, ramybė, katės murkimas, motyvuoja. Viskas po ranka – tik imi ir kuri…
– Dirbtuves įkūrėte gyvenamajame name ar joms pritaikytas koks nors kitas kampelis?
– Dirbtuvės įkurtos ūkiniame pastate, šalia gyvenamojo namo. Išoriškai jos atrodo daugiau panašios į gyvenamąjį kambarį nei į dirbtuves.
– Iš įrašų feisbuke supratau, kad neturite televizoriaus, bet turite luošą katę, pas kurią gyvenate. Mat sakoma, kad pas šeimininkus gyvena tik šunys, o su katėmis atvirkščiai – jos jaučiasi taip, tarsi šeimininkai gyventų jų būste. Kaip susiradote viena kitą?
– Televizoriaus neturiu daug metų, bet kas vyksta Lietuvoje, pasaulyje, tikrai žinau. Internetinę informaciją dozuoju. Čia kaip su alkoholiu, – jei padauginsi, nepasiseks (nors alkoholio visiškai nevartoju). O katę radau prieš 7 metus eidama iš darbo namo, tik vėliau pamačiau, kad jos priekinių letenų likę pusė ir kyšojo atviri kaulai. Tuo metu ji vaikščiojo kaip žmogus – ant galinių kojų. Prisijaukinau su maistu, tada parsinešiau namo. Veterinaras Edmundas Užupis ją operavo, „pataisė“. Dabar ji sėkmingai čilina, šeimininkauja dirbtuvėse. O aš jau lyg po jos…
– Ko dar neturite, kas įprasta turėti statistiniam lietuviui? Ir ką dar turite, ko neturi statistinis lietuvis?
– Sudėtingas klausimas. Esu be galo dėkinga gyvenimui, jaučiuosi apdovanota viskuo, ką turiu ir kuo galiu pasidalinti. Vien jau tai, kad geriame švarų vandenį, yra malonė, vaikštome ta pačia žeme, kvėpuojame tuo pačiu oru be išimties. Man prabanga yra gyventi apsuptai savų žmonių. Man svarbu bendravimas, kuris įneša į kasdienybę lengvumą, juoką, supratimą sunkiais momentais ir žinojimą, kad tave priima visu gyliu, su keistumais, džiaugsmais, laimėjimais, pasiekimais, klaidomis, rūpesčiais, šešėliais ir laime.
– Dėkoju už pokalbį.
