Ir tik praėjus daugiau nei ketvirčiui amžiaus po mirties, legendinis romanas jam atnešė šlovę.
Pirmoji romano „Meistras ir Margarita“ redakcija buvo visiškai nepanaši į paskutiniąją, kuri yra žinoma dabar. Kūrinys turėjo būti apie šėtoną ir tik vėliau gimė idėja įvesti naujus herojus – Meistrą ir jo mylimąją.
1930 m. kovo mėnesį, baimindamasis dėl artimųjų gyvybės, rašytojas sunaikino rankraštį, nes jame buvo gausu aštrių išpuolių prieš sovietų valdžią. „Aš savo rankomis išmečiau į krosnį romano apie velnią rankraštį“, – prisipažino menininkas.
Praėjus keletui metų, kai rankraščio lapai žuvo ugnyje, M. Bulgakovas grįžo prie siužeto. Vėliau savo draugui parašė: „Mane apsėdo velnias. Jau Leningrade ir dabar čia, dusdamas savo kambarėliuose, aš pradėjau rašyti iš naujo puslapį po puslapio to prieš trejus metus sunaikinto romano. Kodėl? Nežinau. Aš smaginuosi!“
Gyvenime autorius taip ir neišvydo išspausdinto paties svarbiausio kūrinio. Ne dėl to, kad nuolat taisė, perrašinėjo ir šalino „pavojingas“ vietas. Sovietų cenzūra nebūtų jo praleidusi – romane dažnai skamba politinė satyra.
„Meistro ir Margaritos“ publikacijos iš pradžių pasirodė žurnaluose, vėliau išėjo atskiros dalys. Pirmą kartą visas cenzūros nesudarkytas kūrinys buvo išspausdintas 1989 m.
Savo kūrinį autorius vadino „saulėlydžio“ romanu, nes jį rašė jausdamas, kad greitai paliks šį pasaulį. Rašymui atidavė paskutines jėgas, net kai ėmė prarasti regėjimą ir numalšinti skausmą nuo hipertenzinės nefrosklerozės galėjo tik morfijus, diktavo žmonai ir jos seseriai.
Gyvenimo pabaigoje menininkas jau beveik nebegalėjo kalbėti, bet sutuoktinei parodė į „Meistro ir Margaritos“ rankraštį ir išlemeno: „Kad žinotų, kad žinotų...“ Ir Elena Bulgakova padarė viską, kad išpildytų paskutinį vyro norą.
Rašytojui buvo suteikta išskirtinė malonė – mirti sava mirtimi, nes su valdžiai nepalankiais asmenimis tais laikais būdavo susidorojama. M. Bulgakovas šį pasaulį paliko sulaukęs 48-erių.
Jei ne rašytojo našlės pastangos, romanas „Meistras ir Margarita“ taip ir būtų likęs nežinomas. Ji išsaugojo ir perspausdino visus vyro kūrinius. Praėjus dvidešimt šešeriems metams po M. Bulgakovo laidotuvių, romanas pagaliau išvydo šviesą (1966 m.) ir padarė kūrėją žinomą visam pasauliui.