Nors jis mokytojauja jau beveik trejus metus, tačiau mokytojo gyvenime būta pačių įvairiausių patirčių – nuo žurnalistikos iki darbo prekyboje.
Kaip jis apskritai sugalvojo tapti mokytoju? „Aš nesugalvojau – tiesiog taip susiklostė, tačiau toks pasirinkimas šiandien džiugina. Vienu metu dirbant prekyboje gavau pasiūlymą mokytojauti, nes Lietuvoje tai problema – mokytojų trūksta, ypač Kaune – rusų kalbos mokytojų.
Pradėjau dirbti J.Urbšio mokykloje, nes ten žaibiškai ieškojo pakeisti mokytoją, kuri turėjo išeiti anksčiau laiko motinystės atostogų, o Varpo gimnazijoje įsidarbinau vėliau – po metų. Teko sudalyvauti konkurse, kur į vieną vietą pretendavo net 15 žmonių.
Kai tik pradėjau dirbti, paskambinau savo anglų kalbos mokytojai, su kuria palaikiau ryšį dar nuo mokyklos, ir pribloškiau ją ta žinia, kad tapau mokytoju (juokiasi). Ji pasakė, kad linki man ten dirbti laikinai. Pati mokytoja mokyklą paliko iškart, kai tik sulaukė pensinio amžiaus, ir teigė, kad reikia išeiti laiku ir išeiti oriai.
Mokytoja man davė patarimų, taip pat palinkėjo, kad neužsibūčiau mokykloje, tikindama, kad esu žurnalistas, o ne mokytojas“, – pasakoja savo istoriją S.Kozlovas.
– Taigi – nuo ko prasidėjo jūsų kelias į mokytojavimą?
– Aš studijavau Karaliaučiuje slavų filologiją ir žurnalistiką, tačiau pabaigus universitetą paaiškėjo, kad Maskva nėra išdavusi licencijos žurnalistikai, todėl diplome liko tik slavų filologija.
Tačiau noras būti žurnalistu niekur nedingo, todėl vėliau Kaune įstojau į viešąją komunikaciją, paskui baigiau viešųjų ryšių magistrą, o šiuo metu mokausi politikos mokslų doktorantūroje.
Besimokant Karaliaučiuje teko paragauti žurnalisto duonos: dirbau radijuje, turėjome laidą su grupės draugais, vėliau po kelerių metų perėjau į televiziją, žinių tarnybą. Kiekvienas miestas turi to kanalo padalinį, kuris buvo ir Karaliaučiuje. Man darbas televizijoje labai patiko, todėl grįžęs į Lietuvą jį tęsiau toliau Pirmajame Baltijos kanale Kaune. Man išties rusų kalba labai padėdavo – tiek žurnalisto darbe, tiek dabar, kai dirbu mokytoju.
Televizijoje dirbau trejus ketverius metus ir supratau, kad man trūksta žinių, todėl tęsiau mokslus Kaune. Nors žurnalisto darbas įtraukia ir man labai patiko, tačiau visą laiką taip dirbti greičiausiai nenorėčiau, nes tempas yra labai didelis. Krizė 2008-aisiais ir nesutarimai su redaktoriais pakoregavo planus ir teko keisti kryptį.
– Ar dirbant rusiškose televizijose neteko susidurti su propaganda?
– Tikrai ne. Kai dirbau Karaliaučiuje, V.Putinas tik atėjo į valdžią ir dar nespėjo įsišaknyti, todėl tokio masto propagandos, koks pasiektas šiandien, tikrai nebuvo.
Aišku, buvo ir nusivylimų. Kai pirmą kartą V.Putinas išėjo į eterį, Karaliaučiuje mus visus „išvarė“ filmuotis tai laidai. Aš įsivaizdavau, kad esu toks drąsus, užduosiu klausimą apie Rusijos ir Lietuvos santykius, tačiau viskas buvo surežisuota, moteriai už atsakymus sumokėta prie mano akių. Apėmė nusivylimas tokia skleidžiama žurnalistika.
– Kaip toliau klostėsi jūsų gyvenimas?
– Po darbo televizijoje pakeičiau kryptį ir išėjau dirbti į prekybą. Mane labai traukė mobilieji telefonai, kadangi tuomet prasidėjo jų bumas. Vėliau įmonę ištiko bankrotas, o aš išėjau mokytis žurnalistikos Kaune.
Ar nekyla noras vėl grįžti į žurnalistiką? Kyla, nors labai didelės nostalgijos neturiu, o ir į televiziją žiūriu kitu žvilgsniu, ne taip, kai paprastas žiūrovas.
Užkoduoji užduotis QR kodu, o mokiniai naudodamiesi telefonu jas nuskaito ir atlieka.
Tačiau šiuo metu mokykla man labai susuko galvą, atsidaviau ir pasinėriau į ją. O kaip bus toliau – matysime. Artimiausius ketverius metus turiu didelių įsipareigojimų savo devintokams – esu jų auklėtojas (šypsosi).
– Kuo jums labiausiai patinka darbas mokykloje?
– Man labai patinka, kad dabar mokykla yra kitokia, nei kai mokiausi aš. Dabar yra labai daug galimybių – technologijos vis labiau plečiasi, o man patinka, kad jas galima įdiegti pamokoje.
Ta pati virtuali realybė. Su vaikais turime virtualios realybės akinius, parsisiunčiame programėlę ir dalyvaujame virtualioje ekskursijoje Maskvoje, kur galiu jiems paaiškinti kiekvieną įdomų objektą.
Tie patys testai ir kontroliniai gali būti išmanūs: paruošiu juos, paleidžiu per multimediją, vaikai juos atlieka, o man visi pažymiai sukrenta į dienyną. Juk mokiniai dabar negali gyventi be telefonų, todėl stengiamės ir juos įtraukti. Tarkime, užkoduoji užduotis QR kodu, o mokiniai naudodamiesi telefonu jas nuskaito ir atlieka. Paprasta, tačiau vaikams labai įdomu. Su kolegomis šį būdą taikome gana dažnai.
– Kaip vaikai vertina jus kaip mokytoją?
– Vaikai niekada nepasako į akis, ką galvoja. Gali tik nuspėti. Iki galo aš net nežinau, ką jie mąsto.
Praėjusiais metais mane išrinko vienu geriausių mokytojų – skyrė antrąją vietą. Manau, kad tik nuoširdumu ir geru darbu gali pasiekti tokių rezultatų. Galbūt manyje yra pašaukimas ne tik žurnalistikai, bet ir mokytojavimui (šypsosi).
– Kas jums labiausiai patinka dirbant su vaikais?
– Patinka, kad jie yra smalsūs, žingeidūs, jiems viskas įdomu. Kiekvienas ateina su savo istorija ir patirtimi, skirtingomis žiniomis. Gal tik mokslo metų pradžioje būna sunku, kai ateina mokiniai iš skirtingų progimnazijų ir reikia prisitaikyti prie naujos tvarkos.
Mano dalykas nėra pagrindinis – tik kelios savaitinės pamokos, tačiau stengiuosi kaip įmanoma paįvairinti užduotis, nes vien tik sausas vadovėlis ir pratybos nesudomins.
Taip pat turiu ne vieną svajonę, pavyzdžiui, norėčiau parašyti projektą ir su auklėtiniais išvažiuoti į Europą, kad vaikai pamatytų, kaip ugdymo procesas vyksta kitų šalių mokyklose.
– Kaip manote, ar dabar rusų kalba populiari, kaip ji vertinama?
– Šiais laikais viską bandome labai politizuoti. Visada sakau vaikams, kad šiandien Putinas yra, o rytoj jo gali nebūti, o kalba juk išliks ir toliau. Kuo daugiau kalbų žmogus moka, tuo jam yra lengviau. Tu nežinai, kokios galimybės prieš tave atsivers mokant vieną ar kitą kalbą.
Visada sakau vaikams, kad šiandien Putinas yra, o rytoj jo gali nebūti, o kalba juk išliks ir toliau.
Pastebėjau, kad didelės tautos, pavyzdžiui, lenkai ar rusai, neskuba mokytis anglų kalbos, kad susišnekėtų su kitų tautybių žmonėmis dėl to, kad jie nejaučia poreikio – jų tautos didelės. Mes, kaip mažesnė tauta, šiuo atveju mokame tikrai daugiau kalbų.
– Ar niekada nejautėte diskriminacijos dėl savo tautybės?
– Tikrai ne, nesu susidūręs ir su patyčiomis. Gimiau ir užaugau Kaune, kur tu negali nemokėti lietuviškai. Nepaisant to, kad aš baigiau rusų mokyklą, lietuviškai kalbu turbūt geriau nei kai kurie lietuviai.
Yra ir mokinių, kurie sako, kad jiems nepatinka Putinas, todėl jie rusų kalbos nesimokys. Aš sakau, kad kalba yra renkamasi dėl to, kad susipažintume su rusų kultūra, istorija. Kartais sunku paaiškinti vaikams, nes jie interpretuoja viską savaip. Tačiau su aštriomis situacijomis dar nesu susidūręs.
Namie turiu troleibusų ir autobusų parką, kolekcionuoju jų modelius kurių turiu per 200.
– Ar Lietuvoje jaučiatės laimingas?
– Taip. Savo mieste jaučiuosi labai laimingas ir niekada neturėjau minčių emigruoti. Puikiai jaučiuosi Kaune ir galiu pavadinti save Lietuvos patriotu.
Didžioji mano klasės draugų dalis yra išsibarsčiusi po visą pasaulį. Greičiausiai daugumos jų nepamatysiu, tačiau pastebėjau, kad tie klasės draugai, kurie užsienyje, yra labiau paveikti propagandos. Galima sakyti, ką tik nori, tačiau pakeisti nuomonės neįmanoma.
Nepaisant to, kad aš baigiau rusų mokyklą, lietuviškai kalbu turbūt geriau nei kai kurie lietuviai.
Aš siūlau atsiriboti nuo propagandinių rusų kanalų, kurie pavergti ir valdomi oligarchų, ir rinktis patikimus informacijos šaltinius. Gebėti atskirti informaciją, paieškoti daugiau šaltinių turėtų būti nesunku, juk pasaulis didelis ir margas ir šiais laikais informaciją galima atsirinkti.
Tačiau visada yra tokių, kurie tiki tuo, kuo nori. Visgi šiais laikais negali aklai tikėti vienu šaltiniu.
– Mokytojui darbas nesibaigia užvėrus mokyklos duris, yra dar mokinių darbų taisymas, ruošimasis pamokoms.. Ar randate laiko pomėgiams? Ir jei taip, kokių turite?
– Namie turiu troleibusų ir autobusų parką, kolekcionuoju jų modelius kurių turiu per 200. Jie visi gražiai sudėti, sunumeruoti, turi tokius pačius maršrutus kaip Kaune. Tokį hobį pavadinčiau atsipalaidavimu po darbų, kai prisėdi prie tų autobusų ir troleibusų modelių, pakaitalioji jų maršrutus – tai lyg savotiškas žaidimas. Renku juos nuo trečios klasės.
Beje, vienu metu gyvenimo kryžkelėje, kai išėjau iš žurnalistikos, norėjau vairuoti troleibusą, tačiau kai nuėjau darbintis, supratau, kad savęs ten neįsivaizduoju. Man buvo 21-eri ir labiausiai nepatiko susirinkusiųjų kontingentas. Turiu draugų, kurie vairuoja troleibusus, yra išsilavinę ir puikūs žmonės, tačiau tokių tik maža dalis.
Taip pat redaguoju transporto puslapį transphoto.ru, į kurį entuziastai iš viso pasaulio kelia nuotraukas. t. y. visi tie, kuriems patinka elektrinis transportas. Tą meilę troleibusams įskiepijo mano baba – kai gyvenau senamiesty, ten buvo galinė troleibusų stotelė, ir aš lakstydavau į juos žiūrėti.
Dabar save galiu pavadinti dviratininku – pasinėriau į dviračių sportą ir stengiuosi daugiau judėti, dažnai važinėju į darbą ir iš darbo bei vakarais.