Jeigu tai būtų bent Klaipėda, eik taip pat. Su valtorna ir usūriniu šunimi gal būtų kiek perlenkta, o visa kita – prašom. Dryžuota, languota, mini, maksi – puiku, tik ten ji, Asta Girnienė, bus „viena iš“ daugelio stilingai ir įdomiai besirengiančių damų.
Asta nenori būti „viena iš“ – jai tai nepatinka. Jai patinka drąsa, perteikiama ryškių spalvų sijonais, dar ryškesnių spalvų švarkais ir vos ne neonu šviečiančiais aksesuarais.
Gimiau laikais, kai viskas buvo vienoda ir išsiskirti iš minios buvo pavojinga.
Tokia – ryškiaspalvė – Asta vaikšto Ukmergės gatvėmis. Vaikšto, visa savo esybe paneigdama stereotipą, kad provincijoje gyvena tik bailiai, prisitaikėliai ir nuobodos. Tie, kurie saugiai ir patogiai jaučiasi vien cepelinų spalvos pusilgio chalato formos maišuose.
Asta paneigia ir dar vieną stereotipą. Ji dirba bibliotekoje ir ne, nėra ta knygų žiurkė pilku, naftalinu dvelkiančiu kostiumėliu, senamadiškais akinukais ir kukliu kuodeliu – taip šaržuotai kartais vaizduojamos bibliotekininkės.
Jaunystėje – sau negraži
Jaunystėje Asta nesijautė nei graži, nei kuo nors ypatinga, dėl įvairių priežasčių varžė ir ribojo save.
Metams bėgant moteris tarsi įgijo sparnus: pagaliau kvėpuoja visa krūtine, mėgaujasi akimirkos teikiamu džiaugsmu, kasdienybę paverčia spalvingu ir dinamišku monospektakliu. Nebeliko dirbtinai nubrėžtų ribų – kaip ir įsikalbėtos pareigos visiems-visur-visada patikti ir įtikti.
Daugybę metų – juoda spalva
Ryškus stilius Astai – būdas būti pastebėtai. „Aš gimiau laikais, kai viskas buvo vienoda ir išsiskirti iš minios buvo pavojinga. Todėl 11 metų – mokykloje su juoda uniforma, po mokyklos 10 metų su juodais tepaluotais chalatais – metalo gamykloje.
Tada – socialinis darbas, kuriame rekomenduojama rengtis kukliai, paprastai, kad nešokiruotum ir negąsdintum klientų. Vėliau – mamos mirtis ir keletas metų gilaus gedulo, kai skausmas buvo toks, kad norėjosi tame juodume paskęsti“, – „juodąjį“ periodą prisimena Asta.
Nebenorėjo būti Vardenė Pavardenė
„Po visų tų „juodų“ metų supratau, kad manęs tiesiog nesimato. Aš esu minia, esu masė, esu dalis didelės pilkos visumos ir, kaip atskiras individas, niekuo neišsiskiriu.
Pilkai-juodai gali vilkėti įžymybės, jas bet kokiu atveju pastebės, seks ir rašys. O jei juodai apsivelka eilinė Vardenė Pavardenė, ji ir liks tik Pavardenė. Jos niekas neįsimins“, – taip apsisprendimą rinktis ryškias spalvas motyvuoja Asta.
Pirmiausia – apelsininiai plaukai
„Paprašiau kirpėjo, kad nudažytų plaukus apelsino spalva. Nežinau, kodėl, bet labai norėjau apelsino spalvos plaukų. Toliau buvo sunkiau. Mano garderobas buvo vien juodas. Jokių kitų spalvų. Taigi teko jį visą keisti.
Finansai neleido nuvažiuoti į brangias ir prabangias parduotuves, o man norėjosi ko nors išskirtinio. Užtrukau beveik 10 metų, kol spintoje nebeliko juodos spalvos drabužių. Kol kardinaliai pakeičiau stilių, teko daug galvoti apie tai, kaip apsirengti, ką pirkti ir ką su kuo derinti. Vėliau tai tapo įpročiu ir laiko užtrunku minimaliai“, – sako pašnekovė.
Noras išsiskirti – apgalvotas sprendimas
„Taip, aš specialiai noriu išsiskirti iš kitų. Didesnę savo jau nugyvento gyvenimo dalį buvau juoda, pilka ir nepastebima. Buvau tarsi niekas. Bet aš nesu niekas.
Aš kūrybingas žmogus, kuriu lėles, rašau humoreskas ir įvairius pamąstymus, man patinka bendrauti, galiu būti net labai įdomi. Bet jei su tomis savo savybėmis sėdėsiu tyliai, niekam nieko nerodysiu ir nesakysiu, taip ir prasėdėsiu iki dienų galo.
Kaip savo tapatybės išraišką pasirinkau ryškų stilių – tai, kas pirmiausia krinta į akis. Jei pastebės mane – tik laiko klausimas, kada pastebės mano veiklą. Šis sprendimas pasiteisino“, – įsitikinusi Asta.
Didesnę savo jau nugyvento gyvenimo dalį buvau juoda, pilka ir nepastebima. Buvau tarsi niekas.
Seime: pagal protokolą, bet – oranžinį
Drabužius, aksesuarus Asta renkasi pagal nuotaiką ir... nuotaiką. Tačiau, kai reikia, stengiasi paisyti aprangos kodo. Tiesa, labai savitai.
„Buvo tokia juokinga situacija. Dalyvavau viename kūrybiniame konkurse. Visi dalyviai buvo pakviesti į Seimą paminėti Kultūros dienos. Į Seimą vykau pirmą kartą, taigi sukau galvą, kaip apsirengti. Paklausiau savo direktorės – ji buvo mano rašytos esė kuratorė, koks aprangos kodas galioja tokiems renginiams Seime.
Direktorė mane pakonsultavo. „Viskas taip, bet mano visi tie drabužiai bus... oranžiniai. Ar nieko tokio?“ – perklausiau direktorės. Ši atsakė, kad į Seimą neuždrausta eiti ryškiai apsirėdžius. Tai ir nuėjau“, – Astai, regis, smagu dėl savo ekstravagantiško pasirinkimo.
Pavardės neslepia, bet „Orange“ – mieliau
Socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje Asta pasivadinusi „Orange“ pseudonimu.
Sako, kad istorija – gana banali: „Kūriau savo profilį ir pamačiau, kad mano vardu ir pavarde feisbuko paskyra jau egzistuoja. Peržiūrėjau tą paskyrą ir supratau, kad moteris tuo pačiu vardu ir pavarde – labai solidi ir rimta. O aš tokia spalvota.
Nutariau, kad gal nereikia nei man, nei jai, kad mudvi kas painiotų. Taigi vietoj pavardės įrašiau pseudonimą. Savo tikrosios pavardės niekada neslepiu, bet man visada patinka, kai yra įdomiau ir kitaip. Būti pavadintai „keista“ – man savotiškas įvertinimas.“
Išskirtinė – nebūtinai ryški
Ar Asta atkreipia dėmesį į originaliai, drąsiai, išskirtinai atrodančius žmones?
„O taip, pastebiu. Visada. Jie man įdomūs. Visuomet atkreipiu dėmesį į stilingas moteris. Man smagu jas matyti – akims šventė. Ir jos nebūtinai turi būti ryškios. Dažna – absoliučiai neryškiai rengiasi. Bet jei stilinga, jei turi savitą „aš“, man labai patinka.
Aš nenoriu atrodyti, kaip jos, man nepatinka kopijuoti. Aš tiesiog noriu mokytis iš jų stiliaus pajautimo. O man, prisipažinsiu, dar reikia daug ko išmokti“, – atvirauja pašnekovė.
Gražių žodžių sulaukiu nemažai. Ne tik feisbuke – gatvėje taip pat. Net iš jaunimo. Kartais nė nežinau, kaip reaguoti.
Gražiausias komplimentas: „Tu mane įkvepi“
Asta neslepia, kad jos artistiškai natūrai labai patinka komplimentai: „Gražių žodžių sulaukiu nemažai. Ne tik feisbuke – gatvėje taip pat. Net iš jaunimo. Kartais nė nežinau, kaip reaguoti. Nes jaunimo humoro jausmas kitoks: gal jie šaiposi, o aš to nesuprantu. Bet man atrodo, kad nuoširdžiai pasako.
Pats didžiausias komplimentas, kai moterys išsitaria, jog mano išvaizda gatvėje ir įrašai feisbuke paskatina jas rinktis ryškesnes spalvas. Tuomet norisi pasakyti: „Yessssss! Tai veikia!“ Žmonės net provincijoje keičiasi, vaduojasi iš pilkumos – kad ir pamažu. Manau, kad visi laisvėja, tampa vis mažiau susikaustę. Man tai labai svarbu.“
Senos nuotraukos – nereikalingas balastas
Asta įsitikinusi, kad svarbiausia yra ši – dabartinė – akimirka: „Aš nekaupiu jokių prisiminimų, neužsižaidžiu jokiais sentimentais, negyvenu nei vakarykšte diena, nei rytdiena.
Prieš metus namuose dariau generalinį valymą – išmečiau begalę nenaudojamų daiktų. Norėjau sudeginti ir nuotraukas: vaikystės, jaunystės, visokių giminaičių vestuvių ir laidotuvių. Kam jos? Viena moteris sugebėjo įtikinti, kad to nedaryčiau. Tad nuotraukos liko.
Bet aš jų nežiūriu pati, kitiems nerodau ir vis dar esu įsitikinusi, kad tai beprasmis, nenaudingas dalykas, kuris užima vietą ir yra absoliučiai bevertis. Man patinka mano amžius, mano gyvenimas dabar. Jis yra įdomus. Visa kita – tik tušti plepalai...“
