Įsileisti į savo sodą geltoną pavasario auksą verta, juolab kad pasirinkimas platus – pagal poreikius, norus, galimybes ir sąlygas. Apie geltonai šviečiančius pavasario medžius ir krūmus kalbamės su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Botanikos sodo specialistais.
„Parinkus ir pasodinus augalus, kurie žydi skirtingu laiku, galima geltoną spalvą sode išlaikyti nuo ankstaus pavasario iki įsiliejimo į vasarą, – pastebi VDU Botanikos sodo medelyno vadovas Saulius Galvanauskas. – Tiks įvairios sąlygos: vieni galės augti saulėje, kiti – pavėsyje, kas drėgniau, o kas sausiau“.
Tiesa, sodinant pavasario pradžioje žydinčias forsitiją, mahoniją ir kitus, verta atsižvelgti į aplinkos foną: tuo pat metu pražysta ir paprastoji kiaulpienė, kurios fone atsidūręs geltonai žydintis dekoratyvinis augalas tiesiog ištirpsta. „Todėl minėtų augalų grožiui atsiskleisti reikėtų žalios vejos, kitų atspalvių pastatų ar tamsesnių spalvų augalų fono,“ – atkreipia dėmesį specialistas.
Forsitijos
Ištarus žodžius „pavasarį geltonai žydintis krūmas“, viena pirmųjų prieš akis iškyla būtent forsitija. Šio augalo esama įvairių rūšių ir veislių, kurios gali skirtis tiek žiedais, lapais, tiek žydėjimo laiku.
VDU Botanikos sodo kolekcijoje auginamos net 8 forsitijų veislės ir įvairios rūšys – apskritalapė (Forsithya ovata), tarpinė (F. × intermedia) ir jos veislė geltonais lapais 'Golden Times', žalioji (F. viridissima), lenktašakė (F. suspensa), stačiašakė (F. giraldiana), europinė (F. europea). Anksčiausia žinoma forsitijos pasodinimo sodo parke data – 1965 metai.
Vienos jų pradeda žydėti jau kovo pabaigoje, kitos – tik gegužės trečią dekadą. Tiesa, šiemet dėl vėsaus pavasario net ankstyviausios forsitijos žiedų skleisti neskubėjo iki pat balandžio antros savaitės.
„Tai nereiklūs augalai, tačiau, kad atrodytų estetiškai, jas būtina genėti. Nulinkusios iki žemės šakos įsišaknija, o tai gali būti naudinga norint padauginti – tereikia atsikirsti ir su šaknų gniužulu persodinti. Beje, forsitijas galima formuoti, pvz., rutuliu, sodinti kaip gyvatvorę,“ – pasakoja VDU Botanikos sodo vyresn. specialistė Jolanta Šabūnaitė.
Sedulos
Geltonžiedė sedula (Cornus mas) pražysta kovo antroje pusėje – balandį, priklausomai nuo orų. Žydėjimo trukmė – 2-4 savaitės. VDU Botanikos sode šie augalai – senbuviai: kai kurie datuojami 1951 m., tačiau, tikėtina, kad yra ir senesnių.
Tai nedidelis medis ar krūmas (apie 3-5 m aukščio), populiaresnis labiau dėl daug vitaminų turinčių tamsiai raudonų vaisių, tačiau, kaip perspėja dendrologai, kad vaisių būtų, reikia sodinti kelis augalus kartu, nepamiršti jų genėti. Nors sedulos dirvai nereiklios ir atsparios sausrai, žiemą nemėgsta vėjo.
Vienas įdomesnių eksponatų sodo parke – geltonžiedės sedulos veislė 'Aurea', kurios ne tik žiedai, bet ir lapai geltoni. Šios veislės sedulos auginamos ir botanikos sodo medelyne.
Pupmedžiai
Kaip rodo botanikos sode atliekami stebėjimai, alpinis pupmedis (Laburnum alpinum) pražysta labai skirtingai – nuo pirmų gegužės savaičių iki birželio pradžios. Ir net tuomet, kai jau visa gamta būna apsipylusi žiedais, sugeba pranokti savo puošnumu daugumą kaimynų. Net 2-3 savaites medis džiugina 2 cm dydžio žiedais, kurie sutelkti į 15 ar net 40 cm ilgio siekiančias kekes. Vienas iš VDU Botanikos sode augančių pupmedžių jau skaičiuoja 57 metus, o kitas – 13-tus, pasodintas kaip lankytojų dovana.
Beje, ant šaknų šis augalas turi azotą kaupiančias gumbelines bakterijas, todėl dirvai nereiklus, o pertręšus azotinėmis trąšomis dažnai plyšta kamieno žievė.
Rododendrai
Tikrieji pavasario-vasaros pradžios dabitos rododendrai savo ryškioje ir gausioje spalvų paletėje, žinoma, turi ir geltoną.
Kiek subtilesne geltonai žalia spalva balandžio gale gegužės pradžioje botanikos sode pražysta rododendrai Rh. aureum, Rh. 'Schamrock', 'Princess Anne', Rh. keiskei 'Patty Bee', visžalės veislės 'Wren', 'Goldbukett', 'Schneegold' (pastarąsias dvi veisles J.Šabūnaitė pataria žiemą mulčiuoti ir dengti, nes jos jautrios šalčiui).
Balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje sodo parke ir medelyne pražysta geltonžiedis rododendras (Rhododendron luteum) – tai iki 3-3,5 m aukščio galintis užaugti, lapus metantis krūmas. Žydi ryškiai geltonais net 5 cm skersmens žiedais, kurie susitelkę po 7–12 ir labai kvapūs. Kaip ir visiems rododendrams, jam reikia rūgščios dirvos, per sausras – laistyti.
Mahonijos
Jei norite ne tik pavasarį geltonuojančio, bet ir žiemą dekoratyviu išliekančio augalo – atkreipkite dėmesį į mahonijas. VDU botanikos sode auginamos dvi jų rūšys: Mahonia repens ir dyglialapė mahonija (M. aquifolium), sode auganti nuo 8–o dešimtmečio.
Tai visžalis 1-1,5 m aukščio krūmas. Žiedai ryškiai geltoni, apie 8 mm skersmens, 5-8 cm ilgio tankiose kekėse ūglių viršūnėse. Jos mėgstamos bičių, kamanių, o dekoratyvūs vaisiai – tamsiai mėlynos uogos, turinčios dažinių savybių. Įspūdingi dygūs lapai šaltuoju metų laiku pasipuošia purpurine spalva. Augalas mėgsta drėgnesnę dirvą, o žiemą jam reikia užuovėjos.
Magnolijos
Nors ir pražystančios kiek vėliau už japonines magnolijas, botanikos sode augančios geltonosios veislės 'Gold Star' ir 'Daphne' skleidžiasi gegužę, atpirkdamos laukimą savo grožiu. Žydėjimas trunka apie 2–3 savaites ir ne veltui šios magnolijos dažnai pasirenkamos kaip soliterai – akcentiniai augalai. Auginimo, priežiūros sąlygos – kaip ir kitų magnolijų, jos atsparios mūsų klimatui.
Klevai
Negalima pamiršti ir tokio įprasto, bet kiekvieną pavasarį iš naujo žavinčio paprastojo klevo (Acer platanoides) ir jo žalsvai geltono, trumpalaikio, bet medumi kvepiančio žydėjimo. Gausioje VDU Botanikos sodo klevų kolekcijoje – kelios dešimtys jų rūšių ir dvi dešimtys veislių. Iš jų gelsvomis žiedų kekėmis žydi smulkialapis (A. mono), žaliažievis (A. tegmentosum), pensilvaninis (A. pensylvanicum) klevas.
Lazdeniai
Lazdeniai (Corylopsis) – hamamelinių šeimos augalai, žydintys šviesesnėmis ar tamsesnėmis geltonos spalvos mažytėmis kekėmis. Sodo parke auginamos kelios rūšys, tarp kurių – iš 2000 m. sėklų išaugintas varpinis lazdenis (Corylopsis spicata). Tai nereiklus augalas, toleruojantis įvairų gruntą, labiau mėgstantis rūgštų.
Ne tik žiedai
Kaip pastebi botanikos sodo medelyno vadovas S.Galvanauskas, pavasarį auksu gali žibėti ne tik žiedai, bet ir geltonos šakos, lapai ar spygliai.
Pavyzdžiui, įdomus yra kininis kadagys 'Pfitzeriana Aurea', kurio pavasarį išaugę jauni ūgliai būna ryškiai geltoni. Arba medelyne augantis paprastasis kadagys 'Suecica Aurea', kurio visos šakelių viršūnėlės pavasarį pasidabina geltonomis „žvaigždutėmis“ ir kuris puikiai jaučiasi saulėje. O štai vakarinės tujos 'Aurescens' jaunos šakutės ir ūgliai visą sezoną būna geltonos spalvos.
