Triukui bet kuris ugnikalnis netiko. Tam, kad fizinis manevras būtų įmanomas, reikėjo specifinio kraterio diametro. O tam, kad būtų patenkintas S.Álvarezas siekis parodyti žiūrovams savo gimtinę, reikėjo, kad ugnikalnis būtų pietinėje Čilėje. Villarrica atitiko visus reikalavimus, o jį supantis peizažas netgi pranoko lūkesčius.
S.Álvarezas prie ugnikalnio praleido ištisus mėnesius – kvėpuodamas siera atsiduodančiu oru, stebėdamas dūmų stulpus, oro slėgį, vėjo greitį ir ugnikalnio apylinkes. Tam, kad įsitikintų, jog jo triukas – nusileisti žemiau kraterio ribų, o tada išskristi lauk viršun – yra įmanomas, jis atliko daugybę skaičiavimų. Tačiau skrydžiui sportininkas pasiryžo tik tada, kai pajuto, kad ugnikalnis suteikė jam leidimą. „Pajaučiau harmoniją“, – prisimena jis.
Savaime suprantama, laiko skirta buvo ne tik teorijai. Besiruošdamas legenda tapsiančiam projektui, mūsų skraiduolis atliko daugiau nei 500 šuolių Europoje ir Pietų Amerikoje. Na, o tuomet atėjo metas lipti į sraigtasparnį, įsitikinti, kad šuoliui pasirinktas tinkamas kampas ir šokti žemyn. Beje, skrisdamas lauk iš kraterio S.Álvarezas pasiekė net 180 km/h greitį.
Dani Román, šio projekto operatorius, avantiūrą apibūdino taip: „Jeigu nieko nesupranti apie sklandymą su „wingsuit“, tai Sebastián įskrido į atvirą ugnikalnio kraterį, nusileido beveik dešimt metrų žemiau jo ribų, ir išskrido lauk. Tik su savo kūnu ir sparnuotu kostiumu. Be jokių variklių.“
„Šio ugnikalnio pavadinimas išvertus iš Mapuche kalbos reiškia „velnio namai“. Jaučiausi, lyg krisčiau tiesiai į pragarą. Tačiau tuo pat metu, laukiau šios akimirkos, norėjau ją išgyventi ir išskristi lauk. Tai buvo vienas baisiausių ir keisčiausių dalykų, ką esu patyręs savo gyvenime. Man reikėjo kalbėti su ugnikalniu, nes ugnikalnis daro, ką nori, o jei aš padaryčiau bent vieną klaidą, būčiau ten, pragare, ir likęs“, – įspūdžiais dalinosi S.Álvarezas.
