Psichologė: apsigyvenę virtualioje realybėje, žmonės nebežino, kaip būti tikriems
Socialiniai tinklai ir virtualios pramogos įtraukia ir nebepaleidžia. Todėl, pasak psichologės, psichologinių knygų apie vaikų raidą autorės Astos Blandės, nepaisant daugybės pasirinkimų, kuriuos turi šiuolaikiniai vaikai ir paaugliai, jie panyra į ekranus neskaičiuodami laiko, neįvertindami elektroninių prietaisų daromos žalos ir eidami tik siauru savo galimybių ruožu.
„Žmogus jaučia gyvenimo pilnatvę, saugumą ir pusiausvyrą, kai gali patirti įvairovę: pažinti realią aplinką, aplinkinius, naudotis visais gamtos duotais pojūčiais, tačiau kartu ir papildyti gyvenimą virtualaus pasaulio suteikiamomis galimybėmis. Deja, apsigyvenus tik virtualioje erdvėje, nyksta „gyvi“ kontaktai, dažnėja konfliktai su artimaisiais, atsiranda baimė ir nerimas jaukiai jaustis realybėje, žmogus kartais atsiriboja ir užsidaro, sau ir pasauliui bandydamas įrodyti, kad šiais laikais tai normalu,“ – perspėjo A. Blandė.
Paklausta, kaip įnikimas į išmaniuosius telefonus, socialinius tinklus gali paveikti vaikų gebėjimus jau suaugus, pavyzdžiui darbovietėje, A. Blandė tai lygina su gebėjimu naudotis tik viena savo kūno puse.
„Iškart suprantame, kaip nelengva būtų išmokti taip gyventi. Taip ir čia: jei neriame tik į ekranus, kuriuose, pripažįstu, taip pat vyksta įdomių dalykų, natūralu, kad apleidžiame savo bendravimo ir bendradarbiavimo gebėjimus, dėmesį išlaikome tik ten, kur daug besikeičiančių erdvių, personažų. Mums įdomu, todėl tampame labiau individualistais, išmokstame pasislėpti, kai nepatogu, pateikti apie save tik tai, kas atrodo toje erdvėje priimtina. Mane neramina, kad kartais ypatingas ir įdomus žmogus tampa toks nedrąsus būti tikras, nebežino, kaip pasakyti, ką galvoja, kaip elgtis, kai sutinka kitą žmogų, ką daryti, kai gyvenimas pareikalauja atlikti užduotis, kurios lėtos, neįdomios ir reikalauja daug kantrybės,“ – sako psichologė. O besiformuojantiems vaikų įpročiams ilgas laiko leidimas prie ekranų ypač žalingas, nes jie dar nėra turėję daug kitokių potyrių, todėl jų jaunas asmenybes labai smarkiai tai veikia.
Optimalus laikas prie ekranų: 2-4 valandos
Pašnekovės teigimu, kažkurioje užsienio šalyje gydytojai tėvams vietoj recepto „nuo telefonų“ siūlo sugrįžti prie lauko, gamtos terapijos, judėti (o vaikų kūnai tam puikiai sutverti), treniruoti savo raumenis, žaisti, įkvėpti gryno oro, pailsinti akis, išgirsti natūralių aplinkos garsų, kartu su šeima pamatyti neįtikėtinų reginių, pasidžiaugti įvairiais pojūčiais patiriamų atradimų, pasikalbėti ir pasidalinti įspūdžiais, kurie žmones suartina.
O koks turėtų būti laiko, praleisto prie ekrano ir bendraujant gyvai, lauke, santykis?
„Manau, kad 2-4 valandos prie ekranų per dieną (įskaitant papildomas ir mokyklines užduotis, susirašinėjimus su draugais, socialinius tinklus, laidas, žaidimus ar pan.) yra pakankamai laiko, kad būtų išlaikyta pusiausvyra tarp realaus gyvenimo ir gyvenimo prie ekrano. Žinoma, kai kurios dienos gali turėti išimtis į vieną ar kitą pusę dėl įvairių priežasčių, tačiau išimtys negali tapti kasdiene rutina,“ – patarė A. Blandė.
Įvairiuose straipsniuose apie mobiliųjų telefonų ir ekranų žalą taip pat patariama turėti taisyklę nesinaudoti telefonais prie stalo, porą valandų iki einant miegoti bei turėti bent vieną dieną per savaitę ar vieną savaitgalį per mėnesį „atsijungus“ nuo bet kokių prietaisų bei socialinių tinklų.
Šachmatai moko valdyti emocijas
Bet ką gi veikti, padėjus tą telefoną į šalį? Kartais veikla, kuri iš pirmo žvilgsnio šiuolaikiniams vaikams atrodytų nuobodi, „užkabina“ ir įtraukia, „sulėtina“ gyvenimo socialiniuose tinkluose tempą. Tuo įsitikino leidyklos „Šviesa“ išleistų mokomųjų knygų apie šachmatus („Šachmatai. Mokomoji knyga. Antri mokymosi metai“) bendraautorė Renata Trumpokais – visose pradinukų klasėse, vaikus sudominti šiuo žaidimu jai buvo labai lengva.
„Jei pažvelgus į visas tas technologijas – vaikai ir įninka į virtualius žaidimus tuomet, kai jiems trūksta gyvo bendravimo,“ – sako R.Trumpokais.
Kita vertus, pradinių klasių mokytoja pripažįsta, kad klasėje dažniausiai būna keli vaikai, kuriems šis žaidimas „nelimpa“. Mokant žaisti šachmatais pradinukai supažindinami su kiekviena figūra ir jos galimais ėjimais palaipsniui, dėstant medžiagą pasitelkiamos istorijos, pavyzdžiai, palyginimai su gyvenimiškomis situacijomis.
Paklausta, ar pradinukai nėra dar per maži šiam žaidimui, R.Trumpokais sako, jog dauguma vaikų ateina jau mokėdami pagrindines šachmatų taisykles – yra šį žaidimą žaidę su seneliu, tėčiu ar kokiame nors būrelyje.
„Tokie vaikai tampa „mokytojais“, moko savo klasės draugus – tai jiems yra papildomas stimulas, didina motyvaciją įsigilinti į žaidimą, – sako pedagogė. – Galbūt iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šachmatai – sudėtingas žaidimas. Tačiau, iš tiesų, pradinukams jis – kaip tik. Šachmatai moko susikaupti, ilgiau išsėdėti vienoje vietoje, valdyti emocijas, strateguoti,“– vardino pašnekovė. O tai turi teigiamos įtakos ir kitų dalykų pamokose, bei bendriems mokinių rezultatams ir gebėjimams.
Sugalvoti strategiją – taip pat sunku, kaip ir pralaimėjus paspausti nugalėtojui ranką
Pirmosiose partijose vaikams visas veiksmas vyksta „čia ir dabar“. O juk šiame žaidime svarbu pažvelgti ir tolyn, planuoti galimus priešininko ir savo ėjimus keliais žingsniais į priekį. Pasak R. Trumpokais praėjus šiek tiek laiko vaikai išsiugdo ir šį įgūdį. Pralaimėjimo kartėlis, žinoma, įžiebia pyktį, tačiau R. Trumpokais savo moksleivius moko pagal frazę, kurią rado vienoje šachmatų pradmenų knygoje: „Jei nori mokytis, tobulėti, turi rinktis už save stipresnį priešininką.“
„Labai daug kartų kartojome šią frazę ir galiausiai turėjome situaciją, kai vaikai norėdavo žaisti, ieškodavo savęs vertų priešininkų, o pralaimėję susivaldydavo, – prisimena šachmatų knygos bendraautorė. – Kalbant apie stalo žaidimus, pastebime, kad dauguma vaikų nemoka pralaimėti. Todėl šachmatai taip pat ugdo kantrybę, skatina susitaikyti su tokiu rezultatu, koks jis yra.“
Pasak autorių, mokytis žaisti šachmatais gali ir vyresni vaikai, ir priešmokyklinukai. Žaisdami šį žaidimą vaikai valdo pralaimėjimo emocijas, atidžiai stebi priešininko kūno kalbą ir mėgina įminti, ar jis patenkintas savo dabartine situacija, ar ne.
„Pasibaigus žaidimui turi atsistoti, susitvardyti, ir paspausti ranką laimėtojui. Tokios situacijos moko vaikus ne tik emocijų valdymo, bet ir etiketo. Šiame žaidime žodinio bendravimo – nedaug. Tačiau emocijų – apstu,“ – sakė R.Trumpokais.
Pritaikymo galimybės: gigantiški lauko šachmatai ir šachmatų kampeliai mokyklose
Šachmatai – Indijoje gimęs žaidimas, kuriam, manoma, yra daugiau nei pusantro tūkstančio metų. Šiuo metu šis žaidimas atgimsta įvairiomis formomis – laisvalaikio, hobio parduotuvėse galima rasti įvairiai išdrožinėtų šachmatų figūrų, imituojančių Romos, Egipto, JAV karius, kryžiuočius, paauksuotų su prabangiomis žaidimo lentomis. Lauko renginiuose populiarėja gigantiški šachmatai, kur figūras reikia nešioti po lentą apglėbus rankomis.
„Kai pamatau tokius netipinius sprendimus – labai džiaugiuosi. Vaikai taip pat dar labiau sudominami. Mūsų mokykloje („Šiaurės licėjuje“, - red. past.) net buvo pastatytas spektaklis šachmatų tema, vėliau moksleiviai patys gamino šachmatų lentas. Kuo iš įvairesnių požiūrių pažvelgi į šį žaidimą, tuo yra įdomiau. Mokykloje taip pat buvo įkurti šachmatų kampeliai,“ – prisiminė R.Trumpokais.
Pašnekovė šachmatais žaisti pradėjo prieš kelerius metus, kai gavo iš leidyklos „Šviesa“ pirmąją mokomąją medžiagą moksleiviams ir mintį išleisti mokomąją knygą.
„Mokiausi žaisti kartu su vaikais, išplėčiau medžiagoje numatytų pamokų skaičių. Vaikus motyvavo tai, kad aš irgi mokausi. Todėl dabar sakau, kad mokytojai, kurie šachmatų strategijų mokosi kartu su vaikais, labai padidina jų motyvaciją,“ – pokalbį užbaigė R.Trumpokais.