„Vis galvojau apie tai, bet nebuvo laiko, nebuvo pasiryžimo“, – sako jis. Tačiau viskas pasikeitė po to, kai prieš kelis metus buvo rasti jo giminaičio, partizano Juozapo Streikaus-Stumbro palaikai. Partizano kalba, pasakyta prieš sovietams paskelbiant jam mirties nuosprendį, pavirto legenda.
Pokalbis su D.Streikumi – apie jo šeimą, paties pasirinkimą, Šaulių sąjungą.
– Deividai, jūs pats domėjotės J. Streikaus-Stumbro gyvenimu, jo asmenybe?
– Esu kilęs iš Rokiškio rajono, Obelių. Šiame krašte Streikų pavardė yra žinoma, iš čia partizanauti išėjo J.Streikus kartu su savo tėvu ir broliu. Tada jam buvo 18 metų ir visą savo gyvenimą Juozas pašventė kovai.
1958 metais jis legalizavosi ir nors sovietų valdžia teigė, kad pasekmių nebus, tačiau J.Streikus nuteistas mirties bausme. Buvo nutarta, kad reikia suimti ir jį, ir brolį. Juozas buvo apkaltintas ginklų laikymu.
J.Streikų sušaudė 1962 metais, rugpjūtį. Jis buvo palaidotas vadinamose našlaičių kapinėse. Partizano palaikai rasti ieškant Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų, tuo pačiu atrasti ir dar kelių partizanų palaikai. Pagal DNR tyrimus nustatyta, kad vieni iš jų – J. Streikaus. Pernai Panevėžyje jis buvo palaidotas prie brolio, prie šeimos.
Kai Lietuva iškovojo nepriklausomybę, imta garsiau kalbėti ir apie partizaninį judėjimą. Galima sakyti, kad aš užaugau tuose pasakojimuose.
– J.Streikus išgarsėjo savo kalba?
– Taip, savo paskutiniu žodžiu teisme. Kalbama, kad kai jį nuteisė mirties bausme, jis kalbėjo dvi valandas. Šios kalbos yra du variantai.
Vienas atkurtas pagal liudininkų pasakojimus. Pasak liudininkų, jis buvo labai iškalbus, mokėjo reikšti mintis. Kai J.Streikaus kalba buvo paviešinta, ja nemažai domėjosi istorikai. Ji, žinoma, nėra visiškai autentiška ir pažodžiui – ji beletrizuota, literatūrinta, joje yra metaforų.
Kitas kalbos variantas – tai, kas buvo KGB archyvuose, kas buvo užrašyta teisme. Mano nuomone, šis kalbos variantas – iškraipytas, netikslus. Žinant Juozo būdą, aukštą moralę sunku patikėti, kad ši kalba yra originali.
Liudininkai pasakojo, kad kalbėdamas teisme jis kaltino tarybų valdžią, pasakė teisybę, o KGB archyvuose rastoje kalboje jis kone atsiprašinėja ir prašo pasigailėti. Realybėje jis prašė pasigailėti savo brolio. Jis bandė apsaugoti seserį, brolį – pats prisiėmė visą kaltę. Bet, nepaisant to, jo brolis Izidorius gavo 15 metų lageryje. Grįžo suluošintas.
Kai pasakoju apie J. Streikaus gyvenimą, jo paskutinę kalbą – man šiurpas eina, labai jaudina ši tema.
Vėliau, norėdami įamžinti partizaninį Streikų atminimą, mudu su broliu nutarėme Obeliuose, Laisvės kovų istorijos muziejaus kieme, pastatyti paminklą. Taip ir padarėme.
Paminkle yra vaizduojami trys meldai ir paskutinės J.Streikaus-Stumbro kalbos, pasakytos teisme, fragmentas.
– Paminklas kalba simboliais?
– Meldai yra simbolis. Pats metalinis paminklas vaizduoja Lietuvos kontūrą ir tris meldus. Jis skirtas pagerbti partizanus Juozą, jo brolį Izidorių ir jų tėvą Antaną, kuris pirmasis ir išėjo į miškus. Tik jis greitai žuvo, išgelbėdamas savo vaikus ir visą partizanų būrį. Tai įvyko Latvijos teritorijoje, kai partizanų būrys buvo apsuptas. Jie atsišaudė, o Antanas Streikus buvo sužeistas, tačiau, atsitraukiant būriui, imitavo, kad partizanų čia – daug. Kai baigėsi šoviniai, A.Streikus susisprogdino. Niekas nežino, kur jis yra palaidotas.
Tuo tarpu J. Streikus-Stumbras partizanavo 17 metų. Tai – labai ilgas laikas, nes paprastai partizano laikas būdavo pusantrų-dveji metai. Juozas buvo nesugaunamas, už jį stribai siūlė premijas, į būrį infiltruodavo savo agentus, kuriuos jis perprasdavo.
– Kodėl paminkle yra meldai?
– Vieta, kurioje stovi paminklas, yra ant ežero kranto. Pasakojama, kad vieno mūšio metu J.Streikus-Stumbras su savo būriu dalyvavo susirėmime palei ežerą. Jiems teko trauktis, o trauktis nebuvo kur. Tada partizanai sulindo į meldus, iš jų pasigamino vamzdelius kvėpavimui, paniro į ežerą ir taip išvengė suėmimo. Kaip pasakoja žmonės, stribai kelias valandas palei ežerą vaikščiojo ir nesuprato, kur jie dingo. Beje, ši istorija yra aprašyta ir knygoje „Vaičėno būrio žūtis“.
– Visos šios istorijos prisidėjo ir prie to, kad pats esate Šaulių sąjungoje?
– Taip. Man Šaulių sąjunga yra tarsi duoklė savo šaliai, pareigos jausmas valstybei, žinojimas, kad, būdamas čia, galiu nuveikti realius darbus. Uniforma, žinoma, įpareigoja, priesaika – taip pat. Net nebūčiau anksčiau pagalvojęs, atrodytų, kas yra ta priesaika? Bet kai duodi ją – visą laiką paskui pagalvoji, kad prisiekei.
Stengiuosi būti aktyvus narys – kiek leidžia galimybės. Teko budėti karštojoje COVID linijoje, padirbėti prie blokpostų kartu su policijos pareigūnais. Smagu, kad visuomenė teigiamai žiūri į mūsų veiklą, pasitiki. Ir vaikams pavyzdys – kartu su žmona auginame 8 ir 10 metų sūnus.
Įstojęs į Šaulių sąjungą baigiau bendrąjį šaulio kursą, o tada ėmiau svarstyti, kokia veikla man pačiam čia būtų įdomi. Taip atradau mediciną, dalyvavau pirmosios pagalbos teikimo mokymuose. Man tai patinka, tad šiemet pradėjau mokytis paramediko profesijos Karaliaus Mindaugo profesinio rengimo centre. Net svarstau ateityje atsisakyti savo verslo ir dirbti paramediku. Gal todėl, kad iš tiesų noriu padėti žmonėms, o gyvenime niekada nesureikšminu pinigų. Darbas visų pirma turi būti įdomus.
– Koks jūsų verslas?
– Kartu su broliu turime įmonę ir teikiame įvairias su apdaila susijusias paslaugas. Tik iš šalies gali pasirodyti, kad tai – nuobodus, nekūrybiškas darbas. Bet iš tiesų abu mėgstame sudėtingesnius užsakymus, kurie įdomūs. Tarkime, neseniai teko įrenginėti garso įrašų studiją, dirbome kartu su garsistais. Ten specifinė apdaila, daug darbo ir maža patalpa, todėl nelabai kas norėjo užsiimti. Mūsų darbą tikrino garsistai – ateidavo ir belsdavo, ar siena neskleidžia natos. Pasirodo, siena neturi skleisti natos.
Seniau dirbau administracinį darbą, tačiau man jis nebuvo įdomus. Todėl ir ėmėmės statybų sektoriaus, noriai priimame sudėtingesnius užsakymus. Šiame darbe reikia daug kūrybiškumo.
– Auginate du sūnus. Gal – būsimuosius jaunuosius šauliukus?
– Bus matyt. Vyresnysis šią vasarą jau buvo jaunųjų šauliukų stovykloje Rukloje. Sakė, kad sunkios buvo pirmosios dvi dienos, o paskui – įdomu, tad norės ir kitais metais. Kai sueis tinkamas amžius, manau, kad ir pats norės tapti jaunuoju šauliuku.
– Minėjote, kad per karantiną teko savanoriauti karštojoje linijoje, budėti kartu su policijos pareigūnais. Jūsų nuomone, ką žmogui tokios patirtys duoda?
– Visų pirma, geras jausmas, kad gali padėti. Taip pat – naujos žinios, išmoksti naujų dalykų. Smagu ir tai, kad ši veikla yra visuomeniniais pagrindais. Mums ir pareigūnai yra sakę, kad mes už ačiū atidirbame geriau, nei už atlygį. Mes juk visi atėjome savo noru, su šypsena.
Norėčiau pakviesti tuos, kurie yra bent kartą pagalvoję apie galimybę prisijungti prie Lietuvos šaulių sąjungos, žengti šį žingsnį. Tarnyba nėra sudėtinga, ją galima derinti pagal savo laisvą laiką, o žinios ir patirtys, įgyjamos čia – išties vertingos.
– Esate aktyvus šaulys, turite šeimą, kitų visuomeninių veiklų. Ar dažnai sakote, kad neturite laiko?
– Nesakau, kad neturiu. Sakau, kad man jo trūksta, nes juk para turi 24 valandas. Bet kažkaip pakanka.
