Deja, indų plovimas, prikepusių skardų šveitimas, degėsių ar trupinių grandymas bei kiti darbai, nekantriai laukiantys po sočių pietų, taip pat atima nemažą dalį brangaus laiko. O taip norėtųsi, kad ne tik indai, bet ir pridegusi orkaitė išsivalytų savaime. Sakote, taip nebūna?
Kodėl nemėgstate ir neturėtumėte mėgti orkaitės valymo?
Po kiekvieno naudojimo išvalę orkaitę, turbūt, nesusidurtumėte su įsisenėjusių ir sunkiai nugremžiamų riebalų bei degėsių problema, tačiau pripažinkite, – juk kas kartą išsikepę žuvį ar pyragą nepuolate įnirtingai šluostyti orkaitės? Žmonės taip elgiasi ne dėl tingumo, bet taupydami brangų laiką, o ir reikalo po kiekvieno kepimo šveisti orkaitės sieneles ir duris – nėra. Ir tik tada, kai lipnūs nešvarumai ima badyti akis, virtuvės šeimininkai, apsiginklavę šepečiu ir valymo priemonės, ryžtasi paaukoti gerą valandą tvarkymosi ritualui.
Savaime suprantama, kad vien vandens ir kempinės nepakanka, norint nušveisti įsisenėjusius riebalus, todėl kovoje su nešvarumais tenka pasitelkti sunkiąją artileriją – buities chemiją. Įvairūs valikliai gali ne tik sudirginti odą ar ją „pragraužti“, bet ir sukelti nemalonių bei ilgalaikių pasekmių, tokių kaip alergija ar rimtesni sveikatos sutrikimai, kurie nedažnais atvejais gali būti perduodami net ir kitai kartai. Chemijai jautriausi sausos odos savininkai – jiems gali užtekti vos vieną ar kelis kartus panaudoti netinkamą valiklį, kad susidarytų antikūniai ir įvyktų alerginė reakcija, pasireiškianti paraudimu, niežuliu, šašais, odos pleiskanojimu ar pūslelėmis. Žinoma, rankas galima apsaugoti pirštinėmis, tačiau yra valiklių, savo sudėtyje turinčių apie 10 proc. ūminiu poveikiu pasižyminčių medžiagų, kenkiančių kvėpavimo sistemai. Kai kurie kvapai gali dirginti nosies gleivinę, sukelti stiprius galvos skausmus, slogą, akių perštėjimą, iššaukti astmos požymius. Štai dėl ko neturėtumėte mėgti orkaitės valymo.
Patogumas, pavadinimu pirolizė
Pirolizės terminas puikiai žinomas dirbantiems su mediena ar kitomis medžiagomis, tai – kaitinimas ir skaidymas itin aukštoje temperatūroje. Buities technikos gamintojai „pasiskolino“ šį metodą ir sumaniai panaudojo nešvarumams skaidyti. Vienas tokių gamintojų – buities technikos lyderis „Bosch“, įdiegęs kaitinimo sistemą į orkaites. Kaip veikia ši sistema ir kokie jos privalumai?
Savaiminio orkaitės išsivalymo metu, temperatūra įkaista iki 500 laipsnių, tad visi riebalų ir maisto likučiai, užsilikę ant emaliuotų orkaitės sienelių, sudega iki pelenų, kuriuos belieka sušluoti šepetėliu arba susiurbti. Šį darbą atlieka tie patys kaitinimo elementai, kurie atsakingi ir už maisto kepimą, tiesiog paspaudus valymo mygtuką, jie įkaista iki kelis kartus aukštesnės temperatūros. Nuo netyčinių nudegimų apsaugo specialus durelių užraktas, automatiškai įsijungiantis orkaitei pasiekus 300 laipsnių, todėl galite likti ramūs – jūsų ir vaikų antakiai liks vietoje.
Vienas dažniausiai girdimų mitų, verčiančių dvejoti, ar verta pirkti viryklę su savaime išsivalančia orkaite – kvapas. Ne paslaptis, kad degėsių kvapas – ne iš maloniųjų, tačiau nuo jų apsaugo katalitinis, dūmus ir kvapus sugeriantis filtras, neleidžiantis jiems pasklisti į išorę. Kitas klausimas, dėl kurio suka galvas potencialūs pirkėjai – ar pirolizės naudojimas nepadidins elektros sąskaitų? Iš tiesų, savaiminis išsivalymas nepareikalauja itin daug energijos, o ieškant sau tinkamos orkaitės, visų pirma derėtų atkreipti dėmesį į jos energijos efektyvumo klasę. Jei ji A ir aukštesnė – dėl elektros sąnaudų galite būti ramūs. Patogu ir tai, kad cheminių priemonių neprireiks ne tik durims ir sienelėms, bet ir grotelėms, bėgiams ir skardoms – „Bosch“ orkaitėse šie priedai priskiriami bendrai komplektacijai ir puikiai prisitaiko prie aukštos temperatūros.
Jeigu esate iš tų, kurie linkę vengti cheminių valymo priemonių, stengiatės prasmingai leisti laiką, o varginančius buities darbus patikėti išmaniosioms technologijos, – galbūt metas pagalvoti apie pokyčius virtuvėje?
