Knyga: Jaroslavas Melnikas „Maša, arba Postfašizmas“
„Rimto autoriaus rimtas romanas, kuris pastarųjų dienų politinių įvykių fone itin aktualus. Ypač tiems, kuriems vis dar rūpi esminiai gyvenimo klausimai: kas yra žmogus ir kas jį skiria nuo gyvulio. Kaip žmogų gali paveikti į gražius žodžius įvyniota ideologija ir kaip toli jos apsėsti žmonės gali nueiti. Rašytojas savo knyga perspėja: jei leisimės paverčiami avių banda, galime tapti priešais sau patiems ir patys to nejusdami pavirsti masinio nusikaltimo vykdytojais.
Manau, ši knyga tam tikra prasme apnuogina ne tik visuomenės normas, bet ir padeda skaitytojui apsinuoginti prieš patį save. Taigi savaitgalio įkvėpimas tam, kuris nori įdomaus skaitinio ir nebijo išsigąsti pats savęs.“
Filmas: Malikas Bendjelloulas „Cukrinio žmogaus beieškant“ („Searching for Sugar man“)
„Tai filmas, kurį mačiau daugiausia kartų. Filmas, kuriame pirmą kartą pažinau Sixto Rodriguezą. Filmas, kuris išmokė suprasti, ką iš tiesų reiškia talentas ir kokia svarbi muzikoje yra vadyba.
Galbūt pirmą kartą filmas ir pasirodys kiek ištęstas, bet, kita vertus, dėl istorijos lėtumo pradžioje pabaigoje viskas ima jaudinti. O koncerto, kuris vyko Pietų Afrikos Respublikoje, įrašas privers kiekvieno širdis plakti sparčiau. Iš tiesų tai filmas, kviečiantis pamąstyti apie muzikos įtaigą, šlovės aplinkybes, menininko ir, ko gero, kiekvieno žmogaus būtį.“
Festivalis: „Vilnius Mama Jazz“ (lapkričio 18-20 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre)
„Festivalis vyksta 15 metų. Aš su juo esu 15 metų. Už šią galimybę turėčiau padėkoti savo mamai Juditai Bartoševičienei, pagrindiniam šio renginio varikliui, kurios dėka esu šį festivalį pamilęs. Galbūt kai kas galėtų sakyti, kad kalbėdamas apie jį nesu objektyvus. Savo akimis mačiau, kaip per 15 metų šis festivalis brendo ir išaugo į solidų pasaulinio lygio muzikos renginį. Mačiau, kaip „Vilnius Mama Jazz“ kartelė buvo keliama vis aukščiau ir aukščiau.
„Vilnius Mama Jazz“ – įvairios erdvės, kuriose vietą randa ir stebina tiek pripažintos pasaulio džiazo žvaigždės, tiek ir drąsūs naujokai – galbūt genijai, kurie jau rytoj taps Lietuvos muzikinės kultūros kokybės ženklu visame pasaulyje. Šių metų festivalis ir vėl siūlo ne tik kokybę, bet ir įvairovę – nuo legendinės džiazo grupės „Oregon“ iki Ambrose Akinmusire, kurio muzika savotiškai tęsia šiuolaikinių trimitininkų pasirodymus festivalyje. Galėčiau taip pat pasakyti, kad festivalis organizuojamas ne mažiau aistringai nei tai, kaip savo muziką kuria geriausi džiazo muzikos kūrėjai. Jei norite pajusti pasaulio džiazo pulsą – nuoširdžiai kviečiu į „Vilnius Mama Jazz“.
