Knyga: Jerome K. Jerome „Kaip mes rašėme romaną“
„Mano mylimos knygos ir filmai keičiasi kasdien, pagal nuotaiką, orą ar mėnulio fazę. Dabar nuotaika tokia, kad galėčiau pasiūlyti lengvą, tarsi šokiai išgėrus vyno taurę, Jerome'o K. Jerome'o knygą „Kaip mes rašėme romaną“. Tuoj papasakosiu, kas tokiam patarimui įkvėpė.
Tai buvo klasikinė vėlavimo istorija, visi esam vėlavę, čia nieko nenustebinsi, įdomus tik laikas, kiek mes pavėlavome, gal tai net buvo pasaulio rekordas. Mes su draugais vakare turėjome važiuoti į džiazo festivalį Klaipėdoje, Jachtų prieplaukoje. O buvome Palangoje. Ne taip ir toli. Ryte pas mane užsuko draugė ir mes su ja paplepėjome, išgėrėme kavos, paskui dar kavos (niekas negeria po vieną kavos), tada neskubėdama apsirengiau, sėdome į mašiną ir išvažiavome pas kitus draugus. Kiti draugai irgi neskubėjo, jie net nebuvo pradėję lyginti marškinių, bet esmė ne tai.
Esmė, kad jau visi išalkome, buvo pietų metas, susėdome valgyti. Aptarnavo lėtai, bet niekas nesijaudino, nes buvo daug laiko prieš akis. Tada reikėjo laukti kitos draugės, ji turėjo susipakuoti savo lagaminus ir ieškojo, kas juos pavežtų iki Vilniaus. Kažkuris iš mūsų prisiminė, kad kaip tik šiandien mūsų penkta draugė atidaro puikų butiką Klaipėdoje, būtų mandagu užsukti, vis dar laukėm supakuotų lagaminų. Lagaminai netilpo į vieną mašiną, teko ieškoti antros, tai šiek tiek užtruko. Bet galiausiai pajudėjome, judėjome visai neblogai, bet mūsų vairuotoja pasiklydo Klaipėdoje, jai neatlaikė nervai, nes ji skubėjo į Kauną, kur jos šaukėsi serganti močiutė. Apsukusi kelis ratus aplinkui mus išmetė vidury kažkokio rajono su visais lagaminais.
Aš nešiau gauruotą megztinį, kurį reikėjo labai saugoti, nes kažkas buvo įdėjęs saugiam parvežimui, ir mes pamažu pradėjome eiti pagal „GOOGLE maps“ link butiko. Kas esat judėję pagal „GOOGLE maps“, tikrai žinote, kad jis kartais veda aplinkui, mus taip ir nuvedė, galiausiai priartėję prie tikslo, kai jau pamatėme duris, supratome, kad ateiti į atidarymą su lagaminais ir baltu megztiniu nėra labai padoru, todėl apsisukome ir ėjome ieškoti gėlių, jų ieškojome be galo ilgai, kol neradome, tada nutarėme vis dėlto eiti be nieko, nes jau labai pavargome, į butiko atidarymą vėlavome tik dvi valandas, tas dar atrodė normalu, pabuvome tiek, kiek reikalauja padorumas, ir išėjome toliau...
Štai apie tokius smagius planavimus ir yra ši juokinga knyga „Kaip mes rašėme romaną“. Tik jie ne ėjo, o rašė romaną...“
Filmas: Ingmaras Bergmanas „Fani ir Aleksandras“ („Fanny and Alexander“)
„Su filmais – kaip su desertais. Vieni po kavos mėgsta šokoladinį tortą, kiti – silkę „pataluose“. Vieni neužmiega be siaubiakų, kiti – be fantastikos. Man labiausiai patinka tikru gyvenimu kvepiančios istorijos. Turbūt visi jau matėte, bet aš kartais, kai lyja vakarais, vėl ir vėl pasižiūriu Ingmaro Bergmano „Fani ir Aleksandras“. Ir kiekvienąsyk stiprus jausmas lieka širdyje.“
Renginys: festivalis „Degantis žmogus“ („Burning man“) rugpjūčio 28 – rugsėjo 5 d. Nevadoje, JAV
„Kartą klajojome po Ameriką ir kaip tik visai netoli nuo mūsų, apie 1000 kilometrų nuo užsibrėžto tikslo (Amerikos atstumais tai grynas niekis, tarsi užeiti pas kaimyną druskos), vyko „Burning man“ festivalis Nevados dykumoje. Kad ir kiek maldavau, niekas nesutiko rizikuoti, aiškino man, kad ten dulkės, nuogi žmonės, bet tas noras pamatyti filmo vertą vaizdą, fantazijos pergalę prieš realybę iki šiol manęs nepalieka. Rugpjūčio 28 d. Nevadoje vėl prasidės keistų menininkų, hipių, įkvėpimo ieškančių žmonių festivalis – gal dar yra pigių bilietų skrydžiams. Arba tai gali būti idėja kitiems metams.“
