Septyniolikmetis Simone’as niekuo neišsiskyrė iš kitų paauglių. Tamsiaodis amerikietis vaikinukas, kaip dauguma jo bendraamžių, dievino filmus apie karatė, su pasigardžiavimo kirto greitojo maisto užkandinių patiekalus ir saldumynus, ypač mėgo dražė M&M. Todėl niekas iš jo šeimos negalėjo suprasti, kodėl vieną popietę Simone’as paėmė revolverį ir nusitaikė sau į smilkinį.
Sielvartaujanti motina pasiryžo drąsiam poelgiui – sūnaus organus atidavė transplantacijai. Tarp ligonių, kurių gyvybes išgelbėjo Simone’o vidaus organai, minima sunkiai sirgusi Debbie Vedze. Tiesa, apie ją plačiau prabilta dėl to, kad po organų transplantacijos moters gyvenime įvyko netikėtų permainų.
Melomanas su kastuvu
Iš pradžių tai gali pasirodyti juokinga. Pirmas dalykas, kurio paprašė sveikti pradėjusi Debbie, – kad vyras atneštų makaronų su sūriu ir dar būtinai pakelį M&M. Lyg ir nieko keista. Tačiau ponios Vedze artimieji nustebo, nes anksčiau ji nebuvo tokio maisto gerbėja, o saldumynai jai tiesiog neegzistavo. Negana to, sveikstanti moteris susidomėjo kovos menais. Kaip pati aiškina: gulėdama lovoje žiūrėjo televizorių ir išvydo reportažą apie kažkokį kikboksininką. To kovotojo judesiai ją tiesiog užbūrė. “Žinojau tik viena – ir aš taip noriu”, - dalijasi prisiminimais D. Vedze.
Vien norais istorija nesibaigė. Debbie pradėjo sportuoti. Tuo pat metu ji vis aiškiau įsisąmonino, kad jos naujieji polinkiai ir poreikiai nėra “grynai” jos. Moteris jautė sunkiai paaiškinamą dalyką – žavėjosi dalykais, kuriuos vis dėlto jautė kaip aiškiai ne savus. Daug apie tai mąstydama, ji gana greitai surado ją tenkinantį atsakymą – naujovės yra susijusios prisiminimais ir patirtimi to kito žmogaus, kurio organai dabar veikia jos kūne. Tiesa, tokiais pamąstymais dalytis su aplinkiniais D. Vedze neskubėjo. Norėdama įsitikinti spėjimo teisingumu, moteris ryžosi susirasti donoro šeimą.
Įveikusi iškilusias teisines kliūtis (visame pasaulyje stengiamasi palaikyti organų donorystės anonimiškumo principą), po kelerius metus užtrukusių paieškų Debbie Vedze susitiko su Simone’o šeima. Pakako keliolikos minučių nuoširdaus pokalbio ir vaikinuko artimieji neabejojo, kad jų jaunėlis tebėra su jais. Tiesa, kito žmogaus kūne. Šnekučiuodama su nusižudžiusio paauglio mama, Debbie išsipasakojo apie vėl ir vėl grįžtantį košmarą. Ji dažnai sapnuoja slogų sapną, kuriame aiškiai mato merginą, seginčią dryžuotą sijonėlį, o greta jos – jauną vyriškį. O tada pajunta prie smilkinio priglausto revolverio vamzdžio vėsumą ir išgirsta šūvį. Simone’o motina patvirtina, kad jo sūnus nusižudė būdamas kartu su savo mergina. Tik ar tai įmanoma, kad mirusiojo mintis ir jausmus išgyventų kitas žmogus?
Įdomu tai, kad Debbie Vedze atvejis nėra toks vienintelis. Ne vienas donoro organo išgelbėtas žmogus gali papasakoti savo mintyse aptinkantis “prisiminimų”, kurių savo gyvenime iš tikrųjų nėra patyręs. Šio reiškinio ėmėsi amerikiečių biofizikas Garry Schwartzas. Per daugybę metų jam pavyko surinkti įspūdingą pluoštą liudijimų, patvirtinančių, kad mirusio žmogaus patirtis su dovanojamu gyvu organu kažin kaip “nukeliauja” pas kitą.
Štai toks pavyzdys: keturiasdešimt septynerių metų statybininkui buvo persodinta automobilių avarijoje žuvusio septyniolikmečio smuikininko širdis. Po šios operacijos išsilavinimu pasigirti negalėjęs vyriškis tapo karštu klasikinės muzikos gerbėju. Jis stengėsi nepraleisti įdomesnių koncertų filharmonijos salėje, o namuose pradėjo kaupti J. S. Bacho, L. van Beethoveno, F. Chopino ir kitų genialių kompozitorių kūrinių įrašus. Kaip savo naująjį pomėgį aiškina pats vyras? Tikina, kad klausantis kantatų, oratorijų ir polonezų, jo širdis nurimsta, jaučiasi patenkinta.
Aštuonerių metų mergaitė gyvena su kitos, užpuoliko nužudytos bendraamžės, širdele. Donoro širdies išgelbėta mergaitė apie žuvusiąją nežinojo visiškai nieko. Tačiau sapnuose ji ilgą laiką matė dramatiškus žūties vaizdus. Ją konsultavę psichologai galiausiai buvo priversti pripažinti, kad įkyrių vizijų detalės yra pernelyg tikslios, kad jas būtų galima vadinti tiesiog košmariškais sapnais. Remdamiesi aštuonmetės parodymais, specialistai sugebėjo atkurti nusikaltimo aplinkos vaizdą, tiksliai apibūdinti nužudymo įrankį ir net sukurti žudiko fotorobotą.
Pulsuojanti gyvybės dovana
Profesoriaus G. Schwartzo surinkti duomenys įrodo, kad organų persodinimas yra be galo sudėtinga operacija ne tik medicininiu požiūriu. Kurį laiką buvo priimta manyti, kad donoro širdies ar kito organo persodinimą žmogui galima lyginti su tepalų pompos pakeitimu automobiliui – pati viena ji neveikia, nes turi būti įjungta į visumą. Tačiau G. Schwartzas ir jo kolegos pasiryžę ginti nuomonę, kad drauge su organu į kito žmogaus kūną persikelia ir ląstelių atmintis, t. y. visa ta informacija, kuri įrašyta mūsų organizmuose.
Mokslininkai yra nustatę, kad dirbanti širdis energijos išspinduliuoja nuo 40 iki 60 kartų daugiau nei būdraujančios smegenys. Ši energija cirkuliuoja kartu su krauju, surinkdama ląstelių informaciją ir išnešiodama ją po visą organizmą. Taigi smegenyse atsiradusi ir savaip užkoduota informacija (fragmentai jausmų, minčių ir pan.) pasiekia ir kitus vidaus organus. Tad žmogaus patirti išgyvenimai, stropiai “užrašyti” jo skrandyje, žarnyne, inkstuose ar plaučiuose, tuos organus persodinus kitam asmeniui, gali “atgyti” jau kitame organizme.
Išskirtiniu talentu pajusti subtiliausius energijos impulsus garsėja bioenergetikė Julie Motz. Neatsitiktinai kaip tik ji buvo pakviesta dalyvauti eksperimente, kurį atliko autoritetingi JAV transplantologai. “Stovėdama ir laikydama rankas virš ledais apdėta žmogaus širdimi jaučiausi neapsakomai keistai, - prisiminė J. Motz. – Tačiau iškart pajutau jos spinduliuojamą energiją, ją apėmusią mirties baimę ir baimę būti įskaudintai.”
Širdis, apie kurią pasakojo bioenergetikė buvo per avariją žuvusios merginos. O avarija įvyko, jai piktai besibarant su motina. Persodinta donoro laukusiai pacientei, išsigandusioji širdis nenorėjo pradėti plakti. Tai buvo momentas, kai Julie Motz pamanė galbūt galėsianti padėti. Ji ištiesė rankas virš operuojamos moters ir pamėgino nuraminti iš baimės vos gyvą donorės širdį, kaip įmanydama stengėsi siųsti jai švelnumą, rūpestį, paguodą. Reikėjo kuo skubiau įtikinti užsispyrėlę priimti gyvenimo dovaną. Po kelių akimirkų širdis suplazdėjo.
Meilė atstoja piliules
Atsivėrimą pozityviai energijai kaip savo neįtikėtinos sėkmės priežastį įvardija Catherine Beckman. Jau ilgiau nei dešimt metų ši moteris gyvena su automobilio avarijoje žuvusio dvylikamečio berniuko širdimi. Panašiai kaip Debbie Vedze, Catherine irgi užsispyrė susirasti donoro šeimą. Ir jai pavyko. Kaip vėliau pati pasakojo, negalėjo nuspėti, kad susitikimas su berniuko šeima bus toks. Jai nesisekė atsikratyti įspūdžio, kad vaiko artimieji žiūri ne į ją, o kiaurai, nes labiau už viską norėjo pažvelgti į savo mylimą širdį. Nors buvo prabėgę daug metų, berniuko tėvai Catherine judesiuose sugebėjo įžiūrėti sūnaus gestus ir linksmas jo akių kibirkštėles moters žvilgsnyje.
Šis susitikimas paskatino C. Beckman žingsniui, kurį medikai laiko savižudišku. Moteris nustojo gerti imuninę sistemą slopinančius vaistus, kuriuos po transplantacijų pacientams tenka vartoti reguliariai, baiminantis, kad organizmas neatmestų persodinto organo kaip svetimkūnio. Daugiamatė praktika rodo, kad nustojus vartoti atitinkamus medikamentus, atmetimo reakcija paprastai prasideda jau po kelių dienų.
Tad kodėl taip pasielgė Catherine Beckman?
“Tiesiog aiškiai pajutau, kaip labai myliu tą žmogų, kurio širdį štai jau tiek metų nešioju savo krūtinėje. Juk tam tikra prasme, mes jau seniai draugiškai pasidalijame mano kūną. Jis man artimesnis už patį artimiausią šeimos žmogų”, - aiškinasi moteris.
Nepaisydama grėsmės gyvybei, pašiaušusios plaukus ne tik ant jos gydytojų bet ir artimųjų galvų, vieną dieną Catherine būtinųjų piliulių neišgėrė. Neišgėrė jų ir kitą dieną, ir... ištisus dvylika mėnesių. Medikai nesiima paaiškinti, per kokį stebuklą šiai moteriai pavyko išgyventi nepalaikomai medikamentų. Mat iki šiol nėra atlikta tyrimų, kaip ligonio organizmas elgiasi nutraukus specialių vaistų vartojimą, nes tokie tyrimai būtų pernelyg pavojingi pacientų gyvybei. O štai ponia C. Beckman gyva ir laiminga.
Keistas patirtis, kuriomis po organų persodinimo operacijų pacientai dalijasi su savo gydytojais, pastarieji dažnai linkę aiškinti kaip pooperacinio šoko ar didžiulių privalomų vaistų dozių pasekmes. Sukti galvą dėl tokio dalyko kaip efemeriškoji ląstelių atmintis, darbų užgriūtiems auksarankiams nėra kada. Tačiau profesorius G. Schwartzas šį fenomeną paaiškina gana paprastai. Esą... Pakanka giedrą naktį pažvelgti į dangų, į ten spindinčias žvaigždes. Daugelis jų jau neegzistuoja šimtus tūkstančius metų. Tačiau jų šviesa pasiekia mus kaip tik dabar ir keliauja per visatą tolyn. Ir mes juk esame visatos atvaizdas, tik daug mažesnis. Kodėl tad mūsų energija negalėtų pulsuoti ir po to, kai numirštame?
Taip pat skaitykite:
Reinkarnacija – gyvenimo pamokos?
