Už langų šlaistėsi rūškanas 1582-ųjų lapkritis, kai vyriausiasis Anglijos karalienės Elžbietos I astronomas, matematikas ir astrologas Johnas Dee dėkingas kilstelėjo rankas į dangų: jo tyrinėjimuose įvyko lūžis! Ir susijęs jis buvo su vienu nepaprastu daiktu – obsidiano veidrodžiu, kurį konkistadorai pargabeno iš actekų karalystės. Indėnai šį veidrodį naudojo per apeigas, skirtas dievui Tezcatlipocai. Lygutėlis, kiek padūmavęs krištolinės uolos paviršius nuostabiai tam reikalui tiko.
Ryšio su angelais kanalas
J. Dee užsimojo surasti magiškajam veidrodžiui kitokį pritaikymą: padedamas veidrodžio, jis troško bendrauti su angelais. Ir, kaip tikina jo amžininkai, karališkajam astrologui pavyko užmegzti ryšį su Urieliu. Šis esą perdavė mokslininkui instrukciją, kaip pagaminti talismaną, kuris turėtų padėti išmokti angelų kalbos.
Nuo to rudens J. Dee gyvenimo istorija – it virtinė neįtikėtinų nuotykių, kuriuose tikrus dalykus sunku atskirti nuo pramanų. Tačiau šio astrologo dėka šiais laikais galime neabejoti dėl vieno – veidrodis tikrai padeda žmogui pažinti pasaulį. Tiesa, ne anapusinį, o tą, kuris slypi mūsų viduje. Mat, nenutuokdamas apie savo atvaizdą, žmogus nebūtų išmokęs kalbėti, neįstengtų reikšti emocijų, gal net apskritai jas jausti.
Ar tai – mano užpakaliukas?
Stirlingo universitete dirbantis Jimas Andersonas jau 25 metus tyrinėja sąmonę. Jis daro tai pasitelkęs veidrodžius.
Gyvūnai, žvelgdami į veidrodį, savęs nemato jame. Išniręs atvaizdas jiems tėra kitas jų rūšies atstovas. Mokslininkų nuomone, tai yra puikiausias įrodymas, kad žmogiškoji sąmonė gimsta tuo pat metu, kai veidrodiniame atspindyje jis atpažįsta save.
 |
| Fotolia nuotr. / Beždžionė |
Daugiausia bandymų atlikta su beždžionėmis. Vienas eksperimentų, atliktų Strasburgo žinduolių tyrimo centre, vyko maždaug taip: priešais voljero, kuriame gyvena šimpanzės, duris buvo pastatytas didelis veidrodis. Jis netruko patraukti vienos suaugusios patelės dėmesį. Šimpanzė artinosi prie jo labai atsargiai. Iš pradžių stebėtojams atrodė, kad žvėrį veidrodyje ji priima kaip svetimos bandos atstovą: šimpanzė šiepė iltis ir grėsmingai šūkčiojo. Bet, prabėgus kelioms minutėms, ji ėmė glostyti savo snukutį. Dar po ketvirčio valandos plačiai išsižiojo, iškišo liežuvį ir susidomėjusi pradėjo apžiūrinėti savo dantis.
Buvo akivaizdu, kad beždžionė save atpažino. Maža to, ji kaipmat sumetė, kad turi galimybę apžiūrėti tas savo dalis, kurių paprastai nemato. Žinoma, ji būtinai tai padarys – atsisuks į veidrodį nugara ir ims tyrinėti savo užpakalį!
Susitikimas su savimi
Beveik tuo pat metu panašų tyrimą Paryžiuje psichologai atliko su ikimokyklinio amžiaus vaikais. Mokslininkai pasitelkė jau kone trisdešimt metų naudojamą Gallupo testą. Jis tiesiog vaikiškai paprastas. Auklė paliečia mažylio skruostelį, palikdama ant jo ryškią tušo dėmę. Paskui vaikas privedamas prie veidrodžio ir, suprantama, iškart tą dėmę pastebi. Klausimas tik toks, ar vaikas palies savo atspindį veidrodyje, ar pamėgins nusivalyti veiduką?
 |
| Fotolia nuotr./Mergaitė |
Veidrodyje atpažinti save, anot psichologų, yra labai svarbus momentas žmogaus sąmoningumo raidoje. Paprastai tai įvyksta 18–24 mažylio gyvenimo mėnesį. Tada vaikas įsitikina, kad yra atskira, savarankiška esybė, turinti konkrečius fizinius požymius. Vaikas atranda, kad tas žmogelis veidrodyje yra ne kas kitas, o jis pats. Nuo tos akimirkos mažojo žmogaus raida įgauna neįtikėtiną tempą. Pirmiausia jis ima atpažinti ir skirti aplinkinių žmonių emocijas. Tuo pačiu pradeda mokytis atjausti ir tą atjautą parodyti.
Ypatinga priežiūra
Tomui dveji. Jis ką tik puikiai susidorojo su Gallupo testu. Dabar ramiai žaidžia su minkštais žaisliukais. Netikėtai mama jam parodo, kad vienam pliušiniam meškiukui nutrūko kojytė. Ji apsimeta dėl to labai susikrimtusi. Berniukas stengiasi įtikinti ją, kad nenutiko nieko bloga, brukdamas iširusį žaislą jai į rankas. Bet, kai mama vis tiek nepralinksmėja, vaikas numeta meškį į tolimą kampą. Jam nereikia nieko, kad tik mama liautųsi liūdėti. Galiausiai atneša jai didžiulį pliušinį šunį.
Psichologai teigia, kad nuo tos akimirkos, kai atpažįsta save veidrodyje, žmogus geba suvokti abstrakčias idėjas. Nuo tos akimirkos jo kalbiniai sugebėjimai auga tarytum lavina, mat mažylis ima galėti įsivaizduoti dalykus, kurių nemato, ir juos įvardyti. Paprastai gana greitai pasitaiko proga patirti, kas yra kaltės jausmas. Beje, būtent veidrodis gali padėti šį jausmą pažadinti.
Maždaug prieš du dešimtmečius buvo sukurtas testas, turėjęs nustatyti ryšį tarp savojo atvaizdo veidrodyje suvokimo ir kaltės jausmo. Tiriamųjų grupėje dalyvavo vaikai nuo 7 iki 11 metų. Jų užduotis buvo išspręsti paprastą mokyklinį uždavinį. Išsprendę kiekvienas gavo po aukščiausią įvertinimą ir „apdovanojimą“ – leidimą pasiimti po saldainiuką iš kitame kambaryje stovinčios vazelės. Būtinai tik po vieną, antraip visiems neužteks.
Vaikai vienas po kito žengė į kambarį. Ir... Ką gi, niekam ne naujiena, kad saldumynai kartais žmogaus valią nugali. Maždaug 30 proc. eksperimento dalyvių nesusilaikė ir prisikišo saldainių pilnas kišenes. Tada ateina eilė antrai eksperimento daliai.
Taisyklės lieka tos pačios. Pridedamas tik vienas elementas: už vazelės su gardėsiais pastatomas veidrodis. Taigi, prieš paimdamas daugiau saldainių, kiekvienas būna priverstas žvilgtelėti į savo atspindį veidrodyje.
Vaikai dvejojo, bet pagunda buvo stipri ir kai kurie jai neatsispyrė, sulaužė taisykles. Tačiau šįkart pasidavusiųjų negeram impulsui buvo tik 10 procentų! Kas gi įvyko?
Pasak psichologų, veidrodis geba prisiimti sąžinės vaidmenį. Veidrodis priverčia mus labiau kontroliuoti savo veiksmus ir reakcijas. Neatsitiktinai didelių įmonių vadovai, gerai suprantantys žmogaus elgsenos dėsnius, pasirūpina, kad patalpose, kur jų darbuotojai susirenka išgerti kavos ar parūkyti, būtų veidrodžių. Veidrodiniai atspindžiai nesukuria atmosferos, tinkamos širdingiems, atviriems pašnekesiams. Todėl žmonės ten ilgai neužtrunka ir skuba grįžti į darbo vietas.
Empatijos mįslė beveik įminta
Nuotykiai su veidrodiniu antrininku tęsiasi visą gyvenimą. Daugelis prisimena, kaip vaikystėje buvo smagu prieš veidrodį „beždžioniauti“, mėgdžioti draugus ir drauges.
Mažų vaikų elgesys labai dažnai būna pagrįstas mėgdžiojimu. Pastebėkite, kaip jie žaidžia: jeigu kuris paėmė pažaisti meškiuką, tuojau pat to paties žaislo prireikia ir kitam. Tik bėgant laikui vaikai išmoksta „pasiskirstyti” skirtingais vaidmenimis ir smagiai leisti laiką drauge, darant skirtingus dalykus. Tačiau „veidrodinės“ schemos smegenyse įsispaudžia visam laikui. Būtent jos padeda mums jausti emocijas ir išmokti kalbėti.
Šias schemas mokslininkai atrado praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį. Remiantis bandymų, atliktų su beždžionėmis, medžiaga, padaryta išvada, kad smegenyse yra konkrečios vietos, atsakingos už tam tikrų veiksmų kartojimą. Nustatyta, kad gyvūnui stebint kitus savo rūšies atstovus, darančius kokį nors pasikartojantį judesį, jų smegenyse visada suaktyvėja tos pačios neuronų salelės. Šie neuronai buvo pavadinti veidrodiniais. Be to, buvo surinkta įrodymų, patvirtinančių, kad tokių veidrodinių neuronų yra ir žmogaus smegenyse.
Tai svarbus atradimas, susijęs su emocijomis ir jausmais. Veidrodinių neuronų egzistavimas leidžia paaiškinti, kodėl jaučiamės prastai, kai kitas žmogus kenčia, tarkime, užuosdamas bjaurų kvapą, nors patys tos smarvės ir neužuodžiame. Pasirodo, tokiomis akimirkomis smarkiai suaktyvėja mūsų veidrodiniai neuronai, atsakingi už empatiją.
Naujausi tyrimai rodo, kad kai kurių žmonių nejautrumas kitų išgyvenimams gali būti susijęs būtent su šio tipo smegenų ląstelių pažeidimais.
Karalienė ir Narcizas
Daug vilčių į veidrodinius neuronus deda psicholingvistai. Jie tikisi, kad išstudijavę, kaip jie veikia, supras, kokiu būdu žmogus išmoksta kalbėti.
300 m. pr. Kr. gyvenęs matematikas Euklidas, sužavėtas veidrodžio savybių, rašė, kad atspindėta būtybė laiko rankoje durklą ir mojuoja juo visai kaip jis. Dabar jau žinome, kad veidrodis padeda pažinti ne tik savo išorę, bet ir psichologiją, vidinį pasaulį.
Jimas Andersonas tvirtina, kad protingiausi iš jo tiriamų gyvūnų protauja maždaug kaip trejų metų vaikai. Kas žino, gal kaip tik su veidrodžiu, tuo mitologiniu, į kurį užsižiūrėjo Narcizas, ir tuo tikruoju, į kurį kasdien žvilgčiojame patys, susijusi mūsų sąmoningumo ir jausmingumo mįslė?
Bet kuriuo atveju, jeigu piktoji karalienė Snieguolės pamotė apie veidrodžius būtų žinojusi tiek, kiek mes, nebūtų dariusi sau gėdos paikais klausimais apie grožį.
 |
| Pasaka „Snieguolė“ |
