Intensyviai piešė paauglystėje
Iš Ukmergės kilęs T.Ostrauskas jau porą metų su žmona gyvena Vilniuje. Nors jo gabumus piešti mokytojai pastebėjo dar pradinėse klasėse, pašnekovas sako, kad piešimas į jo gyvenimą atėjo pamažu.
„Buvau gabiausias klasėje, pamenu, kad dar pirmoje klasėje buvo sudarinėjama kita klasė, kurioje – sustiprinta dailė, rinko gabius mokinius ir man buvo siūloma ten eiti. Bet aš to labai nenorėjau, nors mokytojai ir bijojo, kad žlugs mano talentas, man patiko mano senoji klasė, joje ir likau, – pasakoja Tomas.
Nuo jaunų dienų mėgstamiausia piešimo priemonė buvo grafitinis pieštukas.
– O paauglystėje pats savarankiškai pradėjau piešti namuose. Piešdavau daug ką, bet daugiausia visokius baisesnius dalykus, tokius kaip kaukolės ir pan. (šypsosi). Nuo jaunų dienų mėgstamiausia piešimo priemonė buvo grafitinis pieštukas. Labai nemėgdavau mokykloje per dailės pamokas piešti akvarele ir teptukais, bet tekdavo.“
Ar piešimas – paveldėtas talentas? Pasak Tomo, mama jaunystėje labai gražiai piešė. Nuo paties Tomo vaikystėje neatsiliko ir šešeriais metais vyresnis jo brolis, tačiau paaugęs piešimą apleido.
Visą laiką piešęs pats, sulaukęs septyniolikos T.Ostrauskas vis dėlto nuėjo į dailės mokyklą.
„Porą metų ten ėjau, bet didelio įkvėpimo nebuvo, vykdavo įvairios pamokos – ir kompozicija, ir tapyba, su teptukais draugauti aš nemėgstu, buvo ir piešimas, bet duodavo piešti visokias gipsines figūras ir pan., ne tas stilius ir man tai nepatiko, todėl vėliau mokyklą mečiau“, – prisimena pašnekovas.
Nuo keramikos iki hiperrealizmo
Tiesa, dailės mokykla jaunam žmogui leido išbandyti tai, prie ko jo rankos anksčiau nebuvo prisilietusios. Susipažinęs su keramika, pirmą kartą pabandęs lipdyti – „užsikabino“. Metęs dailės mokyklą su pertraukomis savarankiškai daug metų lipdydavo namie, o piešimą buvo nustūmęs į šalį.
„Lipdžiau kaukoles, žmonių veidus, viskas buvo daugiau iš fantastikos serijos. Porą metų iki atvykstant į Vilnių buvau pradėjęs rimčiau tuo užsiimti, bet čia atvažiavus teko pamiršti, nes darbas purvinas, molis visur taškosi, o pirmais metais sostinėje gyvenome nuomojamame bute, tai jau tokiomis veiklomis neužsiimsi.
Atvykęs į Vilnių svarsčiau, kuo dabar užsiimti, ir pagalvojau, kad reikia vėl pradėti piešti. Pirmus metus piešiau pastelėmis, bet paskui pamačiau, kad man trūksta detalumo. Ir galiausiai atradau tai, kas man tikrai patinka, – hiperrealizmą“, – sako Tomas.
Pažvelgus į jo pastarųjų dvejų metų darbus sunku juos atskirti nuo tikrų nuotraukų. Tai išgirdęs pašnekovas sako: „Mano tikslas ir yra nupiešti geriau nei nuotrauka.“
Paklaustas, kaip atsirenka, ką piešti, Tomas pasakoja, kad, jei nėra jokios temos, jam svarbiausias akcentas, kad būtų gerai išpildyta fotografiškai.
„Hiperrealizmas labai susijęs su fotografija. Jei pats esi puikus fotografas, gali ir pats tokių nuotraukų pasidaryti, o vėliau iš jų piešti, tada nereikės prašyti kitų fotografų leidimo naudotis jų darbais.
Nuotrauka labai svarbi. Kartais žmonės paprašo ką nors nupiešti, o dažniausiai atsiunčia mėgėjiškas nuotraukas, perteiktas prastai fotografiškai, tada ir nebūna didelio noro piešti. Bet iš prastos kokybės visada galiu perpiešti geriau, nei pavaizduota nuotraukoje“, – sako menininkas, iš piešimo dar negyvenantis, bet asmeninių užsakymų jau sulaukiantis.
Kiek teko pačiam domėtis, klausinėti kitų menininkų, Tomas sako nežinantis, ar Lietuvoje dar kas nors užsiima hiperrealizmu, piešdami būtent grafitiniais pieštukais.
„Pažįstu tik kelis menininkus, su kuriais palaikau ryšius ir kurie užsiima hiperrealizmu, bet naudoja kitą techniką. Apskritai pas mus hiperrealizmas nėra populiarus“, – teigia pašnekovas ir patikslina, kad kartais savo darbuose, norėdamas išgauti efektą, šiek tiek panaudoja ir gelinį rašiklį, itin retai – ir anglį.
Įspūdingi laimėjimai tarptautiniame konkurse
Visai neseniai, rugsėjo pabaigoje, T.Ostrauskas sulaukė puikių žinių iš kitos Atlanto pusės. Paskatintas vienos menininkės jis sudalyvavo prestižiškiausiame internetiniame meno konkurse „American Art Awards“. Jame varžėsi dailininkai, fotografai, skulptoriai ir skaitmeniniai menininkai iš 63 pasaulio šalių, o atrinktų geriausių 300 dalyvių darbus 50-yje kategorijų vertino 25 geriausios Amerikos meno galerijos ir muziejai.
Šiam konkursui T.Ostrauskas atrinko aštuonis savo darbus. Šeši jų užėmė aukštas prizines vietas. Apie tris laimėjimus menininkas jau paskelbė socialiniame tinkle „Facebook“, o kitus tris dar nori išlaikyti paslaptyje, nes viešai jie dar nepaskelbti.
Visada svarbiausia noras ir daug dirbti. Kiek įdėsi, tiek turėsi.
Minėti trys darbai, tarp kurių – ir pirmasis autoriaus autoportretas, skirtingose kategorijose užėmė antrąsias vietas. Paklaustas, kaip jaučiasi dėl tokio įvertinimo, Tomas kukliai šypsodamasis ramiu balsu taria: „Manau, kad pradžia visai nebloga. Buvo įdomu išbandyti savo galimybes, pažiūrėti, ko verti darbai.“
Vienam piešiniui – net 174 valandos darbo
Vienam konkursui nusiųstų darbų – kūdikiui ant rankų – nupiešti prireikė maždaug 38 valandų. O tam, kuriame – senyvo amžiaus juodaodis vyras, – net 174.
Tomas pasakoja, jog ėmęsis kokio darbo, stengiasi dirbti kasdien, kad jį pabaigtų. Nors būna, kad didelio formato darbai užtrunka ir iki dviejų mėnesių.
„Kai dirbau savo pagrindinį, su menais nesusijusį, darbą, keldavausi penktą, darbas – nuo 6 val., grįždavau trečią dienos, kokią ketvirtą sėsdavau piešti. Ir taip iki dešimtos vakaro. Taigi per dieną išeidavo apie penkias šešias valandas, tačiau tiek laiko skirti piešimui kasdien nepavyksta, nes būna ir kitų reikalų, o ir žmonai dėmesio reikia skirti“, – šypsodamasis sako pašnekovas.
Piešimą Tomas vadina pomėgiu, atsipalaidavimu, malonumu. „Dirbau visokius darbus, nemažai metų praleidau gamykloje, ir visada žinojau, kad toks darbas – ne man. Norisi dirbti patinkantį darbą. Kadangi visada jaučiau polinkį į kūrybą, pasvarsčiau, kodėl nepabandžius iš to gyventi?.. Dabar jaučiuosi save atradęs ir žinau, kad visą savo gyvenimą noriu sieti su menais“, – neslepia T.Ostrauskas.
Sena svajonė – tapti tatuiruočių meistru
Kalbant apie kūrybą ir darbų pristatymą viešojoje erdvėje, reikia paminėti ir tai, kad pavasario pabaigoje vykstant Ukmergės miesto šventei buvo atidaryta bendra keleto menininkų paroda, joje buvo eksponuojami ir keturi Tomo darbai.
Paklaustas, galbūt artimiausiu metu reikėtų tikėtis asmeninės parodos, pašnekovas sako negalintis ir nenorintis nieko prisižadėti, nes kaip tik šiuo gyvenimo etapu imasi įgyvendinti savo seną svajonę – tapti tatuiruočių meistru.
„Turėjau seną svajonę – išmokti daryti tatuiruotes. Pradėjau eiti ir tuo keliu, mokausi, turiu tikslą. Čia irgi viskas nėra taip paprasta, reikia įdėti labai daug darbo, parodyti, ką sugebi, neužtenka ateiti pas meistrą ir sakyti: aš gerai paišau, parodyti porą eskizų ir tave priims. Tikrai ne.
Bet visada svarbiausia noras ir daug dirbti. Kiek įdėsi, tiek turėsi, – sako Tomas ir priduria: – Dabar ketinu tam atsidėti ir bijau, kad ilgainiui tatuiruotės gali išstumti piešimą, nes tam paprasčiausiai nebeužteks laiko.“
