– Tris savaites savanoriavote Borneo saloje, Birutės Galdikas fondo rengiamoje programoje. Kaip kilo mintis vykti taip toli, į pačių džiunglių gilumą?
– Kartais, kai ilgai gyveni tame pačiame mieste, dirbi tą patį darbą ir vaikštai penkių barų perimetre, viskas atsibosta. Be to, stukteli trisdešimtmetis ir imi galvoti – o koka gyvenimo prasmė, ką aš galiu nuveikti? Stebėdama save ir aplinkinius supratau, kad tokiu atveju išeitys yra dvi – arba eini ieškoti tos prasmės, arba pasidarai tatuiruotę. Man labiau patiko pirmasis variantas.
Iš draugų išgirdau, kad Birutė Galdikas ieško savanorių džiunglėse ir ilgainiui supratau, kad noriu ten nuvykti. Parašiau B.Galdikas fondui Lietuvoje, buvau nukreipta į tarptautinę organizaciją, kuruojančią savanorystės programas, taip prasidėjo visas atrankos procesas.
– Kokia buvo savanorių atranka?
– Teko siųsti motyvacinį laišką, vėliau buvo interviu, kuriame manęs klausinėjo apie sveikatos būklę, atsparumą psichologinėms frustracijoms. Teko atsakyti net į kelis juokingus klausimus, pavyzdžiui, ar esu nakvojusi palapinėje gamtoje. Nesu patyrusi stovyklautoja, bet gamta man tikrai nesvetima.
Kai po kurio laiko gavau patvirtinimą, prasidėjo pasiruošimo etapas – bilietų pirkimas, skiepai. Reikia paminėti, kad skiepijimasis užtruko kone pusę metų, todėl to negalima palikti paskutiniam mėnesiui. Organizacija renka savanorius rudenį ir žiemą ateinančiam sausajam sezonui – vasarai, todėl nežino, kokios problemos lauks. Mus paruošė kone blogiausiam variantui, tačiau žiūrėjau į tai kaip į nuotykį. Ko gero, kai gyveni pernelyg patogiai, atsiranda didžiulis poreikis ieškoti adrenalino.
– Ar savanoriai dirba skirtingose vietovėse? Kiek trunka darbas džiunglėse?
– Taip, bet jei kalbame apie B.Galdikas įsteigtą „Orangutan Foundation International“ fondą, jis rūpinasi orangutanais Borneo. Pati B. Galdikas ten atvyko 1971 m. rašyti mokslinio darbo ir pasiliko. Savanoriauti atvykstantys žmonės nusileidžia Pangkalan Bun miestelyje, kuriame yra oro uostas, o iš ten, priklausomai nuo darbo pobūdžio, keliauja arba į nacionalinį parką, arba į visai kitą vietovę. Fondas turi labai skirtingų savanorių. Aš buvau viena iš construction volunteer – statybos savanorių, nes būtent šio pobūdžio savanorystė trunka tris savaites.
Yra savanorių, džiunglėse praleidžiančių pusę ar net visus metus. Dažniausiai tai žmonės, susidomėję orangutanų tyrinėjimais. Tai biologijos, antropologijos studentai, kurie dirba tikrai labai daug. Kai kada savanoriai turi galimybę tapti asmeniniu B.Galdikas asistentu, kas reiškia intensyvų darbą su ja 24/7.
– Papasakokite apie darbo pobūdį Borneo džiunglėse? Ką teko daryti?
– Tai buvo įprastam gyvenimui labai nebūdinga patirtis. Mūsų grupė dirbo ties edukacijos centro įrengimu. Prieš daug metų B.Galdikas iš vietinio Borneo gyventojo nusipirko seną zoologijos sodą, kuriame šis laikė įvairiausius gyvūnus. Deja, laikė žiauriomis sąlygomis, todėl, B.Galdikas įsigijus sodą, nebuvo galima dalies gyvūnų paleisti į laisvę, jie pateko į gyvūnų globos centrą. Mūsų, savanorių, užduotis buvo nuimti senus zoologijos sodo artefaktus, statyti tiltelius, teko dirbti su bambuku ir pan. Reikėjo ištvermės, džiunglėse karšta, ką bekalbėti apie švarą.
– Nekyla abejonių, kad fiziškai dirbti džiunglėse sunku. O kaip psichologinė savijauta? Kokios mintys aplankydavo?
– Prieš kelionę labiausiai rūpėjo, kokie žmonės bus aplinkui, kaip jie tvarkysis su savo emocijomis savanorystės eigoje. Juk mes visą laiką leidome kartu – visi kartu dirbome, valgėme, miegojome viename kambaryje. Vienintelė privati asmeninė erdvė – tinklelis nuo uodų, į kurį gali įlįsti, tačiau kiti žmonės vis tiek lieka šalia. Pabūti vienam – iššūkis. Laimei, mūsų grupė buvo supratinga ir leisdavome vienas kitam kur nors pasitraukti, paskaityti knygą, pafotografuoti ir pan.
Sunku dirbti tą patį darbą, kuris nereikalauja daug protinių pastangų. Taip pat sunku matyti, kai kas nors stringa ir negali tęsti darbo.
Didesniu iššūkiu tapo prisitaikymas prie vietinių gyventojų ir jų ritmo bei elgsenos tam tikrais atvejais. Mūsų grupė – tipiški vadybininkai, kuriems reikia plano, numatyto projekto, tikslaus užduoties apibrėžimo, kas sukelia pasiekimo jausmą. Vietiniai Borneo žmonės gyvena ne taip įsitempę, plaukia pasroviui. Jei tam tikrą dieną iš Javos nebūna atplukdyta mediena, su kuria reikia dirbti, vietiniai nesijaudina, ramiai leidžia laiką. Mes kitokie ir tokiais atvejais jausdavome šiokią tokią frustraciją.
Sakyčiau, kad sunkiausia tapo įpusėjus toms trims savaitėms. Sunku dirbti tą patį darbą, kuris nereikalauja daug protinių pastangų. Taip pat sunku matyti, kai kas nors stringa ir negali tęsti darbo. Dažnai reikia vis iš naujo save motyvuoti. Žinoma, atsiranda fizinis nuovargis, atsibosta tris savaites tris kartus per dieną valgyti ryžius.
– Kokias pamokas parsivežėte į namus? Ar teko ką nors persvarstyti?
– Galbūt atsirado daugiau sąmoningumo dėl planetos saugojimo apskritai. Skrendant virš Borneo buvo liūdna matyti, kiek miškų iškirsta dėl palmių aliejaus plantacijų. Dabar ką nors pirkdama vis užmetu akį, ar produkte nėra palmių aliejaus, bandau jį apriboti.
Nepaisant to, kas šiuo metu Lietuvoje vyksta dėl miškų kirtimo, pati B.Galdikas Lietuvą visiems pristato kaip šalį, kurioje gamta labai svarbi, neatskiriama žmogaus gyvenimo dalis. Skaitant B.Galdikas knygas taip pat akivaizdu, kad gamta, senoji lietuvių religija jai yra stiprus įkvėpimo šaltinis.
– Kokį santykį savanoriai turi su pačia Birute Galdikas?
– B.Galdikas savanorius lanko ir stengiasi su jais susitikti. Atvykę buvome jos pakviesti vakarienės į vietinį restoraną. Šiuo metu B.Galdikas moksline veikla nebeužsiima, orangutanus stebi kiti žmonės. Pagrindinė jos veikla– bandymas pritraukti lėšų fondo gyvavimui.
B.Galdikas aplankė mus ir jau įpusėjus darbams buvusiame zoologijos sode. Žinant jos užimtumą ir pareigas, tai tikrai pakankamas dėmesys. Dar tik bandydama patekti į savanorių gretas kalbėjau su B. Galdikas fondu Lietuvoje, iš kurio girdėjau, kaip ji myli lietuvius, seka mūsų šalies aktualijas. Įdomu, kad daug orangutanų Borneo, kuriais rūpinasi B.Galdikas globos centras, pavadinti lietuviškais vardais. Ten gyvena orangutanai Tomas, Antanas, Rūta ir kt.
– Kai pasakojate apie savanorystės patirtį Borneo, ar nesusiduriate su požiūriu, kad vykti į kitas šalis neverta, nes ir Lietuvoje pakankamai ieškančių pagalbos?
– Kadangi šešerius metus savanoriavau „Vaikų linijoje“, manau, kad dabar galiu belstis į bet kurį kitą pasaulio kraštą, jei tik to noriu. Tačiau pasaulio gelbėtojų mąstymas man nėra artimas, esu gan praktiška. Nemanau, kad ir šia mano patirtimi reikia itin stebėtis ar didžiuotis. Man tiesiog buvo labai įdomu – pamatyti organizaciją, pačią B.Galdikas, nes ji – tikras autoritetas. Itin įdomūs yra ir orangutanai, kartais man tiesiog nesuvokiama ta trapi žmogaus ir kitų žmogbeždžionių riba.
– Kiek savanoriai, dirbantys džiunglėse, susiduria su orangutanais?
– Turėjome kelis susidūrimus, iš kurių vienas ypatingas. Lankėmės globos centre, kur šiuo metu gyvena apie 300 orangutanų, laukiančių, kol bus paleisti į laisvę. Mums leido pažaisti su dar visai mažais orangutanais, kurie, pamatę žmones, leidžiasi su jais į gyvą kontaktą – puola žaisti, tiesti rankas, vesti į žaidimų vietas.
Visi savanoriai puolė žaisti, o man buvo šokas. Mąsčiau, koks trapus dalykas yra žmogiškumas ir kokie orangutanai panašūs į mus – tiek socialinio ryšio, tiek vienatvės poreikiu. Mane žavi faktas, kad Borneo orangutanai – dideli vienišiai. B.Galdikas sako, kad jei oragutanas per visą savo gyvenimą taip ir nesutiks savo rūšies atstovo, bus labai laimingas, nes turi turtingą vidinį pasaulį.
– Kokį įspūdį paliko globos centras, kuriame gyvena orangutanai?
– Centre dirba daug vietinių gyventojų, yra pora veterinarų iš Javos, tai labai profesionalūs žmonės. Beje, globos centre gyvena ne tik orangutanai – dirbantys žmonės rūpinasi ir vietinėmis katėmis, meškutėmis, paukščiais. Visi gyvūnai, kuriems reikia pagalbos, atsiduria ten.
Vietinės moterys globoja jaunus orangutangus – su jais žaidžia, vaikšto, net miega. Taip yra todėl, kad orangutangai iki aštuonerių metų nė per žingsnį nesitraukia nuo savo mamos. Jei mamos netenka, orangutanams reikia žmogaus kaip pakaitalo, kad normaliai vystytųsi.
– Kodėl jauni orangutanai atsiduria globos centre?
– Reikia pradėti nuo to, kad pati B.Galdikas neplanavo užsiimti gyvūnų globa, ji ruošėsi juos tik tyrinėti. Tačiau pamačiusi, kiek yra sužalotų orangutanų, pasirinko užsiimti ir šia veikla. Už orangutanų sužalojimą ir anksčiau, ir kartais dabar, atsakingi žmonės.
Prieš kelis dešimtmečius buvo labai populiaru orangutanus auginti kaip naminius gyvūnėlius, tai buvo lyg statuso ženklas. Jei vietinis gyventojas norėjo į namus parsinešti mažą orangutaną, reikėdavo nužudyti šio mamą. Taip ir susiklostė, kad globos centre atsidūrė apie 300 tokį likimą patyrusių orangutanų, kuriais rūpinamasi ir ieškoma galimybių juos paleisti į laisvę. Dabar ten statomos naujos patalpos, kuriamos jie turėtų daugiau erdvės žaisti, judėti.
Žinoma, kartais orangutanai susižaloja patys, kai tarpusavyje konkuruoja dėl ploto. Orangutanų patinai turi labai stiprų dominavimo instinktą, tad jei susiduria du patinai, kovojama dėl statuso. Kai kurie orangutanų patinai turi didelius žandus, kurie užauga pasigaminus pakankamam kiekiui testosterono. Jei tokį patiną nugali kitas, dar stipresnis, žandai išnyksta. Toks išvaizdos pasikeitimas labai įdomus ir vėl primena žmones. Juk mes, pasijutę nesmagiai ar išsigandę, taip pat susigūžiame, tarsi slėpdamiesi.
– Ar jau išnykęs orangutanų laikymas namuose kaip statuso ženklas?
– Galbūt kai kur tai dar likę. Tačiau žmonių mąstymas labai pasikeitęs. Anksčiau orangutanus augindavo net policija ir valdininkai, todėl B. Galdikas pagalbos iš jų nesulaukdavo. Šiuo metu situacija gerėja. Jei policija išgirsta, kad kas nors namuose laiko orangutaną, vykstama ten ir gyvūnas konfiskuojamas, vežamas į globos centrą. Didžiausia problema tuose kraštuose šiuo metu – kova dėl palmių aliejaus plantacijų.
– Taigi viena vertus, sąmoningumas gyvūnų atžvilgiu didėja, bet džiunglės kertamos, plečiamos palmių aliejaus plantacijos ir gyvūnijai gero tai nežada. Ką manote apie tokį paradoksą ir kaip įsivaizduojate ateitį?
– Sudėtinga mąstyti apie planetos ateitį. Miškai kertami, sodinamos palmių plantacijos, nes tai pigi žaliava – derlius išgaunamas kelis kartus per metus, produktai pigiai parduodami. Todėl visame pasaulyje galime nusipirkti nebrangios kosmetikos ar maisto produktų. Jei palmių aliejus nebus išgaunamas ir vartojamas, atsiras kažkas kita.
Ironiška ir tai, kad kai kurie žmonės nevalgo gyvūnų mėsos, kad jiems nekenktų, bet dėl to Brazilijoje iškertama daugybė miškų ir sodinama soja. Atrodo, kad pajudini vieną grandinės galą ir viskas nusirita iki kito. Ko gero, sprendimas būtų kiekvienam stebėti save, atkreipti dėmesį į vartojimą. Ar viskas, ką perkame, mums reikalinga? Ar man tikrai reikia tų egzotiškų pupelių iš kito pasaulio krašto, kurių kelionė į virtuvę reikalavo tiek resursų?