Ji sako pastebėjusi, kad Klaipėdoje savaitgaliais miestas būdavo pilnas šurmulio, tad kai persikėlė į mažesnį miestą nustebo – kodėl laisvomis dienomis miestelis tampa toks ramus? Vėliau Aurelija išsiaiškino, kad visi skuba sukišti rankas į žemę ir puoselėja savo sodus.
„Atėjo ir mums tas amžius, kada labai užsigeidėme savo sodo. O savo sodybą mes atradome visai netyčia.
Netoli Žemaičių Naumiesčio buvo tvenkinukas, tad vykdavome į tą vietovę kelerius metus su vaikais ir draugais pabūti gamtoje. Vėliau netyčia radau skelbimą, kad ten parduodama sodyba. Tai buvo maža trobelė, bet šalia nuostabi gamta, du dideli uosiai, žymintys žemės ribas. Įsigijome tą sodybą, apsodinome eglėmis, nes buvo labai vėjuota, ir pradėjome leisti vasaras“, – pasakoja Aurelija Mikalauskienė.
– O kaip kilo mintis įsirengti stiklinį namelį?
– Šį namelį mes sukūrėme prieš penkerius metus – iš senų langų, senos statybinės medienos ir kitokių senienų.
O viskas prasidėjo nuo to, kad man į rankas pakliuvo norvegiškas žurnalas VAKRE hjem & interiør. Domiuosi interjeru, tad pirkdavau interjero žurnalus ir būtent tame norvegiškame pamačiau projektą, kuris mane sužavėjo ir įkvėpė sukurti savo stiklinį namelį.
Priežastis buvo dar ir ta, kad dažnai atvykus į sodybą šaltu, vėjuotu ir lietingu oru, negalėdavome mėgautis kaimo erdve, supančia gamta, augalais – tekdavo slėptis senoje mažoje tamsioje trobelėje su mažais langeliais, maža virtuvėle ir mažais kambariukais. Norėjome ne tik įsirengti erdvią šviesią svetainę, bet ir valgomąjį su lauko virtuve.
– Nuo ko pradėjote savo darbus?
– Mes nameliui panaudojome tai, ką turėjome savo sodyboje. Pavyzdžiui, čia, sodybos erdvėje, stovėjo ūkinis pastatas. Kai Lietuvą siaubė uraganas Anatolijus, to tvarto stogas įgriuvo, tačiau liko visi sienojai iš rąstų, kuriuos pasitelkėme namelio statybai. Tada gavome senus langus, panaudojome ir kitas statybines medžiagas. Dirbome etapais, nes tik vasarą būdavo laiko. Vienais metais pasidarėme grindis, vėliau ant grindų statėme sienas, o galiausiai sukonstravome ir stogą.
Rezultatas – pastatytas apie 30 kv. m namelis su 15 kv. m svetaine-valgomuoju ir 15 kv. m virtuve. Ten įsikūrė sofa pokaičio miegui, didelis valgomasis stalas 3 šeimoms, vaikų žaidimų erdvė. Dabar mūsų gyvenimas verda ten, stikliniame name, kaip mes jį vadiname. Žinoma, karštu oru bėgame į pavėsius, bet vėsiu ar vėjuotu oru... Nuostabus jausmas sėdėti po lyjančiu dangum permatomame name.
Visi daiktai mūsų sodyboje surinkti – ar iš artimos aplinkos, ar iš kaimynų ir kitų pažįstamų.
Galėčiau įvardinti stiklinį namelį kaip mėgstamiausią visos šeimos vietą, kadangi orai Lietuvoje nenuspėjami, tad ten praleidžiame daug laiko. O dar nuostabiau jame būti, kai sutemsta, kai matai, kaip mėnulis dangumi vaikšto. Tuo pačiu tai puikus būdas susilieti su gamta – stebėti ir girdėti paukščius, matyti besiskleidžiančius augalus.
Namelis integruotas į jį supančią aplinką, įvairius augalus, tad nuo gatvės nelabai matosi. Patys mes stengėmės išsaugoti tai, kas jau augo, o vėliau želdinome aplinką ir patys. Domiuosi retais augalais – man labai patinka raudonžiedės gudobelės, eglės gyvatšakės, ąžuolai glaustašakiai, magnolijos, baltoji sedula, baltoji eglė, kėniai.
– Iš kur sėmėtės idėjų namelio įrengimui?
– Man labai patinka įvairios senienos, o ir tėtis tuo domėjosi, rinkdavo senovinius daiktus, lygintuvus ir pan. Mes ir patys turėjome labai daug senų daiktų, pavyzdžiui, radome senovinę spintą. Jos šonai jau buvo sukiužę, bet durelės geros būklės ir gražios. Paėmėme fasadinę spintos pusę ir padarėme namelio pertvarą.
Visi daiktai mūsų sodyboje surinkti – ar iš artimos aplinkos, ar iš kaimynų ir kitų pažįstamų. Mano dukra ir marti taip pat mielai prisideda prie namelio interjero – papuošia, padekoruoja savo sugalvotomis detalėmis.
Aš mėgstu prikelti daiktus naujam gyvenimui, panaudoti juos antrą kartą, pavyzdžiui, pati restauravau draugų atiduotą šaldytuvą, kuris buvo surūdijęs.
Kiekvienas senas daiktas yra su istorija. Kiti žmonės sako, kad negalintys prisiliesti prie seno daikto, jiems galbūt nemalonu, o man atvirkščiai – mėgstu istorijas.
– Kaip namelį įvertino jūsų artimieji ir draugai?
– Puikiai – buvimas stikliniame namelyje mus visus tik suartina, nes visi gali matyti vienas kitą, ką veikiame, kuo užsiimame, nesame atskirti vienas nuo kito.
Tai pagrindinė mūsų susibūrimo vieta, kur švenčiame visas ypatingas progas, šventes, tad čia visada būna žmonių. Ateityje planuojame stiklinį namelį dar labiau patobulinti – galbūt įrengti terasą, nedidelį baseinėlį po stogu, tad minčių ir idėjų daug, belieka jas įgyvendinti.
