„Galvojome apie įvairius variantus, daug domėjomės, todėl supratome, kad elniai yra būtent tai, ko mums reikia. Tai hipnotizuojantys gyvūnai, į kuriuos galima žiūrėti valandų valandas – kaip jie bendrauja tarpusavyje, kokie jie stebuklingi, taurūs ir išdidūs.
Pagalvojome, kad jeigu jie mus taip veikia, vadinasi, suteiks teigiamų emocijų ir kitiems žmonėms. Be to, domėdamiesi elniais sužinojome, kad pirmieji Kernavės gyventojai buvo klajokliai, atsekę į dabartinės Kernavės apylinkes paskui elnių kaimenes, tad tai dar labiau paskatino įkurti ūkį“, – pasakoja Rima.
Kaip elniai „naminiais gyvūnais“ tapo
Pašnekovė sako, kad pirmuosius elnius (20 patelių ir vieną patiną) į savo ūkį atsivežė 2018-aisiais metais, tačiau pasiruošimas jų apgyvendinimui prasidėjo dar 2015-aisiais.
Reikėjo pasirūpinti jų gyvenamąja vieta, aptvarais ir visais kitais auginimui skirtais niuansais. Pati pradžia irgi nebuvo rožėmis klota – tik parvežti elniai pirmaisiais metais buvo labai nedrąsūs ir baikštūs.
Nors elniai yra gimę nelaisvėje, instinktai, laukinis gyvenimo būdas yra neatsiejama jų gyvenimo dalis.
„Iš pradžių ta draugystė su elniais buvo vienpusė, mes juos patys matydavome retai. Elniai beveik metus slėpėsi miške ir tik po kiek laiko įsidrąsinę bei supratę, kad jų niekas nenuskriaus, pradėjo ateiti vis arčiau. Buvome sunerimę, kadangi mūsų tikslas buvo, kad gyvūnai taptų traukos objektu. Netgi galvojome, ar tikrai pavyks mūsų sumanymas?
Iš pradžių elniai laikėsi atstumo, tačiau jis vis mažėjo ir tik pernai vasarą įvyko tas lūžis, kada galėjome paskelbti apie savo veiklą, pakviesti pirmuosius lankytojus“, – prisimena Rima.
Šiandien jų ūkyje ganosi apie 60 elnių banda, tačiau didinti bandos šeima nenori, kadangi jų tikslas edukacinis, kaip jie patys pabrėžia, elnius augina ne mėsai, o tai turi savo kainą.
„Turime galvoti, kaip plėsti savo veiklą, ką galime pasiūlyti turistams. Pati elnių priežiūra nėra sudėtinga palyginti su tokiais naminiais gyvūnais kaip karvės, avys ir panašiai. Pagrindinis mūsų įsikišimas toks, kad jie būtų sotūs, atsigėrę ir turėtų druskos laižymui. Netgi jauniklių atsivedimas yra ne mūsų akims. Dabar elniai pripratę prie mūsų, bendrauja, būna su mumis, netgi užmiega šalia, o tai išduoda, kad jie yra visiškai atsipalaidavę“, – sako Rima.
Ką elniai valgo? Kaip pasakoja R.Janužytė, 70 proc. elnių raciono turi sudaryti žaluma – žolė, šienas, lapai, samanos, žievė, krūmokšniai – visa tai, kas žaliuoja. Taip pat elniai skanauja grūdus, iš kurių jiems labiausiai tinka avižos, gauna šiek tiek vaisių ir daržovių. „Mūsų lankytojai dažnai atsiveža morkų, obuolių, o tai elniams tikras skanėstas“, – sako Rima.
Pramogos: nuo meditacijos kartu su elniais iki turizmo
Kai tik šeima pradėjo turizmo verslą, elniai turėjo priprasti prie lankytojų.
„Iš pradžių jie pabėgdavo nuo žmonių, tačiau pamatę, kad viskas gerai, niekas netriukšmauja, sugrįždavo atgal, žiūrėdavo, kas čia vaikšto. Toks pratinimasis truko gal pusmetį, o dabar, galima sakyti, jie visą laiką būna matomi ir net patys atbėga pas lankytojus.
Tai pagrindinė mūsų elnių ūkio veikla – galimybė jais grožėtis, juos stebėti, būti jų apsuptyje ir džiaugtis tikra magija, kurią elniai dovanoja. Galima atvykti net tada, kai mūsų nėra, kas aktualu karantino metu – galimybė išvengti kontaktų, tačiau tuo pačiu pakeisti aplinką, pabūti kartu su šiais tauriais gyvūnais“, – sako Rima.
Ji priduria, kad jų ūkyje prieinamos ir įvairios kitos pramogos – išpuoselėtoje pievoje ant ežero kranto galima švęsti asmenines šventes, šiltu metų laiku stovyklauti su palapinėmis ar nameliais ant ratų, o žiemą – šildytis prie laužaviečių.
„Visus metus siūlome leistis į žygius su vedliu, užsisakyti fotosesijas tarp elnių. Be to, mano vyras yra istorikas, todėl dalijasi įdomiomis istorijomis apie gamtą, Kernavę ir veda įvairias ekskursijas šalia esančioje sengirėje. Visos mūsų paslaugos tinka ir mažiems, ir dideliems“, – sako Rima.
Ir nors ateityje šeima turi daug planų, kaip puoselėti elnių ūkį, Rima planuoja sugrįžti į žurnalistiką, kurią vadina savo pašaukimu, taigi stengsis derinti abidvi veiklas.
„Neįsivaizduoju, kaip reikėtų gyventi be rašymo! Manau, kad ateityje tikrai pavyks ir toliau mėgautis dviem skirtingomis veiklomis. Svajotume išsiplėsti nuo stovyklavietės iki kempingo, turėti namelių nakvynei ir suteikti žmonėms ramų ir išskirtinį, žalumos kupiną poilsį – čia juk tokia nuostabi gamta!“
